„Athena. Filosofijos studijos“ Nr. 6

Sudarė Audronė Žukauskaitė, Almira Ousmanova

Leidykla: „Versus Aureus“
Metai: 2010

Puslapių skaičius: 248
ISBN: 9955-699-29-9

Išleistas 6-asis žurnalo „Athena“ numeris, skirtas šiuolaikinėms feminizmo studijoms. Daugelio jame sudėtų straipsnių atspirties tašku tapo 2009 m. birželio 18–19 d. Vilniuje įvykusios tarptautinės konferencijos „Feminizmas ir filosofija: permąstant Simone’ą de Beauvoir“, kurią surengė Kultūros, filosofijos ir meno instituto ir Europos humanitarinio universiteto mokslininkės, medžiaga.

Skyriuje „Permąstant Simone’ą de Beauvoir“ skelbiami tekstai, analizuojantys S. de Beauvoir filosofijos įtaką įvairioms šiuolaikinio mąstymo kryptims: feminizmui, psichoanalizei, fenomenologijai. Genevieve Fraisse straipsnyje „Simone’os de Beauvoir privilegija“ gilinasi į tai, ką S. Beauvoir reiškia turėti „mąstymo privilegiją“ ir eiti kūrybiniu viešos intelektualės keliu. Pirmoji privilegija – matyti save istorijoje, ypač – „ilgoje mąstančių moterų istorijoje ir trumpoje istorijoje moterų, kurios kartu užkariauja pažinimą“ (p. 15). Anot S. de Beauvoir, „tyrinėti moteris, suprasti, kad esi priskiriama lyčiai – tai būtinybės, iškilusios jos kelyje“ (p. 23), nes geriau yra matomos ne moters privilegijos, o priedermės – lankstas, kurio nereikia nueiti vyrui, kad galėtų laisvai kalbėti ir mąstyti. Privilegija visada priklauso dominuojančiajam arba valdančiajam, todėl, kaip pastebi S. de Beauvoir, ji reiškia ir įtampą tarp skirtingų interesų, o, anot G. Fraisse, S. de Beauvoir kelyje jos privilegija leido atskirti mąstančią moterį „tik tam, kad geriau atgautų bendrą istoriją“ (p. 37).

Pierre’as Brasas straipsnyje „Beauvoir ir psichoanalizė: Paryžiaus koliokviumas“ remiasi medžiaga, analizuota 2010 m. kovo 19–20 d. Paryžiuje vykusiame koliokviume, kuriam vadovavo Danielė Brun ir Julia Kristeva. Jame apžvelgtos įvairios psichoanalitinės moters lytiškumo teorijos, siekiant parodyti, kokią vietą šiame kontekste užėmė S. de Beauvoir kūryba. Atkreiptas dėmesys ir į silpnąją S. de Beauvoir teorijos apie tapsmą moterimi pusę, pavyzdžiui, tai, jog, anot šiame koliokviume dalyvavusios psichoanalitikės Mitchell, rašydama Antrąją lytį S. de Beauvoir prastai išmanė S. Freudo darbus, tačiau J. Kristeva iškelia teiginį, kad psichoanalizėje S. de Beauvoir vis dėlto rado pagrindinę revoliucinę mintį savo knygai – „moterį apibrėžia ne prigimtis, bet ji pati save apibrėžia, pasinaudodama jausmine prigimtimi“ (p. 57).

Linda Fischer straipsnyje „Kitas viduje ir išorėje: senėjimo kitybė ir senimas Beauvoir Senatvėje“, remdamasi S. de Beauvoir veikalu Senatvė, tiria senatvę kaip kitybę ir baimės pasenti ištakas. Svarstoma, kodėl senatvės ne tik vengiama ar šalinamasi, bet ji daugeliu atžvilgių ir nutylima – tai tabu statusą turinti tema. Iškeliami socialiniai ir ekonominiai veiksniai, lemiantys „privilegijuotą“ arba ne žmogaus padėtį senatvėje, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas filosofiniam aspektui – įkūnytam laikiškumui, suvokiant, kad kūno metamorfozė grasina ir tapatybei: ne tik „nebesu tas, kas buvau, tačiau, mano nuomone, nebesu toks geras, koks buvau“ (p. 72). Daroma išvada, jog senėjimo ir senų žmonių kitybė yra sudėtingas, patrauklus ir svarbus gyvenamos kitybės patirties pavyzdys, nes „senatvės atveju neišvengiamai ilgainiui tampame tos grupės, kurią pavertėme Kitu, nariais“ (p. 75).

Vertimo skyriuje pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamas Judithos Buthler straipsnis „Biologinė ir socialinė lytis Simone’os de Beauvoir Antrojoje lytyje“, kuriame konstatuojama, jog socialiai konstruojama lytis yra ne duotybė, bet pamažu įgyjama tapatybė, sąmoningas kiekvieno individo pasirinkimas. S. de Beauvoir kontekste „pasirinkti“ socialinę lytį reiškia „ne persikelti į socialinę lytį iš bekūnės vietos, o perinterpretuoti kultūros istoriją, į kurią kūnas jau yra įvilktas“ (p. 100).

Skyriuje „Šiuolaikinės feministinės teorijos“ feministinės idėjos aptariamos kontinentinės filosofijos, psichoanalizės, marksizmo, fenomenologijos kontekstuose. A. Žukauskaitė straipsnyje „Tapsmas moterimi ir postfeministinės strategijos“, remdamasi postfeminizmo teoretikių Rosi Braidotti ir Elizabeth Grosz tekstais, analizuoja prancūzų filosofų G. Deleuze’o ir F. Guattari tapsmo moterimi sampratą, kurie, pasitelkdami „kūno be organų“ sąvoką, aiškino, jog kūnai turėtų būti apibrėžiami ne pagal organus ir funkcijas, bet pagal tai, kokius afektus patiria tiek jausdami, tiek veikdami. Tuo remdamiesi, jie sukūrė geismo, kaip visiško pozityvumo, pervedančio subjektus į beasmenį lygmenį, kur klesti džiaugsmas, tapsmas ir produktyvumas, sampratą. Straipsnyje svarstoma, ką ši jų teorija reiškia feministinės teorijos požiūriu, atkreipiant dėmesį ir į negatyvųjį jos aspektą.

Irinos Zherebkinos straipsnyje „Jacques’as Lacanas: feministinis įvadas“ analizuojama J. Lacano psichoanalizės įtaka konceptualizuojant moteriškąjį subjektyvumą feministinėje teorijoje. Anot J. Lacaną aiškinančios Elisabeth Grosz, kuria remiamasi straipsnyje, vyriškojo ir moteriškojo subjektų seksualiniai santykiai – tai sudėtinga simbolinė topologija, „reprezentuojanti daugybę skirtingų santykių tipų vienu metu: subjekto; Kito iš didžiosios raidės; kito iš mažosios raidės; Kito, kurio geidžiama tarpininkaujant subjektui, fantazmą; ir subjekto, kuris geidžia tarpininkaujant Kitam, fantazmą“ (p. 125). Tačiau svarbiausia J. Lacano išvada – tai teiginys, kad tradicinis diskursyvinis moters subjektyvumo struktūros pažinimas yra neįmanomas.

Almira Ousmanova straipsnyje „Apie marksistinę meilės teoriją“ analizuoja meilės sąvokos reikšmę klasikinėje marksistinėje – socioekonominėje – teorijoje, kuri, atrodytų, su meile neturi nieko bendra. A. Ousmanova, pasitelkdama įvairius tiek teorinius, tiek grožinės literatūros tekstus, tiek memuarus, parodo, kad marksistinio požiūrio į santuoką, šeimą ir lyčių santykius problematika kilo iš europinei sąmonei reikšmingų kultūrinių toposų atmetimo, ir anaiptol nėra tokia primityvi, kaip linkstama įsivaizduoti.

A. Žukauskaitė straipsnyje „Moteriškumas, Erosas ir etika Emanuelio Levino filosofijoje“ svarsto, ką reiškia moteriškumo, kaip kitybės, apibrėžimas feminizmo teoretikėms. Nagrinėjant Levino suformuluotą koteriškumo, kaip kitybės, sampratą, iškyla dilema: ar tokiu būdu įtvirtinami moteriškumo stereotipai, ar, priešingai, tokia patirtis įgalina pakeisti pačią subjektyvumo sampratą? Straipsnis baigiamas klausimu – „Ar asimetrijos, begalybės ir neredukuojamo skirtumo postulavimas nėra trumpiausias kelias į prievartą, nes tai, kas asimetriška, neišmatuojama ir nepalyginama, negali tapti lygiaverčio ir abipusiško santykio subjektu?“ (p. 185).

Skyriuje „Žinojimo politika“ skelbiami Olgos Shparagos, Mary Hawkesworth ir Almiros Ousmanovos tekstai, kuriuose vienaip ar kitaip nagrinėjama prieštara tarp universalaus žinojimo ir pažįstančiojo subjekto. O. Shparaga siūlo alternatyvią modernybės formą – sau pakankamą autonomiją papildyti sutarimu ir abipusiu pripažinimu, kurie prisidėtų prie demokratinės politikos, kaip atviro proceso, kurio „pamatą sudaro bendro žmonių gyvenimo atvirumas“, įgyvendinimo (p. 195). M. Hawkensworth grįžta prie S. de Bouvoir ir analizuoja galimą skirtį tarp jos, kaip feminizmo teoretikės, ir jos, kaip filosofės, ir teigia, jog jai, kaip feminizmo teoretikei, kovojant su filosofinės arogancijos pagundomis, pavyko demaskuoti scientizmo ir pernelyg didelių filosofinių apibendrinimų pretenzijas. A. Ousmanova apmasto lyčių studijų ir kultūrologijos santykį postsovietinėje aplinkoje.

Recenzijos skyriuje Naglis Kardelis analizuoja Oksfordo universiteto leidykloje išleistą kolektyvinę monografiją Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticizm (sudarytojai Stephen Wilmer ir Audronė Žukauskaitė), kuri, anot jo, yra unikalus, precedento neturintis įvykis mūsų humanitarinių mokslų istorijoje – stulbina monografijoje aptariamų klausimų, susijusių su Antigonės personažu, įvairovė ir didžiulis straipsnių autorių indėlis, naujai permąstant jos vietą šiandienos kultūroje.

Neringa Mikalauskienė

Pasidalink