Roland Barthes
„Camera lucida. Pastabos apie fotografiją“
Iš prancūzų k. vertė Agnė Narušytė
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2012
Puslapiai: 144
ISBN: 978-609-427-092-5
Prancūzų filosofas, kultūrologas, semiotikas Roland’as Barthes’as paskutinėje savo knygoje „Camera Lucida“ (1980) imasi fotografijos fenomeno aiškinimo. Į ši fenomeną jis atsižvelgia išimtinai teoriškai, pabrėždamas tai, jog niekuomet fotografija neužsiėmė net mėgėjiškai. Tai nulemia jo prieigos prie nagrinėjamo klausimo pobūdį: atsiribodamas nuo menotyrinių, sociologinių, kultūrologinių, istorinių-politinių koncepcijų, mąstytojas atlieka savotišką fenomenologinę fotografijos analizę, per betarpišką sąveiką su nuotraukomis bandydamas prasiskverbti į pačią jų esmę ir siekdamas atsakyti į klausimą, kas Fotografija yra pati savaime.
Tokia mąstytojo pastanga reiškiasi per jo daromą perskyrą tarp fotografijos studium ir punctum. Studium apibrėždamas kaip kultūrinę, kalbinę ir politinę fotografijos interpretaciją, R. Barthes‘as susitelkia ties punctum − detale, per emocinį jos paveikumą įgalinančia individualų santykį su konkrečia nuotrauka. Subjektyviai ir sentimentaliai išgyvenamo punctum užčiuoptis fotografijoje R. Barthes‘ą nuveda prie klausimo apie ontologinį Fotografijos, išsiskiriančios iš vaizdų visumos, statusą. Po motinos mirties bežiūrėdamas į jos nuotraukas, mąstytojas pajunta jose glūdinčią įtampą, sukeliamą laikiškos atskirties tarp referento ir nuotraukos stebėtojo. Skausminga ir betarpiška patirtis, jog nuotraukoje užfiksuotu momentu referentas egzistavo, leidžia R. Barthes‘ui teigti, jog šis autentiškas subjekto egzistavimo liudijimas savyje talpina ir tragišką Fotografijos prigimtį. Patirtis, jog į tai, kas nuotraukoje tikrai buvo, galima atsižvelgti tik retrospektyviai, įsisąmoninant (tik) nuotraukoje išsaugoto momento negrįžtamumą, ir leidžia R. Barthes‘ui Fotografijoje slypinčią neišsprendžiamą įtampą tarp būties ir nebūties įvardyti kaip jai esmišką.
Ši įžvalga savita šviesa nušviečia ir kitus šioje knygoje mąstytojo paliečiamus klausimus: laike besikeičiančios ir fotografiškai nepagavios žmogaus tapatybės; montažo būdu judesio – gyvenimiškosios tėkmės – iliuziją išlaikančios ir tuo nuo Fotografijos besiskiriančios kinematografijos; fotografinių vaizdų perviršio produkuojamos lėkštos Mirties sampratos. Šių klausimų išsklaida R. Barthes‘o Fotografijos esmės paieškų kontekste daro šią studiją itin aktualią keliant klausimą apie Fotografijos šerdį ir jos ontologinę steigtį jau pasikeitus ir pačiai fotografijai, ir jos sklaidai. Skaitytojas paliekamas su klausimu, kas Fotografija vis dėlto yra šiandien – skaitmeninio jos reprodukuojamumo amžiuje.
Anotacijos tekstą pateikė leidykla.
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .