Rodyti turinį


Vytautas Rubavičius: filosofija – tai mąstymas apie veiksmažodį „yra“

Vytautas Rubavičius – filosofas, poetas, kultūros kritikas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Mokslinių tyrimų sritis: postmodernusis filosofinis diskursas, filosofinė hermeneutika, komparatyvistinė kultūrologija, kultūrų sąveika globalizacijos sąlygomis, kultūra ir vartojimas. Monografijų „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“ (2003), „Postmodernusis kapitalizmas“ (pasirodys netrukus), esė rinkinio „Neįvardijamos laisvės ženklas“ (1997), daugelio poezijos knygų autorius. 2007 metų „Poezijos pavasario“ laureatas.

***

Pirmasis klausimas beveik tradicinis: kaip manote, kas yra filosofija, kas Jums yra filosofija?

Filosofijos apibrėžčių galima prisirankioti labai daug ir labai įvairių. Anksčiau man tai vienos, tai kitos atrodė įtaigesnės. Tačiau nesu išsiaiškinęs, kas yra filosofija, kad galėčiau šitai pasakyti kitiems. Juolab kad nedrįstu vadintis filosofu, nes nesu išgyvenęs tos minties įtampos, kuri, mano manymu, būdinga didiems mąstytojams. Kai įdėmiau pasižvalgai aplinkui, supranti, kad filosofų nėra daug, jei filosofams taikytume didiesiems būdingą minties išlydžio galios kriterijų. Galimas ir kitas kriterijus – originalių filosofinių veikalų. Lietuvoje šiuo metu gyvena tik vienas filosofas – Arvydas Šliogeris. Visi kiti, ir aš tarp jų, esame daugiau ar mažiau sėkmingai dirbantys įvairiuose filosofijos baruose, kur gvildenamos tam tikros problemos. Tai jau yra mokslinė ar mokslinė pedagoginė veikla. Galima sakyti, kad kapstomės po filosofinių ugnikalnių išsiveržimo likusią lavą. Darbas reikalingas, jame yra savų viršukalnių.

Nėra daug filosofų ir Europoje. Daugiausia – dirbančių mokslinį filosofinį darbą. Vokietijoje vienas kitas: Jürgenas Habermasas, Karlas-Ottas Apelis. Gausesnis prancūzų legionas: Michelis Foucault, Gilles`is Deleuze‘as, Paulis Ricoeuras, Felixas Guattari, Jacques`as Derrida. Mirę… Ir gyvųjų būrelis su Alainu Badiou priešaky. Anglijoj didelis būrys socialinės teorijos bei kultūros studijų atstovų. Daugelio Europos šalių filosofai išpopuliarėja per JAV universitetus – ten išleistos jų knygos plačiai pasklinda. Tada jų mintis ima gliaudyti nesuskaičiuojama daugybė filosofijos daktarų ir doktorantų.

Tad kas yra filosofija? Aš manau, kad filosofija – tai mąstymas apie būtį, kuris suima žmogų ir jau nepaleidžia. Tai mąstymas apie veiksmažodį „yra“. Kaip viskas „yra“ ir kaip yra „yra“. Mąstymas ir būtis, mąstanti būtis… Visi filosofai kūrė sistemas, kuriose mąstymas susisieja su pasauliu. Tos sistemos aiškina, kaip pasaulis yra, kaip jis skleidžiasi, kaip žmogus buvoja šiame pasaulyje.

Akivaizdu, kad tokiame filosofijos nusakyme vienas iš esminių dalykų yra kalba. Pats veiksmažodis „yra“ pradeda mums rodyti pasaulį. Sąvokomis nusakomo pasaulio mes niekaip negalime pačiupinėti, tačiau galime jį mąstyti, o vartojant kasdienę kalbą sąvokų tiesiog nebelieka – pasaulis rodosi akivaizdžiais daiktais. Sakome, jog daiktai yra, bet kai tik atkreipiame dėmesį į žodžius, daiktai nutolsta, ir pasaulis rodosi kalbos kuriamas. Su ta problema galynėjasi įvairios filosofinės mokyklos bei sistemos. Man „yra“ klausimas buvo labai netikėtas – jis suėmė ir ilgai nepaleido. Svarstydavau, kaip aš esu, kaip aš esu kalboje, kaip kalba yra manyje, kaip ištarmė siejasi su daiktais, išgyvenimais ir supratimu. Tie dalykai kreipė į hermeneutinės filosofijos sritį, kurioje ir pradėjau ieškoti atsakymų. Tačiau tai ne tos konsistencijos filosofinis mąstymas, kad amžinybės veidrodyje galėtum kalbėtis su Platonu ar Martinu Heideggeriu.

O pati to „yra“ problema yra ta pati visais laikais, tik atsakymai į ją kinta, ar vis dėlto filosofijos problemas kiek diktuoja laikas?

Manyčiau, kad yra ir taip, ir taip. Kai ką diktuoja laikas. Filosofai – protingi žmonės, tad stengiasi išsiaiškinti žmonėms rūpimas jų žmogiškosios būties problemas. Štai M. Heideggerio, aukščiausios XX a. filosofijos viršūnės, pavyzdys. Būties klausimas jam buvo esminis. Tačiau kai kuriose savo esė jis parodo, koks yra dabartinis pasaulis, kaip jis rutuliojasi. Norintiesiems susivokti dabartyje patarčiau perskaityti jo esė „Technikos klausimas“: atskleisti pamatiniai dalykai, ant kurių stovime jų visai nematydami. Tačiau ir M. Heideggeris, ir kiti filosofai nepaliaujamai atsigrįžta į graikus ir Platoną. Tai rodo, kad filosofinis būties klausimas yra kartu ir laikinis savo įvairių klausimų spektru, ir nelaikinis toje srityje, kurioje Platonas kalbasi su Hegeliu, Heideggeriu ir kitais didžiaisiais, aiškindamiesi „yra“.

O kokiu kampu reikėtų šiandien žiūrėti į tą „yra“, kokie klausimai aktualesni šiandienai?

M. Heideggerio minties galios mąstytojų šiuo metu nematyti, todėl būties klausimas išsiskaido į daugybę smulkesnių problemų, kurias gvildenantys stengiasi išsiaiškinti esminius dabarties būvio bruožus ir žmogaus būsenos ypatumus. Koks yra žmogaus laisvės ir nelaisvės santykis, kaip žmogus priklauso nuo sisteminių dalykų, ar jis turi minties galią suvokti tą sistemą, kurioje rutuliojasi jo gyvenimas? Šie klausimai institucionalizuojasi, išsiskaido į įvairias mokyklas. Matome daugybę filosofijos sričių – nuo medijų tyrimų iki socialinės kritinės teorijos.

Ar toks filosofijos pakreipimas socialinės problematikos link nėra didžiulis nutolimas nuo graikų – juk pirmųjų graikų filosofų iki Sokrato žmonių pasaulis nedomino?

Bet juk apie ikisokratikus mes labai nedaug žinome – net pats Sokratas mus pasiekia kaip Platono sukurtas personažas. Tie ikiplatoniniai filosofai – tai tarsi mitinių personažų rekonstrukcijos, keliančios būties klausimą. Bet jau Platonas, aiškindamas būties sąrangą, į savo sistemą įtraukė ir žmogų, ir visuomenę, ir valstybę. Ontologiniai, epistemologiniai ir socialiniai dalykai yra susieti, ir metafizinių sistemų kūrėjai tas sąsajas stengėsi išskleisti bei pagrįsti. Visi žymūs filosofai yra sisteminiai, tad apima ir socialinius dalykus. Iš to, kas yra būtis ir kaip ji teikia save pažinti, išplaukia sistemos kūrimo impulsas, kuris besirutuliodamas apima visas žmogaus gyvenimo sritis. Mažesnieji filosofai pasirenka vieną ar kitą sritį, nekeldami ar nepajėgdami kelti esminio būties klausimo, o didesnieji filosofai bando kiek tik įmanoma išrašyti būties saviteiką ir saviteigą.

Tad kam visgi reikia filosofo?

Gal ir niekam. Bet galingas filosofinės minties proveržis ir filosofinė kalbinės raiškos praktika vienaip ar kitaip paveikia visą kultūros sistemą ir ilgam, o gal net visam laikui, įtvirtina tam tikras kultūros bei žinijos raidos gaires. Filosofinė minties energija yra vienas iš esminių kultūrinę sistemą palaikančių dalykų. Pasižiūrėkime, ant ko stovime ir kuo gyvename. Platono tekstai yra svarbūs kaip tekstai, o kartu egzistuoja ir savotiškas „Platono fabrikas“, kuris veikia vis galingiau. Nepalyginsi su šiandienėmis gamyklomis, kurios gali subankrutuoti. Filosofinės sistemos – nebankrutuojančios gamyklos, išliksiančios tol, kol gyvuos žmonija. Tačiau šiuo metu esame primiršę skaičiuoti amžinų dalykų teikiamą naudą. Tiesa, tą užmaršumą skatina dabartinis kapitalistinis grynos greitos piniginės naudos imperatyvas, kuris įvaldo visas žmogaus gyvenimo sritis ir filosofinių projektų kūrėjus. Pavyzdžiai rodo, kad filosofija reikalinga, net jei ir nesugebėtume pasakyti, kokią ir kam ji duoda naudą. Daugeliui neaišku, kam reikalingas Platonas, tačiau be jo vargu ar gyvuotų Vakarų civilizacija, nenuginčijama Platono įtaka krikščionybei. Kiekvienas didis filosofas yra būties galia, laiduojanti jį kildinusiai kultūrai ir jo kalbinei ištarmei amžiną gyvenimą.

O jūs pats, nors sakėtės nenorįs vadintis filosofu, tik – dirbančiu filosofijos baruose, filosofijos mokslo darbuotoju, kaip atėjote į filosofiją? Berods, esate baigęs fiziką.

Fizika yra susijusi su pasaulio sąranga. Kai pradedi galvoti apie visatą ir tuos stebuklus, kuriuos ji mums rodo, neišvengiamai pradedi ieškoti įvairesnių, ne tik mokslinių paaiškinimų. Mokslinių ima nepakakti. Tai buvo vienas iš akstinų, pastūmėjusių filosofijos link. Kitas dalykas – poetinė kūryba, nuostaba suvokus, kaip magiškai mums reiškiasi kalba ir kaip ji nesiduoda nei valdoma, nei padaroma įrankiu. Tai neišvengiamai mane kreipė į kalbos filosofijos ir hermeneutinės filosofijos pusę. Ten tikėjausi rasti atsakymų į kai kuriuos kalbos magijos keliamus klausimus.

Tai domėjimasis filosofija veikiau kilo iš poezijos nei iš fizikos?

Veikiau iš poezijos. Žmogui nutinka tam tikri jį apstulbinantys ar sukrečiantys dalykai, išgyvenamos įžvalgos, suima ir nebepaleidžia vienokie ar kitokie akivaizdumai. Dievo buvimo akivaizdumas. Meilės visagalybės. Viena tokių įžvalgų – kad niekaip neįmanoma pagauti kalbos, niekaip neįmanoma suvokti, kaip kalba siejasi su pasauliu, kaip kalbos žodžiais galime įvardyti daiktus. Tai mane pribloškė… Galvojau, ar čia man vienam taip, ar tokius sukrėtimus patiria ir kiti, tik nekreipia į juos dėmesio. Kai pradėjau vartyti L. Wittgensteino ir kitų analitikų, o ir filosofinės hermeneutikos autorių darbus, supratau, kad kažkas panašaus yra vykę ne tik mano, bet ir tų žmonių smegenyse. Kaip įmanoma bendrauti su kitu žmogumi – juk žodžiai, kuriais mes bendraujame, jokių prasmių neperduoda, nes jie tėra akustiniai virpesiai. Ir vis dėlto mes sugebame kažkokiu, man iki šiol mistiniu būdu susikalbėti. Čia įsijungia kalba, o su ja – visas sociumas, nes kalbėdamasis su kitu žmogum ir net bendraudamas su savim, nesuvokiamu būdu įjungi visą kalbos paveldą, visą istoriją ir tą sociumą, kuriame gyveni. Šios problemos man tapo savos, nes pirmasis postūmis buvo tas išgyventas sukrėtimas, susidūrus su kalba.

O tas išgyventas sukrėtimas ištiko staiga ar vyko palengva?

Šiaip filosofija nebuvo man visai svetimas dalykas, nes nuo aštuntos klasės užsisakinėjau žurnalą, kuris vadinosi „Voprosy filosofii“. Tikriausia buvau vienintelis aštuntokas Klaipėdoje tą žurnalą skaitęs, prenumeravęs. Beje, šeima nebuvo turtinga, tad ta prenumerata šeimai buvo ganėtinai brangi, bet tėvai nieko nesakė, nes žiūrėjo į tai, matyt, kaip į eilinę mano keistenybę, susijusią su knygomis ir skaitymu. Taigi kažkas traukė filosofijos pusėn, tačiau tik vėliau su kalba susijusios atvertys nuvedė mane ten, kur iki šiol kapstausi.

Aštuntoje klasėje skaitėte rimtą mokslinį filosofijos žurnalą ir neišvažiavote filosofijos studijuoti į Rygą ar tuometinį Leningradą?

Apie filosofijos studijas pernelyg negalvojau. Bet filosofinė lektūra visą laiką buvo po ranka. Nesakau, kad suprasdavau visus ten buvusius straipsnius, bet, matyt, koks nors angeliukas akino skaityti ir šis tas nusėsdavo atminty.

O kada galutinai pasukote į filosofiją?

Fiziku aš beveik nedirbau, praėjus porai metų po baigimo pradėjau dirbti laborantu viename Mokslų akademijos skyriuje, kuris vėliau buvo pertvarkytas į institutą. Ten išdirbau gal porą metų, panirau hermeneutikon, beveik įstojau aspirantūron, bet netikėtai buvau priverstas iš tos mokslo įstaigos dingti. Vėliau, vėlgi atsitiktinai, įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą universitete, ją baigiau, bet negyniau disertacijos. Tuo metu reikėjo rašyti kritinę analizę, o kadangi vienas iš autorių, apie kuriuos turėjau kritiškai rašyti, buvo M. Heideggeris, tai man tiesiog nepakilo ranka. Trisdešimt ar keturiasdešimt mašinraščio puslapių parašęs supratau, kad mano pastangos prikergti kokias nors kritines „mintis“ yra nesąmonė, atidėjau tą tekstą į šoną. Disertacijoje gvildenau supratimo ir aiškinimo problemų lauką. Manau, tos problemos nė kiek nepaseno, tad jomis galėtų užsiimti ne vienas doktorantas. Atidėjęs tą tekstą į šoną užsiėmiau kitais darbais ir tik praėjus geram dešimtmečiui profesoriaus Antano Andrijausko buvau pakviestas Kultūros institutan, kur ir pradėjau etatinio filosofijos mokslo darbuotojo karjerą. Po kelerių metų jis prispaudė mane parašyti disertaciją. Nedrįsau priešintis.

Patys jūsų filosofiniai interesai – kaip jie kito?

Interesai kito, tačiau pagrindas – filosofinės hermeneutikos, jis man padeda susieti įvairiose filosofijos srityse gaminamus tekstus, įvairius filosofinius diskursus. Keliavau į postmoderniuosius laikus. Vis labiau domino, koks tas naujasis būvis, kaip žmogus gyvuoja dabartinėje kapitalistinėje sistemoje ir kaip jis įsivaizduoja savo būseną. Postmodernaus kapitalizmo vartojamas vartotojas. Man svarbiausia suprasti taip, kad bet kam galėčiau paaiškinti. Tada jau parašau ir kokį tekstą. Berašant ėmė ryškėti ir knygos apmatai. Tad netrukus tikiuosi išleisti nedidelį veikalėlį, pavadintą „Postmodernusis kapitalizmas“.

Perėjote nuo filosofinės hermeneutikos prie kritinės socialinės teorijos?

Galima sakyt ir taip.

Ar tai kaip nors siejasi su tuo, kad esate plačiau žinomas ne kaip filosofijos mokslo darbuotojas, o kaip poetas ir internetinių portalų politikos apžvalgininkas? Rašyti internetiniuose portaluose – nuosekli raida ar papildomas užsiėmimas?

Man visuomet knietėjo vykdyti savo paties susigalvotą priedermę – pasakyti ir kitiems tai, ką pats supratau. Ir ypač apie tuos dalykus, kurie vyksta visuomenėje, mūsų gyvenamame pasaulyje. Komentarus įvairiais pavidalais rašiau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Laikraščiuose, įvairiomis temomis. O paskui atsivėrė internetinės spaudos laukas. Man pasisekė, kad galėjau išsakyti tai, ką noriu. Pasinaudojęs ta galimybe aš kokius aštuonerius metu internetiniame pasaulyje ir maliausi. Nemažai prirašiau, būtų galima išleisti kokias tris knygas, kurios rodytų, kaip neišvengiamai susiklostė lietuviškoji politinė korupcinė sistema, lietuviškoji vaizduojamoji demokratija ir kaip neišvengiamai mes išgyvename visas tas bėdas, kurias išgyvename, stokodami demokratijos, visuomeniškumo, socialinės sanglaudos ir tapdami tvorų statytojų šalimi.

Ar pasirinkdamas išsakyti tai, ką suprantate, turite Marxo aspiracijų?

Ne, jei turėčiau tokių aspiracijų, tai būdamas nuoseklus turėčiau pasakyti, kaip tą pasaulį reikia keisti ir į kokį. Bet aš neturiu geresnio pasaulio vaizdinio. Kadangi neturiu to utopinio vaizdinio, tai negaliu nieko konkretaus siūlyti. Apsiriboju sakydamas, kaip yra, ir bandydamas pasiaiškinti, kodėl taip blogai. Bet kaip būtų geriau? Žmonės laisvi, tad patys turi suprasti ir nuspręsti. Juolab kad nereikia daug galvoti – po ranka Dešimt Dievo įsakymų. Tik įsivaizduokime – nevok, nemeluok, – kaip stebuklingai pagerėtų visų gyvenimas ir visų savijauta.

Grįžkim vėl prie Jūsų. Kaip atrodo filosofo dienotvarkė, įskaitant laisvalaikį?

Esu dėkingas likimui, kad mano darbadieniai nuo laisvadienių nelabai skyrėsi. Man neteko tvarkyt savo dienotvarkės: štai dabar dirbu, o vėliau kažką kita darau. Jei galvoje pilna, tai sėdi ir rašai. Gali rašyti iš ryto, gali rašyti ir po pietų. Gali rašyti bibliotekoje, gali rašyti namie. O darbas Institute yra toks darbas, kuris įpareigoja parašyti ir išspausdinti keletą mokslinių straipsnių. Kaip, kada ir kur jie bus išspausdinti – mano paties reikalas. Kartais ta laisvė pradeda slėgti, ir atsibudęs pagalvoji, gal būtų geriau, kad žinotum, ką turi daryti vieną ar kitą valandą, juolab iš paties ryto. Tačiau darbą turi susigalvoti pats.

Ar sakytumėte, kad filosofija kokiu nors būdu dalyvauja kasdieniniame Jūsų gyvenime? Filosofija – tai gyvenimo būdas ar specialybė?

Man tai nėra toks gyvenimo būdas, koks, kaip įsivaizduoju, buvo tiems tikriesiems filosofams. Jie girdi būties šniokštimą ir moka jo klausytis. Man ne taip, mane domina keletas vadinamųjų problemų, nuo vienų galiu peršokti prie kitų. Su malonumu skaitau M. Heideggerį, ne mažesnis malonumas yra skaityti ir kai kurias J. Derrida, J. Baudrillard`o ir kitų filosofų knygas.

Skaitote tik filosofinę literatūrą?

Šiaip jau buvau knygų skaitymo maniakas, dabar tiesiog nebeturiu tiek jėgų skaityt. O šiaip skaitau visokias geras knygas: poezijos, prozos, filosofijos, sociologijos, kultūrologijos, geografijos, ekonomikos, politikos, istorijos, mokslo istorijos… Pastaruoju metu – ypač istorijos knygas, kuriose gvildenamas sovietmetis. Ėmė dominti, kaip prisimename tą neseną praeitį, kokie klostosi kolektyvinės atminties vaizdiniai, kaip keičiasi nacionalinis tapatumas. Įdomu, kas čia pasikeitė, kaip mes žiūrime į praeitį – jau ne tarybinę, o sovietinę praeitį, ar patys taip pasikeitėme, kaip įsivaizduojame pasikeitę? Kaip mūsų kolektyvinė atmintis palaikė išsivadavimą iš okupacijos? Kokie mes, kaip kolektyvinis subjektas, „einame į Europą“ ir kokiais europietiškumo bruožais galime pasididžiuoti? Visi tie klausimai susiję ir su nauju socioekonominiu būviu, ir su globalizacija, ir su eurointegracija, ir su postmoderniuoju kapitalizmu.

Pabaigai vėl grįžkime prie bendresnių temų. Kokią filosofijos ateitį matote, gal išskirtumėte kokias ryškesnes raidos tendencijas lietuviškoje, pasaulinėje filosofijoje?

Lietuvių filosofijos raidos tendencijos – labai aiškios: jei bus vienas kitas filosofas, tai jis ir bus ta tendencija. Lietuvoje mokyklų taip ir nesusiklostė, gal dabar jaunesnės kartos filosofijos darbuotojai susiburs į vienokias ar kitokias, pavyzdžiui, analitinės filosofijos mokyklą. Tiesa, derėtų pažymėti stiprų tyrinėtojų orientalistų būrelį. A. Šliogeris kalba vienas, jis mokyklos nesubūrė. Gal kas ateityje jį išgirs, gal susikurs mokykla, bet kol kas tradicijos apraiškų nematau.

O Europoje ir Jungtinėse Valstijose vyrauja kritinės socialinės teorijos tendencija, prie kurios priskirčiau ir žymiuosius prancūzus. Juk ir J. Derrida – socialinis mąstytojas. Filosofams rūpi konkretesni klausimai, kurie aiškinami siejant kultūrą, politiką, ekonomiką, filosofiją, estetiką, kitaip tariant, įvairių sričių diskursus. Tokio saistymo pavyzdys – Slavojus Žižekas.

O kas Lietuvos filosofijoje jus džiugina ar, priešingai, kelia pyktį?

Šiaip jau nei džiaugtis, nei liūdėti nėra dėl ko. Tačiau galėčiau sakyti ir taip: kasdien keli dalykai nudžiugina ir keli nuliūdina. Koks vidurkis? Džiugina A. Šliogerio tekstai, jo filosofinė ištarmė. O liūdina vienas dalykas – kol kas nesugebame įsiklausyti į mūsų didįjį mąstytoją A. Maceiną. Tad esame kalti, kad jis nepadarė to poveikio, kurį galėjo padaryti.

Tai, kad neturime savo pačių tradicijos recepcijos?

Turėjome porą didelių mąstytojų ir nepratęsėme jų minties darbo, nekūrėme tradicijos. Sąmoningai nekūrėme.

Sąmoningai?

Filosofijos mokslininkų darbas yra ir sąmoningas tradicijos kūrimas. Tačiau mūsų žymesnieji praeities mąstytojai niekaip nedalyvauja dabartinių filosofų pokalby. Keli jų yra tapę disertacijų „objektais“, tačiau tomis disertacijomis viskas ir baigėsi. O juk vertėtų, ypač dabar, įdėmiau įsiklausyti kad ir į Maceinos knygoje „Jobo drama“ pulsuojantį egzistencinį nerimą, toje knygoje išskleidžiamą pamatinį egzistencinių problemų aporiškumą, kreipiantį į J. Derrida filosofinės minties lauką. Nematome, negirdime, nesidomime.

Manote, kad gali būti nacionalinė filosofija?

Na, mes juk visi žinome graikų filosofiją. Ar yra vokiečių filosofija? Yra. I. Kantas, G. Hegelis, M. Heideggeris, kuris suėmė visą vokiečių filosofijos tradiciją. Niekur nesidėsi. Prancūzų irgi yra. Yra ir lenkų. Filosofai nusakomi pagal ištarmės ar rašto kalbą, kuri susieja su tauta. Tačiau reikalinga tradicija ar mokykla. O ar yra šiuolaikinė lietuvių filosofija, negalėčiau pasakyt…

Kalbėjosi Kęstas Kirtiklis

www.filosofija.vu.lt

daugiau: Klausk Filosofo, Visos naujienos.

šiame įraše: , .


0 komentarai(ų)

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);