Algis Mickūnas Summa Erotica. Vilnius: Apostrofa, 2010. P. 226.
Kaip atsitiko, kad erotika tapo nepadori? Kodėl filosofams erotika liko neesminė tema? Ir kodėl erotika nepaisant jos draudimų bei suprastinimų vis dar išlieka viena iš svarbiausių žmones dominančių temų? Tai klausimai, kuriuos savo naujoje knygoje Summa Erotica kelia filosofas Algis Mickūnas. Jis – vienas produktyviausių Lietuvos filosofų. Rašau „Lietuvos“, nes Algis Mickūnas net ir negyvendamas nuolatos Lietuvoje sugeba išleisti čia daugybę knygų ir dar daugiau straipsnių.
Summa erotica – tai knyga, kurioje filosofiškai apmąstoma erotinė patirtis. Autorius žingsnis po žingsnio atveria skaitytojui vis naujas erotikos plotmes. Tiesa, skaitytojai ieškantys lengvo pasiskaitymo bus nuvilti, nes autorius erotiką atskleidžia kaip esminį žmogaus buvimo kosmose sąlygą. Erotika iškyla kaip tokia plotmė, kuri reikalauja naujai apmąstyti pačią filosofiją. Reikia pastebėti, jog autorius sąmoningai vengia vartoti erotikos terminą, kuris matyt yra jau per daug nuvalkiotas ir suvulgarintas. Algis Mickūnas dažniau vartoja eroso sąvoką, tuo pabrėždamas jo sąryšį tiek su mitologine kosmoso išraiškų pajauta, tiek su graikiškosios filosofijos įžvalgomis.
Algis Mickūnas siekia erosą sugrąžinti į filosofinės refleksijos lauką. Reikalas tas, kad erosas buvo nužemintas. Erosas buvo supaprastintas ir redukuotas į biologinius, ekonominius ar psichologinius žmogaus poreikius. Algio Mickūno knyga – tai siekis reabilituoti kosminę eroso prasmę ir kartu parodyti kaip fenomenologinės filosofijos priemonėmis yra galimas šios plotmės supratimas. Erosas, pasak autoriaus, negali būti nei paaiškintas objektyviomis priežastimis, nei redukuotas į žmogaus psichologinę vidujybę. Pradėdamas kalbėti apie erosą Mickūnas visų pirma siekia eliminuoti susikaupusius prietarus. Pirmieji du knygos skyriai kaip tik yra skirti šių Vakarų metafizikoje įsitvirtinusių prietarų atskleidimui ir pašalinimui. Pirmiausia yra kritikuojamas metafizinis dvilypumas (aš manau, tiksliau būtų sakyti dualizmas) . Jis siejamas su bandymais fenomenų esmės ieškoti anapus fenomenų. Antra, yra apmąstomas tiesioginio išraiškos patyrimo pirmumas.
Vakarų metafizikai yra būdingas dualizmas, kuris remiasi proto ir kūno, vidaus ir išorės, dvasios ir materijos ar psichikos ir fiziologijos perskyra. Kūnas suvokiamas kaip išorybė, o siela kaip vidujybė. Kūnas apibūdinamas kaip materialus ir anatominis mechanizmas, o dvasiniai išgyvenimai priskiriami kūno viduje uždarytam subjektui. Erotiką galima suprasti tik tada, kai ji neredukuojama nei į vieną iš šių pradų. Mickūnas nuosekliai argumentuodamas parodo, kad erosas susijęs su išgyvenamo kūno išraiškomis. Šios išraiškos yra tai, ką mes patiriame pirmiausia. Tuo tarpu dualistinės teorijos neigia išraiškų plotmę, nes joms svarbiausias yra anatominis materialus kūnas. Išraiškos priskiriamos vidujybei iš kurios jos projektuojamos į įšorinį pasaulį. Mickūnas pabrėžia, jog dualistinės teorijos nepajėgios suprasti asmenų susitikimo, nes to neįmanoma padaryti apeinant tiesioginę išraiškų patirtį: „Dualizmas priveda prie absurdiškų spekuliacijų ir iš viso neigia galimybę suprasti bet kokią bendrą patirtį. Be to, dualizmas remiasi ne filosofiniais argumentais, o dogmatinėmis prielaidomis, pagal kurias kūnas – tai mechaniškai veikiančių ir į pasaulį, kuris ir yra bet kokios kūno veiklos ar reakcijų priežastis, reaguojančių dalių suma. Kadangi toks anatominis kūnas neturi išraiškų, šios yra priskiriamos subjektui, sukraunamos į jį lyg kokį maišą. Toks priskyrimas visai neleidžia suprasti kasdienių asmeninių santykių patirčių, nes asmenų susitikimo pagrindas – patiriamos išraiškos“ (p.42). Akivaizdu, jog Mickūnas kritikuodamas dualistines teorijas ir pabrėždamas išraiškų patirties pirmumą asmenų santykiuose, remiasi fenomenologine išgyvenamo kūno samprata. Fenomenologai argumentuotai parodė, jog išgyvenamas kūnas yra neredukuojamas į anatominį-fiziologinį kūną, nes jis susaistytais reflektyviais sąryšiais su kitais kūnais. Gyvenamas kūnas yra jautrus kitų kūnų jautrumui. Šioje tarp gyvenamų kūnų besimezgančioje santykių plotmėje išraiškos yra tai, kas pirmiausia patraukia dėmesį. Išraiškoms būdingas skvarbumas, kurio dėka jos gali mus pagauti, apsupti ir išjudinti. Erotiškas gali būti tik išraiškingas kūnas, kuris tiesiogiai suvokia ir reaguoja į savo bei kitų kūnų išraiškas. Dar daugiau, Mickūnas pabrėžia, kad išraiškos būdingos ne tik gyvenamiems kūnams, bet ir aplinkai. Džiaugsmas, siaubas, vienišumas ir švelnumas yra paties pasaulio išraiškos. Pasak Mickūno, siaubinga audra ir iš siaubo sustingęs veidas yra vienoje išraiškos plotmėje (p.58). Teigdamas, kad išraiškų plotmės yra „pasaulinės“ Mickūnas interpretuoja įvairias mitologine ir religines figūras kaip pasaulio išraiškų kondensatą. Taip šalia erotinio kūno fenomenologijos atsiranda kosminių figūrų hermeneutika. Afroditės išraiška sutampa su įvykių taikumu, patrauklumu ir palankumu, Artemidė išreiškia įsiūtį ir nepažabotą laukiniškumą, o Hermis liudija liūdesį, nakties tamsą ir kerinčią vienatvės nuostabą (p.60).
Kita vertus, erotiką redukuojant į fiziologiją ir anatomiją, ji imama vaizduoti kaip pornografija. Įdomi Mickūno mintis apie tai, kad erotikos virtimą pornografija skatino tiek mokslinis, tiek religinis dualizmas. Kaip pažymi Robertas Darntonas, Apšvietos epochoje suklestėjusi pornografinė literatūra paradoksaliu būdu savyje apjungė mokslą ir religingumą
Religija ciniškai demaskuojama pasitelkiant materialistinę filosofiją, o pastaroji pateikiama kaip apverstas religinio dualizmo variantas. Štai pavyzdžiui viename žymiausių aštuoniolikto amžiaus pornografinių kūrinių – romane Teresė filosofė pasakojama istorija apie jėzuitų kunigą, kuris suvedžiojo jauną merginą. Romane šis kunigas savo seksualines pratybas legitimuoja pateikdamas radikalią dekartiškojo mokslo filosofiją. Jis dėsto Descartes‘o sielos ir kūno dichotomijos koncepciją, tikindamas savo mokinę, jog „dvasinių pratimų“ pagalba galima sielą atskirti nuo kūno.
Apmąstydamas Eroso sampratą Vakaruose Mickūnas daugiausia dėmesio skiria Platono ir Freudo koncepcijoms. Abu jie pabrėžia esminį Eroso vaidmenį žmogaus gyvenime, tačiau Platonas nekreipė dėmesio į erotinį jausmingumą. Jis, pasak Mickūno, peržengia juslių plotmę ir erotiką susieja su estetika, su grožio ir racionalios harmonijos paieška. Pats erosas tampa tokiu judesiu, kurio tikslas – beribis idealios formos siekis (p.93). Freudas, kuris erosą tapatina su libido, ieško eroso tikslingumo pertekliaus paneigime ir laikinos pusiausvyros pasiekime. Pasak Mickūno, ši pusiausvyra paneigia patį erosą. Erosas negali būti patenkinamas. Jis nepatenkinamas, nes peržengia visus laikinus pasitenkinimus ir pusiausvyras. Erosas skatina mylėti dar ir dar, net ir tada kai nėra nei biologinių, nei seksualinių jėgų. Erosas yra gyvenimo troškimas, skatinantis augimą, tęstinumą ir įtampą, o ne numalšinimą ir išsekimą. Erosas negali būti redukuotas į lytinį geismą, nes esminė eroso kaip geismo plotmė – tai troškimas, kad geistų kitas (p.104). Taigi tiek Platono, tiek Freudo eroso išaukštinime Mickūnas įžvelgia racionalų grūdą, tačiau abi šios koncepcijos nusipelno kritikos dėl savo polinkio ieškoti erose tikslingumo. Pasak Mickūno, eroso tikslas yra jis pats. Bet koks bandymas erosą pajungti išoriniam tikslui sunaikina kosmines erotikos išraiškas.
Mickūnas pabrėžia, jog erotinis troškimas būdamas kažko troškimu negali būti apibrėžiamas kaip konkretaus objekto troškimas. Erosas negali būti paaiškintas sąmoningais gyvenimo tikslais ir siekiais. Jis nesuprastinamas į giminės pratęsimą, malonumo siekį ar norą atsikratyti įtampos. Tad Mickūnas kelia klausimą ar erosas apskritai gali būti kryptingas. Ribos peržengiamos, planai sugriaunami, intencionalus kryptingumas dingsta erotiniame susijungiančių kūnų abipusiškume: „Nors atrodo, kad žmonių tarpusavio santykiuose erosas turi kryptį, tampa kito asmens geidimu, toks intencionalumas dingsta, kai geidžiantys kūnai randa vienas kitą – kai ranka paliečia ranką. Šiuose polyčiuose į nedalomą vienį susilieja tai, kas lyti, su tuo, kas lytima. Liečiamo kūno paviršius plečiamas tolesniais lytėjimais, nes tas, kuris lyti, visada geidžia būti paliestas ir neišvengiamai yra liečiamas. Virpančio kūno paviršius turi gelmę: kiekvienas polytis – tai viso kūno polytis. Kūnas nori būti liečiamas ir pats liesti. Kiekvienas lytėjimas yra perteklinis, išsiplečiantis už paliestos dalies ribų. Visos intencijos dingsta, nebelieka tam tikras konkrečias savybes turinčio jo ar jos. Pojūčiai susilieja ir neįmanoma atskirti, kurie jų yra „mano“, o kurie – „tavo“ (p.69). Kita vertus erosui būdingas ne tik susiliejimas, susivienijimas, bet ir atskirybės, individualybės siekis. Mickūnas puikiai aprašo kaip erotinė aistra konkretizuojasi ieškodama to, kame realizuojasi pasaulio patrauklumas: „Eroso plėtimasis, judėjimas link bendrumo, tęsimosi, įtampos, aistros susivienyti su kito aistra yra ir to vienintelio asmens paieška – dėmesys tik tai vienintelei nepakartojamai būtybei. Tik štai šis asmuo, jo ar jos žvilgsnis, jo ar jos drovumas, tik šis saulėlydis, tik ši sąvoka sukrečia, patraukia ir sukelia aistringą atsaką, geismo kupiną patirtį, norą atsakyti glamonėmis, apsupti ugnimi ir nieko kito neprileisti – pavydžiai išsaugoti tik sau …“ (p.77).
Erotiškumo neigimas visais laikais buvo siejamas su moteriškumo pažeminimu. Mickūnas teigia, jog moters erotika – tai ypatinga galia, kuri naikina vyrams būdingą abstrahuojančią refleksiją. Moteriškumas įkūnija betarpišką refleksiją, kuri susiejama su moters kūrybiškumu ir artumu kosminiams ciklams. Tai, kad moterys kaltinamos demoniškumu ir raganystėmis yra ne kas kita kaip bandymas paneigti kūrybinio eroso plotmę. Tiesiog moterims būdingas pirmapradis artumas pasaulio išraiškoms. Jos jautresnės pasaulio jausmams ir nuotaikoms. Moterys ne tik jaučia žmones pranokstančias jėgas, bet ir sugeba jas valdyti. Šias savybes Mickūnas sieja su įgimtu moterų šamanizmu: „Moteris yra šamanė iš prigimties, jai beveik nereikia jokių pamokų, nes ji yra suleidusi šaknis į pasaulio arkhē ir su juo sutapusi. Ji – periodiškumo ir kosminių ciklų ženklas, gimimo, atgimimo ir gyvenimo šaltinis – ji peržengia mirtį ir atnaujina gyvenimą. Kaip saugotoja ir globėja, ji yra visa aprėpianti ir gydanti duotis: motina, medžiaga, materija, šaltinis, iš kurio viskas randasi ir kuriame viskas pradingsta“ (p.118). Pažymėtina, jog Mickūnas moters artimumą gamtos ciklams ir iš to kylantį globėjišką kūrybiškumą sieja ne su moters biologija, bet su jos artumu kosminėms atmosferoms. Moteriškai suprantami meilės žaismai, kurie susieti su vaisingumu ir gyvenimo paslaptimi, turi būti „apgaubti šventumo, nuostabos ir pagarbos, nes kiekvienas veiksmas čia turi kosminę reikšmę, kiekvienas apvaisinimas susijęs su viso pasaulio vaisingumo klestėjimu“ (p.124). Šia prasme būtent šis moteriškumo erosas akivaizdžiai demonstruoja, jog meilės ritualai turi būti ne draudžiami, bet palaikomi kaip pasaulio gyvybingumo klestėjimas ir visatos šaltinio sustiprinimas. Moters erotiškas žaismingumas akivaizdžiai demonstruoja, jog nėra nieko švenčiau už mėgavimąsi gyvenimu. Be moters vyro gyvenimas tampa tuščiu ir mechanišku transcendentinių tikslų siekimu. Taigi moteriškumas yra paženklintas betarpiškos refleksijos ženklu ir tai reiškia, jog moters demonizavimas yra siekis paneigti kosminius saitus tam, kad būtų išgrynintas protas bei įtvirtinta patriarchalinė tvarka.
Aptardamas eroso ir religijos sąryšį Mickūnas parodo, jog visoms monoteistinėms religijoms yra būdingas transcendencijos siekis. Tai reiškia, kad erotiškumas kaip tiesioginis įsivėlimas į pasaulį turi būti paneigtas. Pasaulio blogį religijos atranda demoniškame erose. Pasaulio erotiškumas sunaikinamas metafiziškai redukuojant pasaulį arba į natūralius daiktus arba į vidines žmogaus būsenas – religinį žmogaus santykį su dievybe. Pastaruosius du tūkstančius metų, pasak Mickūno, vyksta lėtas, bet įnirtingas judėjimas nuo erotinio šaltinio, kurį išreiškia moteriškumas, į askezę ir abstrahuotą nuotolinę refleksiją (p.165). Šią eroso degradacijos istoriją liudija erotiškumo draudimai, askezės propagavimas ir moterų persekiojimai. Tiesa, religijos išlaiko erotiškumą savaip jį transformuodamos. Mickūnas aprašo kelis pavyzdžius kaip redukuotas erotiškumas pasireiškia krikščionybėje. Religinė ekstazė, mistinis susiliejimas su dievybe, tapimas dievybės sužadėtine, dievybės gimdytojos ir madonos kultai – visa tai liudija, kad erotiškumas negali būti pašalintas net iš „vyriškų“ monoteistinių religijų. Bet dauguma moteriškumo vaizdinių monoteistinėse religijose yra grindžiami santykiais per nuotolį t.y. abstrakčia neįsitraukiančia refleksija. Madonos garbinimas yra ne kas kita kaip moters suvaržymas ir vyro pranašumo įtvirtinimas. Erotinio susiliejimo pėdsakus galima aptikti mistinės ekstazės aprašymuose, tačiau tai dar kartą paliudija pačių „kiečiausių“ vyriškų religijų neatsparumą moteriškumui.
Svarbu pažymėti, jog Mickūnas eroso esmės ieško ne tik nagrinėdamas filosofines koncepcijas, bet ir pasitelkdamas kultūrinę įvairovę bei kultūrinius skirtumus. Jis siekia parodyti, kad visose kultūrose yra atrandama erotinė plotmė be kurios nei sava, nei kitos kultūros negali būti suprastos. Knygoje atskira dalis skirta Indijos kosminei erotikai aptarti. Mickūno įsitikinimu, Indijos erotiškumas yra nevaržomas žaismingumas kuris atsiskleidžia visų pirma kaip atsvara vakarietiškam racionalumui ir puritoniškam moralizavimui. Indų mitologinėms figūroms, kurias Mickūnas aprašo pasitelkdamas įvairių menų pavyzdžius, yra būdingos ugningos aistros. Indų civilizacijos erotiškumas, kurį nesėkmingai bandė užgniaužti kolonizatoriai britai, yra geriausia pamoka vakarų civilizacijai. Mickūnas taip apibūdina šią erotinę darną: „Indijai būdingas erotinis jautrumas, kuriame nėra vietos falocentrizmui, kuriame santykiai tarp žmonių ir gyvūnų, tarp įvairiausių visatos formų nesiekia lytinio pasitenkinimo ar noro pratęsti gentį; priešingai, ten aptinkama tokia erotinė įtampa, tarsi ji būtų viską persunkianti ir lengvai alsuojanti, banguojanti; įtampa, matoma visur, bet nieku neįveikiama. Nieko nėra perdėto, nė viena lytis neturi viršenybės, nėra vertikalios falokratijos“ (p.216)
Indijos ar kitų civilizacijų pavyzdžiai yra pamoka Vakarų civilizacijai todėl, kad ši paneigė ir užmiršo tą patirtį, kuri buvo būdinga deivių epochai. Mickūno svarstymuose galima įžvelgti tam tikrą matriarchalinės civilizacijos idealizavimą. Tuo jis panašus į istorikę-archeologę Mariją Gimbutienę. Bet Mickūnas savo darbais eina dar toliau. Jis siekia parodyti, jog erosas kaip kosminė energija persmelkia visus santykius ir kad eroso nužeminimas yra svarbiausio gyvenimo šaltinio panaikinimas. Reabilituoti erosą galima tik įveikiant dualistinę metafiziką. Tai padaryti nėra paprasta. Eroso iškėlimas į pirmą planą tiesiog primena mums, kad nei religiniai draudimai ir askezė, nei vakarietiška pažanga ir ekonominis gerbūvis nesukūrė tokios bendruomenės, kurios pagrindas būtų erotiniai santykiai ir darna. Galima būtų teigti, kad reabilituodamas erosą Mickūnas siekia į pasaulį sugrąžinti šventumą. Tikroji desakralizacija, jo manymu, prasideda ne tada, kai Nietzsche paskelbia Dievo mirtį ir ne tada, kai tikintieji religiją ir bažnyčią ima suvokti kaip vieną iš socialinio aptarnavimo funkcijų, bet tada kai įvyksta pasaulio demitologizacija, kai įsivyrauja dualistinė pasaulėžiūra, kai suniekinamas kūnas, o erotiniai sąryšiai paskelbiami nuodėmingais ir gašliais. Poetinį kalbėjimą apie dievų pasitraukimą iš pasaulio lemia paties pasaulio erotiškumo išniekinimas. Ten kur patrauklumas ir grožis tampa nuodėmingu gundymu, ten kur moteriškumas tapatinamas su demoniškumu, ten paneigiamas tiesioginis pasaulio patyrimas ir betarpiškas įsipynimas jame. Atrodytų, kad tokia erotinė patirtis yra susijusi su išnykimu, su anonimiškumu, su ištirpimu aistrų sūkuryje, tačiau eroso reabilitavimas, pasak Mickūno, reikalauja įgyti naują, arba prisiminti užmirštą refleksijos patirtį, kai ji neatskiriama nuo tiesioginės pasaulio refleksijos. Kitaip sakant filosofo, arba kiekvieno išmintingai gyventi siekiančio žmogaus tikslas yra toks išraiškų patyrimas, kuriame išraiškos suvokiamos ne kaip statiškos nuorodos į anapus jų esančias priežastis, bet kaip betarpiško atsako reikalaujantys dinamiški iššūkiai.
Užbaigdamas noriu pasakyti, jog ši puiki Algio Mickūno knyga manyje pažadino daugiau klausimų nei pateikė atsakymų. Kas atsitiktų, jei mes pradėtume gyventi vadovaudamiesi ne darbo, bet erotikos dėsniais? Ar erotikos perviršius sugriautų mūsų civilizaciją, o gal ji pavirstų laimės oaze, kurioje ne transcendentinių dievų reikalavimai, ne ekonominės naudos siekimas, bet šokiai ir žaidimai būtų svarbiausias gyvenimo tikslas?
Dalius Jonkus
Publikuota „Kultūros barų“ leidimu
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .