Gytis Vaitkūnas
„Lietuvos estetikos istorija: Apšvietos epocha“
Leidykla: Versus aureus
Metai: 2011
Puslapiai: 196
ISBN 9-78-9955-343-14-1
Gyčio Vaitkūno monografija – tai tyrimas, skirtas Lietuvos estetikos istorijai. Skirtingai nei būtų įprasta, autorius atsispiria ne nuo ankstyvųjų estetinės minties raidos etapų, bet dėmesį sutelkia į XVIII amžių – į Apšvietos epochą. Ši epocha pasirenkama ne atsitiktinai, bet kaip vienas ryškiausių laikotarpių, pasižyminčių intensyvia estetinės kultūros procesų dinamika. Apšvieta, – pasak autoriaus, – tai „paradoksų amžius“, atkakliai siekiantis suderinti tai, kas iš principo negali būti suderinama. Ir šis siekis persekioja tiek filosofiją, tiek istoriją, tiek meną – persmelkia visą to meto kultūrinį lauką.
Monografiją sudarantys keturi skyriai nuosekliai plėtoja Lietuvos Apšvietos laikotarpio estetikos raidą bei siekia užčiuopti jos ištakas ir struktūrines grandis. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos estetinė mintis nagrinėjama plačiame europinės estetikos kontekste. Autorius išryškina, kas joje atitinka bendraeuropines estetikos sklaidos tendencijas ir kuo ji išsiskiria iš šio konteksto. Platesnis tyrimo laukas atskleidžia Apšvietos estetikos prieštaringumus, jos mėginimus suderinti konfliktuojančius meno stilius – griežtais racionalumo standartais besivadovaujantį klasicizmą ir maištingąjį, emocionalųjį, perteklingąjį baroką. Lietuvos Apšvietos estetika taip pat neišvengia šių prieštarų, kurias autorius atskleidžia analizuodamas Lietuvos estetikų ir menininkų – Juozapo Bareikos, Mykolo Bogušo, Euzebijaus Slovackio, Leono Borovskio, Pranciškaus Smuglevičiaus, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir kitų – pažiūras.
Ieva Straukaitė
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .