Rodyti turinį


Suvienytos fenomenologijos eskizai

Dalius Jonkus „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009.

Dažnai teigiama, jog fenomenologinės filosofijos istorija – tai jos kūrėjo Edmundo Husserlio erezijų istorija. Dalius Jonkus savo knyga „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“ tokiam teigimui prieštarauja: pasak jo, fenomenologinė filosofija turi pamatinę ir vienijančią intenciją, siūlo projektą, kuris dar neužbaigtas.  Ši intencija – tai sąmoningo gyvenimo filosofinė praktika. Akcentuoti praktinę, kritinę fenomenologijos pusę yra vienas svarbiausių šios knygos tikslų. Kitas siekis – parodyti, jog fenomenologinė tradicija įveikia ankstesnių filosofijų teorinius ginčus, „išsivaduoja nuo subjektyvumo ir objektyvumo, reiškinių ir esmių dualizmo“ (p. 9), atveria „begalinį pasaulio prasmės horizontą“. Galiausiai norima parodyti tokių filosofinių sąjūdžių kaip egzistencializmas, hermeneutika ar postfenomenologija bendrumą, nes, pasak Jonkaus, juose visuose „pasirodo tas pats fenomenologijos branduolys“. Šis branduolys įvardijamas įvairiai: „pasaulį išgyvenančios sąmonės paradoksas“, „gyvenimiškas protas“, „buvimas tarp“, „imanentinis transcendentas“. Tačiau visi jie savo prasmės semiasi iš programinio šūkio, kurį prieš šimtą metų paskelbė Husserlis – „grįžti prie pačių daiktų“. Jonkaus šūkis, matyt, būtų toks – „grįžti prie paties Husserlio“.

Šioje recenzijoje apžvelgsime ir aptarsime Jonkaus pastangas kartu su Husserliu grįžti į „bendrą fenomenologinės metodologijos atveriamą darbo lauką“. Knygą sudaro penkios dalys ir priedas: pirmoji dalis yra įvadinė; kitose dalyse paeiliui kopiama nuo sąmonės laikiškumo, intencionalumo iki santykio su kitu, intersubjektyvumo, istoriškumo, kasdienio ir, galiausiai, kosminio pasaulio fenomenologinio supratimo link; priedas skirtas fenomenologijos ir literatūros paralelėms aptarti. Visos temos pristatomos per Husserlio ir jo pasekėjų darbus. Iš pastarųjų knygos autoriui yra artimas Jose Ortega y Gassetas, taip pat Maurice‘as Merleau-Ponty ir Algis Mickūnas. Be šių, knygoje taip pat aptariami Martino Heideggerio, Eugeno Finko, Emmanuelio Levino, Jeano-Paulio Sartre‘o, Arono Gurwitcschiaus darbai.

Trumpai apžvelgsime visas knygos dalis, tačiau daugiausiai dėmesio skirsime dviem skyriams. Viename jų artikuliuojamas centrinis knygos elementas – „dabarties nesutapimas su savimi“ (p. 79), pateikiant netradicinį Husserlio laiko fenomenologijos perskaitymą. Kitame skyriuje šis elementas „pakeliamas“ į pasaulio supratimo problematiką, susiejant jį su J. Ortegos formuluote „Aš esu aš ir mano aplinkybės“ (p. 239).

Pirmoje dalyje pristatoma fenomenologinės filosofijos specifika apžvelgiant tris Husserlio kūrybos etapus, kuriuos vienija tas pats motyvas – klausimas apie žmogaus proto, racionalumo statusą. Jonkus teigia, jog fenomenologinė filosofija „iš esmės yra etinė“,  taip pat ir iš esmės praktinė, įsišaknijusi ir besiskleidžianti refleksyviame patyrime. Glaustai pristatomi pagrindiniai tokios fenomenologinės refleksijos principai: sąmonės intencionalumas, koreliacija, redukcija ir kt. Dalis baigiama aptariant fenomenologinę psichologizmo, natūralizmo, nihilizmo, totalitarizmo kritiką. Tiesa, ši kritika mažai įtikina, nes, matyt, ji turėtų būti dėstoma knygos pabaigoje, kai jau būtų įtikinamai pagrįsta pati fenomenologija. Keista, jog šioje dalyje neminima politinės fenomenologijos klasikė Hannah Arendt, kuri totalitarizmo analizei yra paskyrusi ištisą veikalą[1].

Antroje knygos dalyje „Laikas ir transcendencija“ artikuliuojamas centrinis Jonkaus studijos elementas: remiantis Husserliu, atskleidžiama „nuostabi laikiškai tįsios sąmonės savybė: kaip kiekvienas išgyvenimas gali kartu išgyventi kažką kitą ir patį save“ (p. 76). Tai vienas pamatinių filosofijos rebusų, pati pažinimo problema, kurią Husserlis susieja su laiko prigimties klausimu. Refleksijos būdu jis atskleidžia, jog laikas yra pamatinė forma (Urform), dėl kurios atsiranda bet kokio suvokimo vienumas, vientisas Dabar, kartu su praeities ir ateities momentais. Jonkaus teigimu, svarbiausia, jog esama praeities momento ir dabarties esminio nesutapimo, skirtumo, nutolimo. Tuo remdamasis jis daro tokias išvadas: „dabartis nėra sutampanti su savimi. Ji visada peržengia save. Pačiai dabarčiai suvokti reikalinga distancija“ (p. 79). Analogiškai suvokiama erdvė ir kūnas: „manasis kūnas, kaip ir manasis laikas, negali tapti man visiškai savas“, jų „gelmė peržengia mano tapatybės ribas, kaip susidvejinimas su pačiu savimi ir kito nei esu ieškojimas“ (p. 80). Pamatinėje savo laiko, erdvės ir kūno patyrimo formoje veikia esminis nesutapimo, susvetimėjimo su savimi pačiu dėsnis. Ši struktūra išsamiau aiškinama „implikatyvaus intencionalumo“ ir „suvokimo horizontų“ sąvokomis, kurios atskleidžia, jog bet kokioje dabartyje slypi begalinės gelmės implikacijos, žymės, todėl ta gelmė, begalybė nėra kažkas visiškai atskirta nuo patyrimo. Tokia labai apibendrintai nusakyta patyrimo struktūra sąlygoja bet kokį žmogaus santykį su pasauliu, bet kokią problematiką, todėl ji vadinama „transcendentaline“. Jonkus joje akcentuoja paradoksalų nesutapimo, nepastovumo, skirtumo su savimi momentą.

Būtina pažymėti, jog tai –  netradicinis, heterodoksiškas Husserlio perskaitymas: būtų galima pateikti daugybę Husserlio (ankstyvojo ir vėlyvojo) pasažų, liudijančių, kad jo laikiškos sąmonės sampratoje ir visame fenomenologijos projekte svarbesnis yra vienumo, netgi antlaikiškumo polius – be jų neveiktų transcendentalinių sąlygų aparatas. Jonkus perskaito Husserlį panašiai kaip ir Jacques‘as Derrida, kuris huserlišką pamatinę sąmonės formą (Urform) pakeitė savo autoriniu différance („skirsmo“) konceptu, kuriuo dekonstravo vadinamąją „esaties metafizikos“ tradiciją (Jonkus šioje knygos dalyje Derrida nemini). Pasak Jonkaus, pagal analogiją su taip suprasta „išgyvenamo laiko schema“ Husserlis aiškina ir prisiminimų, lūkesčių bei vaizduotės veikimą, taip pat „ir įsijautimą į Kitą“, – taigi visą tarpasmeninių santykių sferą. Tad tai yra išties svarbiausias Jonkaus huserliškosios fenomenologijos elementas. Tai –  minėtasis „tas pats branduolys“, pasirodantis įvairiose fenomenologijose. Žinoma, kyla klausimas, ar toks Husserlio skaitymas nesugriauna viso likusio jo filosofijos rūmo, nes būtent šiame rūme Jonkus norėtų suvienyti įvairias „huserliškąsias erezijas“.

Antroje knygos dalyje taip pat pristatoma Levino filosofija, kuri Husserlio fenomenologiją radikalizuoja, stumteli jos (etinės-religinės) ribos link. Trečioje dalyje išryškinama praktinė, tikslo siekianti (teleologinė) fenomenologinės sąmonės struktūra. Atsakoma Heideggerio ir Levino kaltinimams, esą Husserlis sureikšmino teorinį protą, atmetamos jų pačių siūlomos alternatyvos. Ketvirtoje dalyje pakylama į tarpasmeninių santykių sferą, aiškinama, kaip ji suprantama Husserlio, Sartre‘o, Merleau-Ponty darbuose. Dalis baigiama kultūros ir istorijos prigimties nagrinėjimu, interpretuojant Husserlio studiją „Geometrijos pradžia“. Reikia pastebėti, jog istorinė problematika galiausiai išrišama pasitelkiant Hanso Georgo Gadamerio hermeneutinę filosofiją, teigiančią kultūros darinių, ypač meno, „belaikį dabartiškumą“, dėl kurio „meno kūrinys lieka be galo atviras vis naujoms interpretacijoms“. Tiesa, lieka neaišku, ar (ir kaip) įmanoma atskirti geresnes ir prastesnes interpretacijas, tad Gadamerio hermeneutika balansuoja ant reliatyvizmo ribos (už tai jis ir buvo priimtas į tokių postmodernistų kaip Richardas Rorty‘is ir Gianni Vattimo draugiją).

Penktoje knygos dalyje fenomenologinė sąmonė pakyla iš laiko, kūno, intersubjektyvumo sričių į aukščiausią lygį ir tampa „pasaulio sąmone“. Tačiau šiuo pakilimu visai nesiekiama atitrūkti nuo kasdienybės. Veikiau priešingai – tai paradoksalus pasaulio „iš vidaus kaip iš išorės“ patyrimas. Tokį patyrimą Jonkus išskleidžia interpretuodamas J. Ortegos y Gasseto „Preliminarias meditacijas apie Don Kichotą“.  Ortega siekia E. Husserlio abstrakčią filosofiją išdėstyti vaizdžiai. Jis aprašo buvimo girioje situaciją. Svarbiausias dalykas, jog girios neįmanoma suvokti išsyk ir visos – ji reiškiasi tik per medžius. Todėl  „bet kurioje girios vietoje giria yra galimybė“, ji yra „visuma galimų mūsų veiksmų, kurie realizuoti prarastų tikrąją vertę“ (p. 232). Dieviško sub specie aeternitatis žvilgsnio siekimas būtų destruktyvus šioms suvokimo galimybėms, kurios reiškiasi kaip virtualumai, kaip tai, kas nėra aktualiai tikra. Toks žvilgsnis blokuotų šias galimybes. Toks blokavimas taip pat vyksta, Husserlio žodžiais tariant, ir „natūraliojoje nuostatoje“, kai į pasaulį žiūrima be jokio atsitraukimo, refleksijos, tarsi „natūraliai“. Ortega siūlo „vidurio kelią“: pačiame pasaulyje ieškoti nuorodų į nematomas jo puses. „Pasaulis pilnas ženklų, kurie patys nurodo, kaip turi būti suprantami“. Tiesa „yra implikuota pasaulyje kaip paties pasaulio racionalumo struktūra“. „Girios atverties ir paslėpties žaismė skleidžiasi prieš mūsų akis kaip patrauklus spektaklis“, kaip „gelmės ir paviršiaus dialektika“ (p. 236-237). Visa tai suglaudžia ši Ortegos formuluotė: „Aš esu aš ir mano galimybės. Jei neišgelbėsiu jų, tai neišsigelbėsiu ir aš pats“ (p. 239). D. Jonkus taip pat parodo, jog Ortegos filosofija labai artima paties Husserlio bei Heideggerio filosofijoms.

Paskutiniame knygos skyriuje pristatoma Finko filosofija. Sekdamas vėlyvuoju Heideggeriu, Finkas mano, jog fenomenologija pasaulį per daug susieja su subjektyvumu. Husserlis pasaulį vadina „universaliu horizontu“, patiriamu iš transcendentalinio subjekto pozicijos. Finkas pasaulį traktuoja kaip absoliutą. Jis ieško simbolių baigtiniame žmogaus egzistavime, kurie yra nepažinios kitybės pėdsakai. „Tai gali būti žmogiškas žaidimas, atveriantis kosminės žaismės viršsubjektiškumą, arba meno kūrinys kaip absoliučios visumos esamybės atsiskleidimas baigtinėje perspektyvoje“ (p. 255).

Ar pasiekia Jonkus išsikeltus tikslus – įveikti metafizinius dualizmus, parodyti fenomenologijos praktiškumą, atskleisti įvairių fenomenologijų vienovę? Minėjome, kad daug kas priklauso nuo to, ar Jonkus teisėtai interpretuoja Husserlio laiko fenomenologiją, t.y. ar tokia interpretacija neišardo paties transcendentalinių sąlygų aparato. Pažymėtina, jog Husserlis niekados neatsisakė transcendentalinės filosofijos kaip „mokslų mokslo“ projekto. Vertėtų priminti dažnai pamirštamą dalyką: paskutinio jo kūrinio pilnas pavadinimas – „Europos mokslų krizė ir transcendentalinė filosofija“. Kita vertus, galima klausti, kas lemia Jonkaus minimą „girios paslėpties ir atverties žaismę“, „gelmės ir paviršiaus dialektiką“, suvokėjo ir suvokiančiojo suderinamumą? Kas yra tas trečias (nes dialektikoje trečias yra būtinas), kuris teikia nuorodas, ženklus, implikacijas tiesos atverties link? Ar tai nėra religinis Kitas, prie kurio veda Levino,  kiek atsargiau – Gadamerio, Finko, netgi vėlyvojo Heideggerio („Vien tik Dievas gali mus išgelbėti“[2]) filosofijos? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir tai, kaip Jonkus tiksliai supranta fenomenologijos praktiškumą, jos paskirtį. Vėlgi, panašu, kad Jonkus yra artimas Heideggeriui, teigusiam, jog menas, ypač poezija, labiau negu mokslas ir netgi filosofija tinka rodyti kelią autentiško Dasein link. Šiuo atveju, filosofijai belieka interpretuoti meno kūrinius, apmąstyti kultūros kūrimo sąlygas. Jonkus knygos priede pateikia Sauliaus Tomo Kondroto apsakymo „Senas namas“ interpretaciją bei aptaria fenomenologijos ir literatūros paraleles. Tačiau čia kyla klausimas, ar tokiu būdu filosofija nevirsta „meno tarnaite“. Ir ar tai buvo Husserlio filosofijos kelias? Juk Jonkus fenomenologijos branduolį ir aktualumą sieja būtent su juo: „Knygoje siekiu parodyti, jog Husserlio [išskirta mano – J. S.] filosofija yra neužbaigtas projektas“, jog ji yra „aktuali filosofinė praktika“ (p. 8).

Galbūt vertėtų prisiminti, kad Husserlis savo mokinio ir asistento Heideggerio darbą Būtis ir laikas įvertino kaip jo filosofijos supaprastinimą ir susiaurinimą, pritaikymą tam tikroms žmogaus sferos sritimis tirti. 1935 metais skaitytoje „Vienos paskaitoje“ Husserlis teigė: „Man norisi galvoti, jog aš, tariamai senamadiškas, esu kur kas labiau revoliucingas negu tie, kurie šiandien žodžiais skelbia savo radikalią pozą“[3].

Jonas Skačkauskas

www.filosofija.vu.lt


[1] Arendt, H. 2001. Totalitarizmo ištakos. Vert A. Šliogeris. Vilnius: Tyto alba.
[2] M. Heideggerio interviu „Nur ein Gott kann uns noch retten“ (žurnalui „Der Spiegel“ duotas 1966 metais, publikuotas po mirties 1976 metais), The Heidegger Controversy: A Critical Reader. 1991. Ed. Wolin R. London: MIT. P. 107.
[3] Husserl, E. 1970. The Crisis of European Sciences and Transcendental Phenomenology. Evanston: Northwestern University Press. P 290.

daugiau: Recenzijos, Visos naujienos.

šiame įraše: , .


0 komentarai(ų)

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);