Rodyti turinį


Tikėti ar tikėti?

Naglis Kardelis „Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai“. Vilnius: „Aidai“, 2009.

Naglis Kardelis akademinėje sferoje žinomas kaip didžiulis eruditas, ypač kaip puikus antikos filosofijos bei literatūros specialistas, Platono vertėjas bei tyrinėtojas. Be to, tai žmogus, gebantis savo didelį žinojimą perteikti pavaizdžia bei įtaigia kalba: jo straipsniai prisodrinti pavyzdžių ir palyginimų, įgalinančių skaitytoją lengviau pagauti įvairiausių teorinių konstruktų prasmes. Matyt, šis puikus derinys Kardeliui ir yra pelnęs Mokslo populiarinimo darbų konkurso apdovanojimą. Šie įvertintieji (ir galbūt kiti) straipsniai, publikuoti daugiausia „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnale, pernai pasirodė rinktinės „Pažinti ar suprasti?“ pavidalu.

Kokios pagrindinės temos ir perduodama žinia? Pats autorius yra priskyręs knygai paantraštę „Humanistikos ir gamtotyros akiračiai“, įvardijančią sritis, kurių problemos patenka jo domėn. Pirmoji knygos dalis, susidedanti iš trijų straipsnių, imasi kritikuoti pamatines mokslo sąvokas („materiją“, „laiką“, „erdvę“) bei nuostatas (materializmą, redukcionizmą, determinizmą ir natūralizmą). Mėginama parodyti, kad šios sampratos išties nėra neproblemiškos, kaip gali atrodyti kasdieniam ar grynai moksliniam mąstymui, kad jos yra ne mokslo, bet veikiau filosofijos kompetencijos dalis. O kam reikalinga tokia kritika? Kantrybės! Tai vis labiau aiškėja tolesniuose straipsniuose, bet iš esmės jos paskirtis – išlaisvinti vietos humanistikai bei tikėjimui.

Gamtotyra ir humanistika knygoje pasirodo ne tiek kaip prieštaraujančios viena kitai, bet veikiau kaip galinčios bendradarbiauti kuriant pilnesnį pasaulio vaizdą. Juk mokslo teikiamas žinojimas yra fragmentiškas – tarsi dėlionės detalės ar kaladėlės. Tačiau žmogus, anot Kardelio, siekia veikiau supratimo, arba interpretuoto žinojimo: jam reikalingas pasaulėvaizdis – pats dėlionės paveikslėlis. O visuminį vaizdą ir tegalinti pateikti humanistika. Būtent ji geba nustatyti mokslo pretenzijų ar galiojimo ribas ir būtent jai priklauso tokie specifiniai žmogiškojo pasaulio elementai kaip prãsmės bei vertybės. Humanistika suteikianti gamtotyros vaizduojamam pasauliui papildomą matavimą, ji žengianti anapus empiriškai ištiriamos medžiagos, anapus destruktyvaus laiko ir anapus ribojančios erdvės. Abi žmogiškojo tyrinėjimo sritys laikomos naudingomis ir pažintinomis, Kardelis gamtamokslio aprašomos realybės nelaiko tik socialiniu konstruktu ir pripažįsta jo reikšmę humanitarų išprusimui. Tačiau abiejų sričių atstovams dera nepamiršti savosios kompetencijos ribų.

Antroji dalis tęsia mokslinio žinojimo kritiką ir jo rezultatų prasmės paieškas. Aiškinamasi, ką mums reiškia mokslo ekspansija į tolimiausius pasiekiamus Visatos kampelius ir ką – skverbimasis į žmogaus vidų, t. y. genomo šifravimas. Kardelio manymu, šie pasiekimai liudija ne tik mokslų pažangą bei svarbą savipratai, bet ir mūsų žinojimo ribotumą: juk kelionė į Plutoną Visatos mastu tėra menko atstumėlio įveikimas. Pasitelkiama ir nenauja (mokslo beatodairiškai neatmetančių) humanistų strategija – atakuojamas genetinio determinizmo mitas ir evoliucijos teorija – ieškant vietos ir žmogiškajai tapatybei, orumui, valios laisvei bei kreacionizmui. Kaip? Tarkime, autorius įtaigauja, kad jei genetika nepajėgia rasti reikšmingų kiekybinių skirtumų tarp žmogaus ir kitų gyvūnų genomo, skirtumai privalantys būti kokybiniai. Arba – jei genetinį determinizmą galime nusakyti potencijos terminais, lieka šiek tiek vietos žmogiškai pasirinkimo laisvei. Ką jau kalbėti apie tai, kad pirmojo impulso ar už visa ko stovinčio kūrėjo klausimas iš principo negalintis būti šių (gamtamokslinių) disciplinų atsakytas.

Trečioji dalis skirta humanistikos apologijai plačiąja prasme. Matyt, kiekvienam humanitarui laikas nuo laiko tenka atsistoti į gynybinę poziciją ir atsakyti į klausimą, kokia humanistikos praktinė vertė. Atsakyti – ar motyvacijos stokojantiems (ar tiesiog reflektyviems) studentams, ar biurokratams, skirstantiems finansavimą bei rikiuojantiems atitinkamus prioritetus, ar „gyvenimo patirties turintiems“ giminaičiams, ar kitiems skeptikams smalsučiams. Naglis Kardelis pozityvią humanistikos vertę įžvelgia būtent jos kaip vertybių saugotojos, puoselėtojos ir prasmių gamintojos vaidmenyje. Reikia pripažinti, kad apgint „savaimines vertes“, tyrinėjimą ar studijavimą „dėl jo paties“ išties nelengva. Tuomet paprastai tenka parodyti, kad (ir kaip) tos vertės yra išvestinės (ar esmingai susijusios) iš akivaizdžiau žmonių pripažįstamų verčių. Pavyzdžiui, kad reflektyvumas yra būtinas laisvei išlaikyti – kad išvengtum pasipelnyti siekiančiųjų (veikiausiai kapitalistų) manipuliavimo tavo resursais / tavimi. Arba – kad Antikos studijos reikalingos savosios kultūros ištakų, verčių bei savojo orumo išlaikymui, tapatybės išgryninimui bei išsaugojimui. Nors gal kiek keistai atrodo Kardelio pasisakymas, kad humanistika šiandienos „mirties kultūroje“ turinti būti noro gyventi nešėja, t. y. kone pažodžiui – gelbėti nuo depresijos bei savižudybių.

Beje, norėtųsi pastebėti, kad dėmesio vertas viename iš šios dalies straipsnių atliekamas lituanistinių studijų sampratos išplėtimas, kartu išplečiantis prioritetinių humanitarinių bei socialinių disciplinų ratą, tematiką bei metodologines ypatybes (pvz., „lituanistika“ neturinti būti tik istorinės raštijos tyrinėjimai, bet – ir originali šiandienos mintis).

Pereinant prie ketvirtosios dalies, pasakyti, kad beveik pusė knygos skirta tikėjimo klausimams, būtų ir tikslu, ir ne visai. Viena vertus, skyriuje „Tikėjimo ir filosofijos sankirtos“, užimančiame daugiau nei šimtą puslapių, išties nagrinėjami filosofinės teologijos arba religijos filosofijos ir jiems artimi klausimai. Kita vertus, likusioji (jau aptarta) knygos dalis, aptarianti kitokius klausimus, yra persmelkta tos pačios dvasios: tikėjimo, kad Dievas yra, ir siekio įrodyti, kad tikėjimas Dievu yra vienintelė įmanoma morali laikysena žmogui, trokštančiam gyventi prasmingai. Ar Dievo buvimo argumentų gynyba pasirodys verta skaitytojo dėmesio ir bus palaikyta įtikinama, palieku spręsti jam. Tačiau, matyt, derėtų aptarti, į kokį skaitytoją yra orientuojamasi ir iš kokios pozicijos šnekama.

Jau pratarmėje autorius mėgina iš anksto atremti galimus priekaištus dėl to, kad mąstymo akivaizdybe jis pripažįsta dieviškąją tikrovę. Jis teigia, kad jei šventųjų raštų teiginiai autonomiškai mąstančiam filosofui jo patirties lauke atsiskleidžia kaip akivaizdūs ir tampa jo mąstymo prielaidomis, tai joks kitas filosofas esą negalintis jo „apšaukti nesąžiningu arba nelaisvu mąstytoju“ arba „kitiems aprioriškai nurodinėti, ką galima pripažinti kaip mąstymo akivaizdybę, o ko – ne“ (p. 11). Ir sakosi tekstus skiriantis tiems, kurie tiki Dievo buvimu arba nebuvimu, bet ne tiems, kurie tuos dalykus žino. Kitaip tariant, kreipiamasi į ieškantį arba – abejojantį (gal tiksliau – geidžiantį racionalizuoti savo tikėjimą, suvienyti gamtamokslio ir tikėjimo daugiau ar mažiau implikuojamus pasaulio vaizdus). Taip pat teigiama, kad Dievo buvimo argumentai laikomi būdu „pasikasti po netikėjimo pamatais“, paruošti adresatą tikėjimo šuoliui.

Sakyčiau, būtent dėl to, prieš imantis šios rinktinės, svarbu būti išsiaiškinus savo pažiūras į tikėjimo ir žinojimo santykį ir savo poziciją tikėjimo atžvilgiu. Jei manote, kad įžengus į filosofijos sritį, ima galioti kur kas griežtesnės mąstymo taisyklės, neleidžiančios kaip prielaidų priimti šventraščio tiesų, arba kad protu neįmanoma paaiškinti daugelio tikėjimo fenomenų, arba kad moralė ir gyvenimo prasmė nėra būtinai priklausomos nuo religinių įsitikinimų, matyt, knyga – ne jums. Nes visgi įvairiausi Dievo buvimo įrodymai reikalauja nemažai tikėjimo, ką žino ir pats Kardelis: „visi trys pagrindiniai Dievo buvimo įrodymai … yra mažai ko verti be tikėjimo logika kaip tokia, be tikėjimo konkrečiomis logikos teorijomis ir galų gale be tikėjimo tų pamatinių kategorijų, kuriomis operuojama minėtuose įrodymuose, absoliutumu“ (173) ir jie „privalo savyje turėti organiškai įlydytą, niekaip neredukuojamą tikėjimo elementą“ (174). Tai reiškia, kad (išankstinio) tikėjimo tam, kad patikėtum straipsniuose dėstomais argumentais, reikės tikrai daug – nebūtinai religinio tikėjimo, bet vis dėlto – viso pluošto tam tikrų pamatinių metodologinių nuostatų.

Apskritai visoje knygoje teigiama mintis, matyt, būtų ta, kad religinis tikėjimas nėra „prastesnė“ tikėjimo rūšis ar menkesnė žinojimo forma už bet kurią kitą (net mokslinę), nes galiausiai bet koks suprantantis žinojimas yra tikėjimo forma. Pavyzdžiui, vienas iš autoriaus manevrų ankstesniuose tekstuose, tarkime, pagrindinių gamtamokslio sąvokų bei nuostatų kritikoje, yra toks: teigiant, kad pamatiniai mokslo konceptai priklauso filosofijos sričiai, ryškinama mintis, kad galiausiai vienoks ar kitoks tikrovės vaizdas, vienokios ar kitokios pozicijos pasirinkimas yra tikėjimo dalykas. Nes, žinia, filosofijoje ginčai sprendžiami argumentais paremiant savus teiginius, o ne atliekant empirinį tyrimą. (Nors, žinoma, tai nereiškia, kad priešingų stovyklų prielaidos vienodai gerai pagrįstos arba vienodai akivaizdžios sveikam protui.) Tačiau tokiu atveju viskas priklauso nuo pamatinių įsitikinimų ir akivaizdumo kriterijų, ir tas, kuris nepripažįsta (filosofiniame ginče) katalikui šventų prielaidų arba remiasi kitokiomis nei knygos autorius metodologinėmis nuostatomis, kažin ar bus įtikintas Dievo buvimo argumentų. Ir turbūt tokią ypatą privers suabejoti kad ir šis teiginys: „tikintis mąstymas yra toks kūrybingas, kad netgi pačią negalimybę griežtai įrodyti Dievo buvimą įstengia paversti dar vienu Dievo buvimo įrodymu.“ (191)

Apskritai pripažįstant autoriaus erudiciją ir gerbiant jo pažiūras, galima vis tiek nesutikti su daugybe jo pastebėjimų, išvadų ar… pareiškimų radikalumu. Tarkime, tikrai nustebino toks teiginys: „mano nuomone, postmodernizmas – tai rafinuotas būdas įsikalbėti vėžį, ir vienas Dievas težino, ar šis įsikalbėjimas yra toks jau nekaltas (sakytume, „sintaksinis“), ar jis neturi savo semantikos, t.y. ryšio su tikrove, su tikruoju vėžiu“ (86). Radikalumu galima laikyti ir tik dviejų kraštutinių alternatyvų matymą, kai kalbama apie prasmingą bei moralų tikinčiojo ir beprasmį, kupiną kančios ir amoralų netikinčiojo gyvenimą. Arba – nesimpatizuoti postmoderniais autoriais atsiduodančiam tam tikros isterijos kėlimui ir kone sąmokslo teorijos įžvelgimui, kai kalbama apie šiandienos kultūrinę situaciją: humanistika nuosekliai ir sistemingai žlugdoma („bukų biurokratų“?), techninės profesijos agresyviai proteguojamos, nepatriotiška tautiečių dauguma kalba puskalbe, net menkiausiai progai pasitaikius baudžiasi „‘evakuotis‘ iš savo tėvynės tartum žiurkės iš skęstančio laivo“. Be to, mokslinis pasaulėvaizdis matomas kaip diegiantis tokias filosofines nuostatas, taigi pasaulėvaizdines aksiomas, kurios veda prie vienareikšmiškų (ir pragaištingų) išvadų apie nespecifišką, gyvūnišką žmogaus prigimtį bei egzistencijos beprasmiškumą, ir… tuomet jau peršama išvada, kad tai paranki „kvazireligija“ piktavaliams, siekiantiems manipuliuoti žmonėmis. Tie, rodosi, laisvosios rinkos bei liberalizmo adeptai, „skaldo ir valdo“, anot Kardelio, „vienišus kaip vilkus“, susvetimėjusius individus ir šeria juos vartotojiška ideologija.

Veikiausiai į tokius priekaištus būtų atsakyta, kad tai nėra situacijos užaštrinimas, o priešingai, tikslus jos įvardijimas, o patys kritikai čia esantys naivūs ar akli. Galbūt, nors man panašu, kad tai veikiau susiję su aistringu knygos autoriaus būdu ir kalbėjimo stiliaus (poleminio, vaizdaus) preferencijomis. Matyt, esu „persiskaičiusi“ tos filosofinės tradicijos tekstų, kurioje pageidautina, kad kritika būtų išsakoma ne tokiomis sąvokomis kaip „naivu“, „kvaila“, „absurdiška“, „bukas“ ir panašiai. Ir kurioje vertinamas nuosaikumas, dėmesys detalei, atitinkamai – pustonių parinkimas.

Kalbant apie tai, kaip Kardelio straipsnių rinkinys atrodo lietuviškame filosofinės minties kontekste, į galvą ateina du autoriai: Arvydas Šliogeris ir Alvydas Jokubaitis. Kardeliui artimas šliogeriškas požiūris į Vakarų kultūros pagrindą (ir specifiką – lyginant su Rytų kultūromis), matematinio eksperimentinio technomokslo kritika ir aistringas savosios pozicijos gynimas. Kaip ir Jokubaitis – Kardelis susieja politinį liberalizmą su moksliniu mąstymu ir juos kritikuoja. Taip pat jie abu kalba apie grynąjį liberalizmą, radikalųjį mokslinį mąstymą, apeidami tarpines pozicijas, bet tai tinka tiek itin abstrakčiam teoriniam mąstymui, tiek populiarinimui, t.y. kur siekiama išryškinti pagrindinius, svarbiausius pozicijų bruožus. Tačiau ryškiai skiriasi kalbėjimo stilius: Kardelis lieka arčiau pavyzdžių, ryškus poleminis įkarštis.

O jei mesime lyginimus šalin – reikia darsyk nusilenkti Kardelio erudicijai ir pastebėti jo fenomeno unikalumą: į galvą neateina daugiau šiuolaikinių tokio rango krikščionių mąstytojų Lietuvoje.

Ieva Vasilionytė

www.filosofija.vu.lt

daugiau: Recenzijos, Visos naujienos.

šiame įraše: , .


0 komentarai(ų)

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);