Nerijus Milerius, Audronė Žukauskaitė, Jūratė Baranova, Kristupas Sabolius, Lukas Brašiškis
„Kinas ir filosofija“
Leidykla: Vilniaus universtiteto leidykla
Metai: 2013
Puslapiai: 224
ISBN: 9786094592287
Pasirodė RSTC vykdyto projekto „Filosofiniai kino meno tyrimai: teorinės prielaidos, metodai, uždaviniai“ (LMT finansuojamo projekto nr. MIP – 115/2011) pirmoji monografija „Kinas ir filosofija“.
„Kinas ir filosofija“ – kolektyvinė monografija, kurią sudarė filosofas Nerijus Milerius. Monografijos bendraautoriais tapo filosofai Kristupas Sabolius, Jūratė Baranova ir Audronė Žukauskaitė bei kino kritikas ir kinotyrininkas Lukas Brašiškis. Visus šiuos žmones vienaip ar kitaip domina kinas, o kasdienis susidūrimas su šia meno rūšimi verčia apmąstyti ją filosofiškai.
Kinas neabejotinai yra tapęs viena svarbiausių meno formų. Šiemet Lietuvoje viešėjęs prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris sako, jog žmogus tik ir laukė, kol atsiras toks menas kaip kinas. Stieglerio nuomone, žmogaus sąmonė veikia labai panašiai kaip kinas. Taigi, matome, jog filosofas nori ir gali kalbėti apie kiną, tačiau pagrindinis klausimas yra, koks kalbėjimas apie kiną yra pats tinkamiausias? Monografija pasiūlo vieną iš galimų kalbėjimo būdų. Kinas ir filosofija yra dvi skirtingos sritys, turinčios skirtingas prieigas, įrankius ir tikslus. Tačiau atrodo, jog tam tikros interesų teritorijos, kurias pasirenka šie du pasaulio matymo ir mąstymo modusai, gali susitikti. Pagrindinis monografijos tikslas yra surasti tas teritorijas ir aptarti jas tiek iš kino, tiek iš filosofijos perspektyvų – atlikti savotišką šių modusų sintezę.
Monografija yra skirstoma į keturias dalis: jos atitinka teritorijas, kuriose, kūrėjų nuomone, susitinka kinas ir filosofija. Pirmoji jų – montažas ir judėjimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie du laukai būdingi išskirtinai kinui ir aptariami yra tik iš kino požiūrio taško, tačiau Milerius stengiasi paneigti šią mintį sakydamas, jog montažas ir judėjimas taip pat būdingas ir svarstymams apie modernybės specifiką, modernybės santykį su postmodernybe. Baranova kalba apie tai, jog ir „kinas, ir filosofija susitinka ties pačia susidūrimo su pasauliu riba“ (p. 15). Tačiau toks kinas, kurį filosofė vadina „baimės kinematografu“, žinoma, yra išskirtinis ir toks apibūdinimas negali būti taikomas visam kinui apskritai. Baranova sako, jog būtent toks kinas gali būti suprantamas kaip filosofija, tačiau tokiu atveju ribos tarp šių dviejų disciplinų visiškai išnyksta.
Antroji monografijos dalis kino ir filosofijos susitikimo vieta laiko tapatybę ir tapsmą. Tęsiama ir montažo bei judėjimo tema jungiant ją su tapatybės ir tapsmo apmąstymais. Žukauskaitė aptaria Deleuze’o tapsmo sampratas kine. Sabolius, jungdamas Descartes’o, Lacano ir Žižeko konceptus, bando permąstyti kine kuriamos įsivaizduojamos tapatybės idėją. Baranova aptaria teorines kino prielaidas ir iš jų kylančius kinematografinius personažus. Trečiojoje knygos dalyje aptariama dar viena kinui ir filosofijai bendra teritorija – kasdienybė. Šiame skyriuje Milerius analizuoja kino ir kasdienybės sąsajas ir skirtumus, o Lukas Brašiškis kalba apie archyvinių kadrų svarbą kinui ir istorijai. Iš visų trijų pirmųjų dalių išryškėja klausimas – kas yra reprezentuojama, o kas ne? Kitaip sakant, ar kinas (taip pat kitos meno rūšys, o ir filosofija) gali kiekvieną įvykį (jausmą, mintį) reprezentuoti tinkamai ir adekvačiai? Kas apskritai pasiduoda atvaizdavimui, o kas ne? Ketvirtojoje monografijos dalyje bandoma atsakyti į šiuos svarbius tiek menui, tiek politikai, tiek filosofijai kylančius klausimus.
Derėtų pridurti, jog šioje trumpoje apžvalgoje nubrėžiau filosofinius monografijos rėmus, tačiau bendras penkių mąstytojų darbas toli gražu nėra vien tik filosofinis. Kiekvienas iš autorių, pasitelkęs teorinius įrankius, pateikia pavyzdžius ir iš kino filmų, analizuoja juos tiek turinio, tiek formos aspektais, todėl knyga nėra skirta tik filosofijos studentams ar profesoriams, bet ir kino profesionalams bei mylėtojams. Ne paslaptis, kad tiek filosofija, tiek kinas, kaip atskiros disciplinos, stengiasi brėžti savo ribas, tačiau kartais tai daro pernelyg agresyviai, todėl bandymas šias sritis jungti bei sutaikyti atrodo labai konstruktyvus ir šviežias.
Kristina Tamelytė
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .