Rodyti turinį


Marius Povilas Šaulauskas: filosofija – tai akademinė profesija

Marius Povilas Šaulauskas – filosofas, Vilniaus universiteto filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas, Informacijos visuomenės studijų centro vadovas. Mokslinių tyrimų sritys: analitikos-hermeneutikos kontroversija, filosofijos istoriografija, informacijos visuomenė, metafilosofija, pilietinė visuomenė, pokomunistinių visuomenių raida. Daugelio mokslinių straipsnių autorius.

***

Kas apskritai yra filosofija? Ar – kas Jums yra filosofija?

Man filosofija yra profesija, akademinio filosofinio diskurso studijos ir dalyvavimas jame. Paprasčiau tariant, tai tyrinėjimas tų klausimų, kurie yra diskutuojami specialiuose leidiniuose, kuriuos leidžia profesionalūs filosofai, specialiose vietose, kur susirenka profesionalai, kurie dėsto filosofiją ir kurie tiria filosofinius klausimus. Tos vietos – tai konferencijos, simpoziumai, seminarai, susitikimai. Man filosofija – tai ne gyvenimo būdas ar kokia nors egzistencinė laikysena, ar koks nors ypatingas psichinis ar gastronominis būvis. Tai ne psichosomatinė, o profesinė kondicija.

Iš to išplaukia, kad yra daugybė dalykų, kurie liaudyje yra vadinami filosofavimu, tačiau man jie nėra filosofija. Pavyzdžiui, yra tokia religijos filosofija, bet ne visi jos klausimai ir atsakymai pakliūva profesionaliosios filosofijos domėn. Darsyk pabrėžiu: profesionali filosofija yra kuriama tų žmonių, kurie valgo duoną iš filosofijos. Tačiau duoną iš filosofavimo valgo daugiau žmonių nei iš profesionalios akademinės filosofijos. Galima filosofuoti ir iš to pragyventi net ir nebūnant akademiku. Pavyzdžiui, galima teikti filosofines konsultacijas visais klausimais – pradedant nuo to, kaip užmušinėti kandis, baigiant tuo, koks yra gyvenimo tikslas, ir jeigu tą kas nors perka, galì iš to pragyventi. Lygiai taip, kaip galima pragyventi iš chiromantijos ar kitų dalykų. Galima konkuruoti su religiniais diskursais ar su psichologiniais diskursais, kas, beje, pasaulyje yra daroma, egzistuoja vadinamoji terapinė-praktinė filosofija. Tačiau tai nėra akademinė filosofija. Tai nėra ta filosofija, kuri yra universitetuose ir tam tyčia įsteigtuose institutuose. Žinoma, būna išimčių, kuomet žmogus gali nedirbti universitete nei kokiame nors institute ir dalyvauti akademiniame diskurse. Ką tai reiškia? Reiškia, jis gali kalbėti, kalbėtis, būti matomas ir girdimas profesionalų forumuose, pradedant specialiais internetiniais tinklalapiais ir baigiant pasauliniais kongresais ir specialiais leidiniais, atitinkančiais tam tikrus akademinius mokslo kūrimo standartus. Taigi, retos išimtys, kai nebūdamas „duonos valgytoju“ esi profesionalas. Tokių atvejų yra buvę, jie dažniausia būna mišrūs: pavyzdžiui, toks atvejis būtų Grafo Yorcko ar Wittgensteino, kuris ne visą laiką dirbo universitete, tačiau jis vis tiek buvo tame diskurse. O gyvenimo prasmės paieškos, teisingo gyvenimo būdo, kuklios arba itin sėkmingos mitybos klausimai, laimės pagavimas už vienos arba kitos vietos, taip pat žinojimas kur ir kodėl esi, nėra akademinės filosofijos domės centre arba šone. Tokių klausimų joje apskritai nėra. Klausimai, kodėl žmonės kažką valgo arba nevalgo, kodėl jie buria arba neburia, kodėl juos kankina egzistenciniai klausimai ir kodėl jie į juos atsakinėja, yra ne tiek profesionalios filosofijos dalykas, kiek antropologijos, sociologijos studijos, tai yra faktinio žmonių elgesio įvairiose kultūrose, subkultūrose tyrimai ir tuo užsiima kitos disciplinos. Tokiuose tyrimuose psichiatrija yra svarbesnė negu akademinė filosofija, turiu omeny – sprendžiant gyvenimo prasmės paieškų klausimus.

O koks tuomet yra filosofinių klausimų ratas?

Jį apibrėžia kiekviena konkreti situacija, t. y. kiekviena tų mano minėtų formų, tų filosofinių institutų būklė. Kiekvienu laiku skirtingi klausimai dominuoja skirtingose akademinio diskurso vietose. Tie klausimai keičiasi. Tačiau esama vadinamosios amžinosios filosofijos klausimų – amžinai mėginamų atsakyti ir iki šiol neatsakytų. Reikia griežtai skirti klausimą nuo problemos. Ne kiekvienas klausimas yra mokslo problema. Problema yra tik tas klausimas, į kurį mėginama atsakyti, bet iki šiol neatsakyta. Filosofine problema laikytinas tik toks klausimas, į kurį atsakymo akademinė bendruomenė ieško viešai, pagal tos bendruomenės taisykles ir jo neranda. Kuo daugiau ieško ir neranda, tuo didesnė problema.

Taip pat esama klausimų, atsakymai į kuriuos nežinomi, bet jų neieškoma. Tie klausimai nėra suprobleminti. Taip pat yra pagrįstų mokslinių klausimų, atsakymai į kuriuos yra žinomi, pavyzdžiui galima klausti, kiek bus 2+3, bet tai nėra problema, nes atsakymas yra žinomas.

Kokie gi klausimai yra filosofinės problemos? Pirmiausia tai pareina nuo erdvės ir laiko. Filosofinio diskurso topografija ir šiandien skirtinga: vienokios problemos sprendžiamos kontinentinėje Europoje ir jos įtaką patyrusiose šalyse, kitokios – anglosaksų pasaulyje. Taigi, klausimai pareina nuo erdvės ir laiko charakteristikų, antra, jie pareina nuo vadinamųjų amžinųjų, vadinamosios philosophiae perennis, problemų. Egzistuoja tokie neatsakyti ir mėginami atsakyti klausimai, kurie yra labai seni, – tai amžinieji klausimai arba problemos. Jie visą laiką yra filosofinio diskurso centre, vienoje epochoje jie aktualesni, kitoje – mažiau aktualūs, bet jie visuomet yra vadinamajame filosofiniame horizonte. Kokį klausimą bespręstum – horizonte, fone matai tuos klausimus, arba tiesiogiai juos sprendi. Tokie, pavyzdžiui, yra ontologiniai baziniai klausimai. Na, o nuo Descartesʼo iki šiol moderniojoje filosofijoje dominuoja epistemologiniai klausimai – žinojimo ir pažinimo klausimai: kas yra tiesa, kas yra pažinimas, kiek gali būti tikras, kad žinai arba nežinai, kokios yra pažinimo formos, būdai, principai, ką laikyti teisingu ir ką laikyti klaidingu, ir taip toliau.

Kiti klausimai – būties klausimai: kas tikrumoje yra, ką laikyti ir ko nelaikyti esančiu, kokie yra esamybės, tikrovės, būtovės (būties, kuri buvo) arba realybės kriterijai. Na ir žinoma – daugybė su tuo susijusių konkrečių problemų mano minėtąja prasme, „smulkesnių“ klausimų, pvz., kas yra tikimybė, kas yra modelis, kaip „vyksta“ modelis, kaip mokslas veikia, ar skiriasi biologija kaip mokslas, nuo, sakykime, matematikos ar fizikos kaip mokslo, koks yra santykis tarp įvairių mokslų. Apskritai dalį filosofinio diskurso galima įsivaizduoti kaip didelę šiukšlių arba žaislų (priklausomai nuo nuotaikos) dėžę. Joje yra tie klausimai, kurie yra neišsprendžiami esamais resursais įvairiuose moksluose ir tarsi išmetami ar atiduodami žaisti filosofams. Galì būti geras fizikas ir nespręsti tiesiogiai, kas yra erdvė ir laikas, nors ir operuoji tomis sąvokomis. Arba kitas klausimas, apie dėsnius: ar mes juos išrandame, ar atrandame, t. y. ar mes tyrinėjame savo pačių patyrimą ir jame pastebėtus dėsningumus vadiname dėsniais, ar mes dėsnius atpažįstame kaip tikrą, ontologinę pasaulio sandarą. Tai vienas iš amžinosios filosofijos klausimų/ problemų repertuaro. Galì būti fizikas ir nespręsti metafizinių fizikos klausimų. Metafizika – tai ne Porfirijo, skirsčiusio Aristotelio knygas, prasme, bet kaip tai, kas virš fizikos, kaip tai, ko dabar fizikai nesprendžia. Ką reiškia – nesprendžia? Reiškia, laiko išspręstu. Kaip koks nors Husserlis – padaro epoché: suspenduoja, neklausia, kas yra erdvė ir laikas. O filosofai sprendžia.

Žinoma, tokių klausimų nesprendžia tie žmonės, kurie dalina gyvenimo būdo receptūrą. Bet tai nereiškia, kad soteriologiniai mokymai negali būti filosofiniai. Jie gali būti – juk turime vadinamąją praktinę filosofiją, ir tos praktinės filosofijos ribose (tai žino galbūt net ir tie, kurie nestudijavo filosofijos) galime kalbėti apie tam tikrą gyvenimo būdą – stoišką laikyseną, cinišką laikyseną (nors ne visad žinoma, kas tie cinikai, kad jų pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio „šuo“). Žinoma, tam tikros akademinės filosofijos problemos gali būti eksploatuojamos kituose diskursuose, verčiamos soteriologinėmis praktikomis, grubiai kalbant, verčiamos atlikti ideologijos, religijos funkciją, laisvinti žmogų, kurti šviesesnę ateitį. Tačiau rimta problema – ar filosofas yra atsakingas už tai, kad jo idėjos yra naudojamos šiems tikslams? Ypač tai tapo problema po Jasperso inspiruotų diskusijų 1945-aisiais dėl vokiečių kaltės ir atsakomybės už tai, kas nutiko. Šios diskusijos ir parodo ribas tarp profesionalios filosofijos ir kitų viešųjų diskursų.

Tai filosofija yra tas pat dalykas, kaip prieš porą tūkstančių metų?

Bendraisiais galvojimo principais – taip. Arūnas Sverdiolas yra nukalęs Lietuvos filosofijoje puikią filosofemą „steigtis“. Lygiai ta prasme, kuria konstitucija nėra įstatymas, o yra tai, kas įsteigia, apibrėžia įstatymus, ta prasme Graikijoj buvo įsteigtas mūsų filosofinis diskursas. Taigi atsakymas į šitą klausimą paprastas: baziniai principai buvo nustatyti graikuose ir jie išliko lygiai tie patys. Šiam teiginiui įrodyti nereikia būti profesorium ar daktaru, pakanka būti gudresniu antro kurso studentu – jis pasakys, kad tą įrodo nuolatinis Platono, Aristotelio ir kitų citavimas iki pat šių dienų. Kas yra labiausiai cituojamas filosofas? Platonas. O kas labiausiai žinomas? Sokratas. Bet didžiausia jų įtaka mums – tai principų nustatymas. Perimamumas, ar veikiau rekursyvumas, yra tame, kad negalì apibrėžti dabartinės problemos neišvyniodamas jos iki pat graikų.

O yra kokių nors aktualesnių klausimų, būdingų tik šiandienai?

Šiandienėj Vakarų filosofijoj nėra įmanoma įvardinti ar apskritai identifikuoti kokios nors specifinės problemos, kuri būtų aktuali visiems diskurso dalyviams. Esama labai didelės fragmentacijos, pasiskirstymo. Filosofai gyvena gana uždarais būriais, dažnai primenančiais belanges Leibnizo monadas. Šia prasme nėra klausimo, kuris būtų lygiai įdomus ir Gadameriui, ir Sellarsui. Tačiau dėl rekursyvumo principo ir epistemologinio moderniosios filosofijos pobūdžio tam tikrų bendrumų esama. Su Descartes‘u esame atlikę net teologijos redukciją į epistemologiją.

Kalbinio posūkio nepripažįstate?

Na, tai graži Rortyʼio metafora, pasakyta jam nebūdingu būdu. Tuomet, kai sugalvojo šitą terminą, jis dar dirbo analitinės filosofijos problematikos kontekste ir dar nebuvo tapęs tuo Rortyʼiu, kuris tuo labiau žinomas, kuo mažiau yra laikomas amerikiečiu, t.y. kuo mažiau laikomas analitiku. Aš sutinku, kad linguistic turn analitikoje atsitiko. Bet filosofijoje, jei ir atsitiko (o galima tvirtinti, kad atsitiko), tai atsitiko jau Wilhelmo von Humboldto rankose, t.y. vokiečių romantikų rankose. Būtent Humboldtas tvirtino, kad kalba yra akiniai, kurių negalima nusiimti, – gerokai anksčiau nei amerikiečiai sugalvojo sužinoti, kas buvo Sokratas ir kuo jisai skyrėsi nuo ko nors kito. Šia prasme linguistic turn tikrai neįvyko XX amžiuje. Kada amerikiečiai susidomėjo kalba – tai visai kitas klausimas. O kontinentinėje filosofijoje ar apskritai Vakarų filosofinėje tradicijoje susidomėjimas kalba ir manymas, kad kalba, gebėjimas kalbėti yra faktorius, lemiantis mūsų supratimą ir veikimą, buvo paskatintas būtent romantikų – minėtojo Humboldto, brolių Schlegelių, visos hermeneutinės tradicijos, iš kurios ypatingai paminėčiau savo mėgiamą Droyseną.

Jei filosofų bendruomenės yra monados be langų, tai kokia filosofo nauda, reikšmė, funkcija, kodėl jiems reiktų leisti mokesčių mokėtojų piningus?

Čia paprastas klausimas, į kurį labai lengva atsakyti! Minėtasis Richardas Rorty‘is, paskelbęs filosofijos kaip profesijos mirtį, akademinės filosofijos nereikalingumą ir bergždumą: esą filosofija gali užsiimti kiekvienas, nes filosofija yra bendrų problemų svarstymas prisilaikant aiškių principų (suprask, analitinės filosofijos). Žinoma, jei visus atversi į analitinę filosofiją, visi bus filosofai ir problemą Rorty‘is išspręs – nebereikės filosofijos. Ironizuoju, bet iš esmės potekstė čia yra ta. Bet jis, kaip sykis, labai dailiai, tarsi atsakydamas į šitą klausimą, išvertė į anglų kalbą Bildung kaip edification, „nukalė“ naują terminą nuo edify. Ne education, o edification. Jo manymu, filosofijos kaip profesijos nereikia, bet filosofija kaip ne profesija, bet kaip edifying – lavinantis principas, – yra reikalinga. Filosofija lavina mąstymą, lavina argumentavimą, ne pliauškimą ir deklaravimą, bet kalbėjimą pagrindžiant savo teiginius argumentais.

Net ir juodžiausi profesionalios filosofijos priešai, koks buvo Richardas Rorty‘is, manė, kad filosofija yra būtina ir lemianti kaip edification – dėl lavinimo, dėl euristikos. Iš esmės filosofija pradeda užsiimti tie, kurie pasiekia tam tikros perfekcijos (nebijau to žodžio), kitaip tariant, tie, kurie tobulėdami prieina akligatvį. Gali sakyt, pasiekę perfekcijos, tobulumo tam tikroj srity ir tampa filosofais, tai yra išduoda savo profesiją. Arba pasiekia akligatvį spręsdami savo problemas, kas yra tas pats. Pasiekti tobulumo savo sityje – tai yra pasiekti ribą, kuri tuomet yra transcenduojama, peržengiama. Čia tipiškas pavyzdys būtų Newtonas, dar geriau – Einsteinas. Jei būsi labai geras fizikas, tai pasidarysi mokslo filosofu.

Visa atsirado iš filosofijos įsčių, net ir mokslas, kurio griežta prasme iki XIX a. nebuvo. Priešingai liaudies balsui, kuris, tiesa, niekada neklysta, nes neskiria klaidos nuo melo. Norint klysti, reikia „edifikuotis“, išmokti atskirti, kur klysti, kur neklysti. Mokslas atsirado XIX amžiuje, iki tol buvo gamtos filosofija (natural philosophy). Kai jis atsirado, filosofija niekur nedingo, atvirkščiai – ji pradėjo labiau specializuotis, tapo vis platesne dėže, į kurią „atskrenda“ dalykai iš kitų mokslų. Būtent tuomet prasideda mokslo, kaip žinojimo srities, tipologizavimo, metodologijos problemos ir t. t., kuo ir užsiiminėja filosofija. O Pascalio ir Einsteino pavyzdžiai rodo, jog pasiekęs principų lygį tampi gamtos arba, kalbant šiuolaikiniais terminais, mokslo filosofu. Taigi, filosofija turi ne tik bendrąją lavinančią funkciją, apie kurią kalbėjo Richardas Rorty‘is, bet ir dar vieną funkciją – tam tikro feedback‘o (grįžtamojo ryšio) mokslams funkciją. Kitaip tariant, jei mokesčių mokėtojas investuoja į hadronų greitintuvą, tai jis turi investuoti ir į filosofijos katedrą, nes ji taip pat prisideda prie šito mokslo. Be filosofijos neįmanomas joks mokslas. Įmanomas mokslo pamėgdžiojimas, beždžioniavimas, taikymas, bet inovacijos be filosofijos neįmanomos.

O kaip Jūs pats atėjote į filosofiją?

Tiesiai! Atėjau tiesiai į filosofiją, nepaisant to, kad ėjau į Filologijos fakultetą. Profesionaliąja filosofija norėjau užsiimti, kaip pamenu, nuo dešimtos klasės. Nuo tos klasės esu oficialus Mokslų akademijos bibliotekos skaitytojas. Man sakė, kad esu jauniausias visų laikų tos bibliotekos skaitytojas. Mane tais laikais domino Indijos filosofija, mokiausi sanskrito.

Bet filosofijos studijos tais laikais buvo labai ribotos, vadinamajame Pabaltijyje jos buvo tik Rygoje. Be to, buvo Peterburge, Maskvoj, dar keliose vietose. Norint stoti ten, tiesiog pateikti dokumentus, reikėjo gauti vietinio partkomo leidimą.

Tačiau taip pat egzistavo mainai, kaip dabar yra Erasmus, taip tais laikais buvo sąjunginiai. Buvo galimybė baigti vieną kursą ne Maskvos Lomonosovo universitete (o mane būtent šitas universitetas domino), ir tuomet du žmonės iš baigusiųjų pirmą kursą kitur važiuoja tenai, vėl į pirmą kursą, bet be jokių stojamųjų ir be partkomo. Viskas Sovietijoj buvo skylėta, tad tiesiog jie ten pamiršo pastatyt barjerą. Taigi, stojau į klasikines kalbas, galvojau metus mokytis lotynų ir graikų kalbas, ką ir dariau, o po to išvažiuoti į Maskvą. Jau buvau beveik dokumentus susitvarkęs. Bet atvažiavo mano bendraklasis, kuris ten studijavo. Jis man papasakojo, ką jis ten mokosi, ir man to pakako, kad minties studijuoti Lomonosovo universitete aš atsisakyčiau. Taigi, likau VU Filologijos fakultete. Savarankiškai studijavau tai, ką norėjau, o čia tiesiog mokiausi. Planavau stoti į filosofijos aspirantūrą (doktorantūrą, kaip dabar vadinasi). Mano baigiamojo darbo vadovas buvo profesorius Genzelis, išimties tvarka man buvo leista rašyti filosofinį darbą.

Taigi, taip tiesiai ir ėjau – nuo dešimtos klasės iki filosofijos aspirantūros. Ją pabaigiau labai anksti ir likau katedroje.

O kaip kito filosofiniai interesai – juk ne visą laiką tuo pačiu domėjotės?

Mano interesus formavo Rolandas Pavilionis, mano aspirantūros vadovas. Jis man pasiūlė pasidomėti hermeneutika, nors pats buvo analitikas. Buvo tokia Howardo knyga „Three Faces of Hermeneutics“, silpna, kaip dabar matau, bet tuomet ji man atrodė kaip Delfų orakulas. Man labai patiko, ir tai labai natūralu, mat vienas iš kertinių klausimų joje buvo ar ir, jeigu taip, kokiu būdu įmanoma suprasti svetimą kultūrą. Kadangi iki to laiko dirbau su pali ir sanskrito tekstais, vertimo problema man egzistavo. Jau nuo pat vaikystės buvau susidūręs su ja: kas yra tie gnoseofilai (taip graikai vadino Indijos panditus)? Nuo Maxo Müllerio laikų (o tai taip pat XIX a.) buvo ieškoma, ar yra filosofinis, bendrąja prasme, diskursas, kaip Indijos filosofija skiriasi nuo graikų, kaip įmanoma, ar įmanoma tai išversti, ar Indijoje turime reikalo su filosofija ar su ne filosofija? Na, Hegelio ir Šliogerio poziciją mes žinom: jiems tai ne filosofija. Bet yra ir kitų pozicijų, sakykim, to paties Schopenhauerio, kurios sako, kad tai filosofija.

Iš pradžių man buvo siūloma plėsti magistro darbą ir jį ginti. Mano darbas buvo iš samkhya filosofijos. Rašiau apie Purušos statusą, gyniau tezę, kad samkhyos ontologijoje Purušos samprata yra paremta iš indų religijos atėjusiu katenoteizmo principu.

Bet štai vadovas Rolandas Pavilionis pasiūlė užsiimti šiuolaikine filosofija. Tačiau horizonte visuomet buvo bendra problema – ar yra bendras filosofinis diskursas, ar filosofija yra tik Vakarų, o ten yra filosofinė soteriologija ar tiesiog soteriologija. Pavyzdžiui, konfucianizmas arba daosizmas, kurių negali vadint religija, negali vadint filosofija, bet gali vadint soteriologija. Ir kaip ją išversti? Pavyzdžiui, ar galima samkhyos terminą „Prakriti“ versti kaip „materija“, o „Purušą“ kaip „siela“, ar kaip „dvasia“? Arba kaip versti „dao“? Taigi, hermeneutinės problemos mano tyrimuose jau seniau buvo.

O paskui pasukot į informacijos visuomenės problematiką?

Kai pradėjau rašyti disertaciją, mano tema buvo loginė-filosofinė analizė, tai aš dirbau ir su logikos filosofija. O informacijos visuomenės studijos… Na, komunikacija vėlgi susijusi su hermeneutika.

Aš pasukau į hermeneutikos ir analitikos santykio studijas ir iki šiol jose esu. Labai patogu jose būti, mat čia telpa viskas – ir kontinentinė ir nekontinentinė Vakarų filosofija. Tad kai tokią mano domėjimosi temą patvirtino katedra, išėjo, kad galiu rašyti apie viską. „Supratimo problema hermeneutikos ir analitikos sankirtoje“ – nieko sau tema, kai pagalvoji!

Nors dėstote daug sociologijos kursų ir domitės šiuolaikine visuomene, sociologu, skirtingai nei daugybė filosofų, netapote…

Na, sociologams aš ne tik dėstau, bet turiu ir sociologą doktorantą, esu šiokių tokių darbų sociologijoje nuveikęs. Nesu visai tolimas nuo sociologijos, tik aš nelaikau to filosofijos išdavyste. O komunikacija… Bendriausia mane dominanti problema, tiltas, ryšys – nuo indologijos iki hermeneutikos – yra interpretacijos problema. Pagrindinė komunikacijos problema taip pat yra interpretacija – komunikacijos perteikimas ir jos priėmimas.

Vienintelė didelė mano deviacija, nesakant „nusikaltimas“ ar „pražanga“, – tai socialinės kaitos tyrimai, į kuriuos mane nunešė „dainuojančios revoliucijos“ banga. Socialinės kaitos tyrimai, žinoma, – ne hermeneutika. Perėjimo tema man parūpo JAV, Dickinsono koledže, kur buvau tuomet, kai griuvo Sovietija, tačiau mano mėgiamiausia tema šie tyrimai niekuomet netapo.

O kaip atrodo filosofo dienotvarkė, įskaitant laisvalaikį?

Dienotvarkės nėra. Chaosas. Laisvalaikis ar „darbalaikis“ – išvis nėra tokių sąvokų. Apskritai dienotvarkę man diktuoja studentai ir administracija. Mano gyvenimą diktuoja mano įsipareigojimai. O kai įsipareigojimai nediktuoja, neturiu jokio nustatyto laiko.

Pabrėžėte, kad filosofija labiau ne pašaukimas, bet darbas. O kaip yra kasdieniame gyvenime uždarote universiteto duris ir viskas, darbas baigtas, ar visgi lieka koks nors ypatingas filosofinis gyvenimo būdas?

Ne, nei galvojimas, nei kalbėjimas auditorijoj ir už jos ribų nesiskiria. Jei mane domina koks nors klausimas (nors tai neturi nieko bendro išskirtinai su filosofija: jei būčiau chemikas, būtų taip pat), tai aš nuolat apie jį galvoju. Ir galvoju apie tai ne tik už auditorijos ribų, bet ir dėstydamas. Manau, kad taip yra daugumai žmonių. Gal jie įsikalba, kad jie ilsisi? Kaip sakiau, filosofija nėra man gyvenimo būdas. Nors žinoma, gali galvot, gal iš tikrųjų tu gyveni kaip filosofas.

Pabaigai nuo asmeninių dalykų grįžkim prie bendresnių. Kokią filosofijos ateitį matote? Gal išskirtumėte kokias nors tendencijas lietuviškoje bei pasaulinėje filosofijoje?

Man, priešingai nei Rorty‘iui, atrodo, kad ateitis yra šviesi. Kuria prasme? Visų pirma auga išsilavinimo trukmė. Iki daktaro laipsnio mokomės ketvirtį amžiaus. Kuo labiau auga išsilavinimas, tuo labiau turi didėti skaičius filosofiją dėstančiųjų. Nes, kaip minėjau, filosofija atlieka bendrą lavinimo funkciją daug geriau ir efektyviau nei kokios nors literatūros ar istorijos studijos. Taigi šia prasme profesionalų daugės. Kaip žmogus, vieną kojos pirštą įmerkęs į sociologiją, galiu pasakyti, jog duomenys leidžia man teigti, kad jei tendencijos nepasikeis, tai filosofijos specialistų poreikis augs.

O kalbant apie amžinųjų filosofijos klausimų sprendimo galimybes, tai turiu prisipažinti, kad nemanau, jog tradicinių filosofinių problemų sprendimo negalia bus įveikta bet kokiu laiku, kurį galiu matyti žvelgdamas į ateitį. Atrodo, kad šią negalią esame įgiję, švelniai tariant, labai ilgam. Tačiau tam Sizifo akmens ridenimui galime pritaikyti tokią ištarmę: spręskite ir klyskite, ir klyskite vis geriau! Manau, turim principinį baigtinumą, mūsų žmogiškos potencijos yra striukos. Tačiau matome klausimus, kuriuos norime spręsti, ir jei profesionali filosofija yra penima klausimų, kurie turi būti sprendžiami, buvimo, tai aš neprognozuoju, kad jie bus išspręsti, bet ir kad jie bus nustoti spręsti. Iš to išplaukia, kad profesionali filosofija gyvuos ne tik mokymo prasme. Kiek joje bus progreso? Aš manau, kad šita sąvoka nėra taikytina. Progreso sąvoka yra labai nauja, o plėtra nėra progresas. Koks čia galėtų būti progresas? O galbūt yra palaima, kad jo nėra? Didelis klausimas, ar Viešpats, išvaręs mus iš Rojaus, bekandančius pažinimo obuolį, neatliko mielaširdystės akto?

Na, o dabartinė Lietuvos filosofija kuo jus džiugina, o gal liūdina, o gal piktina?

Niekuo nepiktina. Mūsų, filosofų, yra labai nedaug, mūsų padėtis kitų humanitarinių mokslų, kurie egzistavo ir sovietmečiu, atžvilgiu yra stebėtinai gera. Taip įvyko dėl įvairių dalykų. Vyresnioji karta sakytų, kad už tai turime būti dėkingi Eugenijui Meškauskui. Gal dėl to, gal dėl kitų dalykų. Kartu filosofai atliko donorų funkciją. Filosofų dėka Lietuvoje buvo sukurta sociologija, didele dalimi – politikos mokslai.

Filosofijos pozicijos Lietuvoje yra stiprios, tačiau silpnėja. Tai nėra išskirtinai filosofijos silpnėjimas, tai bendrai mokslo pozicijų silpnėjimas. Visame pasaulyje jos silpnėja. Nei amerikiečiai, nei lietuviai nenori užsiimti mokslu. Žmogus, kuris gali juo užsiimti, eina į verslą.

Gebėjimų lygį, talentų buvimą ar nebuvimą lemia ne visuomeninė santvarka, ne ideologija, o genetika. Tačiau socialinė formacija lemia, kur tie talentai nueina. Sovietmečiu mokslas buvo priebėga, kaip rašė Paulis Éluardas, „vienintelė priebėga ir paguoda gyventi“. Tapti mokslininku buvo būdas atsiskirti, būdas gyventi nesižeminant. Dėl to žmonės ėjo į mokslą. Dabar yra daugiau galimybių, gali nesižeminti ir užsiimdamas ledų pramone. O tuomet mokslas buvo vienintelė vieta, kur partijos nagai kiek atšipdavo. Dabar kitaip, todėl ateinančių į filosofiją sumažėjo. Tačiau tai nėra specifiškai lietuviški dalykai, tai vyksta visur. Todėl manau, kad per artimiausius dvidešimt trisdešimt metų filosofijos ir, noriu pabrėžti, kitų mokslų bendras lygis truputį kris. Bet aš neprognozuoju filosofijos baigties. Filosofijos mokytojų poreikis augs, užsiimančiųjų filosofija poreikis nei augs, nei mažės, nors jų gretos truputį retės, bet nežymiai. Bet galbūt ateis iš kitų mokslų. Kitaip sakant, aš žiūriu ne perdėm optimistiškai, bet tikrai ne pesimistiškai.

Kalbėjosi Kęstas Kirtiklis

www.filosofija.vu.lt

daugiau: Klausk Filosofo, Visos naujienos.

šiame įraše: , .


0 komentarai(ų)

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);