Dalius Jonkus „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009.

Dažnai teigiama, jog fenomenologinės filosofijos istorija – tai jos kūrėjo Edmundo Husserlio erezijų istorija. Dalius Jonkus savo knyga „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“ tokiam teigimui prieštarauja: pasak jo, fenomenologinė filosofija turi pamatinę ir vienijančią intenciją, siūlo projektą, kuris dar neužbaigtas.  Ši intencija – tai sąmoningo gyvenimo filosofinė praktika. Akcentuoti praktinę, kritinę fenomenologijos pusę yra vienas svarbiausių šios knygos tikslų. Kitas siekis – parodyti, jog fenomenologinė tradicija įveikia ankstesnių filosofijų teorinius ginčus, „išsivaduoja nuo subjektyvumo ir objektyvumo, reiškinių ir esmių dualizmo“ (p. 9), atveria „begalinį pasaulio prasmės horizontą“. Galiausiai norima parodyti tokių filosofinių sąjūdžių kaip egzistencializmas, hermeneutika ar postfenomenologija bendrumą, nes, pasak Jonkaus, juose visuose „pasirodo tas pats fenomenologijos branduolys“. Šis branduolys įvardijamas įvairiai: „pasaulį išgyvenančios sąmonės paradoksas“, „gyvenimiškas protas“, „buvimas tarp“, „imanentinis transcendentas“. Tačiau visi jie savo prasmės semiasi iš programinio šūkio, kurį prieš šimtą metų paskelbė Husserlis – „grįžti prie pačių daiktų“. Jonkaus šūkis, matyt, būtų toks – „grįžti prie paties Husserlio“.

tęsti…

Pasidalink