Rodyti turinį


Vytautas Rubavičius „Postmodernusis kapitalizmas“

Vytautas Rubavičius
„Postmodernusis kapitalizmas“

Leidykla: kitos knygos
Metai: 2010

Puslapiai: 269
ISBN: 978-609-427-000-0

Vytauto Rubavičiaus knygos „Postmodernusis kapitalizmas“ emblema – Marxo ir Heideggerio pora. Jų įžvalgos autoriui lemiamos siekiant suvokti, kur mes esame ir kur einame: esame kapitalizmo raidos stadijoje, kuriai būdingas „visa apimantis gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas“, einame ten, kur eis Kapitalas. Ką daryti? Knygoje „autorius prisipažįsta stokojantis utopinės vaizduotės“.


Suprekinimas – Marxo išryškinta „kapitalizmo raidos logika“ – yra visuotinė kapitalo galia, jo savidaugos aksioma, lemianti žmogaus gyvenamojo pasaulio socialines ir kultūrines sąlygas. Postmodernybė – tai vis gilėjantis šios galios smelkimasis info-, bio-, geno- ir nano-technologijų atveriamuose ir kolonizuojamuose materialinės tikrovės regionuose.

Suišteklinimas – Heideggerio iškelta „Būties raidos (užmaršties) logika“ – yra esminiu moderniųjų laikų bruožu esantis mokslo, technikos ir gamybos susivienijimas apskaičiuojančio projektavimo galioje. Postmodernybė – šio technologinio projektavimo ekspansija įvairiose žmogaus dvasinio gyvenimo srityse – pradedant ES mokslo politika ir baigiant gundymu nemirtingumo pažadu bei Dievo atributų nusavinimu.

Pasak Rubavičiaus, „žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys istoriniai vyksmai, būtent postmodernybėje pasireiškiantys globaliu būdu“. Aptaręs bendruosius Marxo ir Heideggerio įžvalgomis paremtus koncepcinius rėmus, toliau atskiruose knygos skyriuose autorius nagrinėja visuotinį kapitalizmo transgresyvumą, postmodernųjį vartojimą ir populiariąją kultūrą, rinkos ideologiją ir demokratiją spektaklio visuomenėje bei postmodernųjį urbanizmą.

„Postmoderniojo kapitalizmo“ skaitytojui – tai buvo akivaizdu LUNI surengtame knygos aptarime – vis dėlto labiausiai rūpės klausimas „ką daryti?“. Rubavičius jau anksčiau yra teigęs: „Aš neturiu geresnio pasaulio vaizdinio. Kadangi neturiu to utopinio vaizdinio, tai negaliu nieko konkretaus siūlyti“. Kita vertus, knygoje užsimenama, jog „žmogus savo būtį grindžia ne pats“, jam „reikalingas transcendencijos Kitas“. Knygos pristatyme Rubavičius kartais griebėsi tokių pavyzdžių kaip „dešimt Dievo įsakymų“, „šeima“, „meilė motinai“.

Knygoje „autorius prisipažįsta stokojantis utopinės vaizduotės“. Tačiau joje net nemėginama svarstyti plataus kapitalizmo kritikos programų spektro – nuo Habermaso iki Žižeko. Juk tokiam svarstymui utopinė vaizduotė nebūtina.

J. S.

daugiau: Knygų Lentyna, Visos naujienos.

šiame įraše: .


0 komentarai(ų)

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);