Leonidas Donskis „Moderniosios kultūros filosofijos metmenys“. Antroji pataisyta laida. Vilnius: „Versus Aureus“, 2009.
Ar prasminga apžvelgti knygos antrąjį (!) leidimą taip bandant atkreipti didžiulio filosofinės literatūros stygiaus nejaučiančio skaitytojo dėmesį į ją? Ar Leonido Donskio „Moderniosios kultūros filosofijos metmenų“ perleidimas neliudytų autoriaus, kaip ir daugumos viešųjų intelektualų, plačiausiai žinomo ne kaip mokslininko-teoretiko, o kaip televizijos laidų vedėjo, publicisto ir, nuo nesenų laikų, politiko, siekio neprarasti akademinės pozicijos ir neliekant laiko rašyti naujų teorinių veikalų, perleisti senuosius, pavadinti juos „antrosiomis pataisytomis laidomis“ ir šitaip patenkinti mokslo biurokratus? Anaiptol! Ir štai kodėl.
Knyga parašyta remiantis disertacija ir tai nestebina: iš disertacijų knygas rašo ne tiek jau mažai mokslininkų. Stebina kitkas – ši disertacinė knyga yra perleista. Vadinasi, galima manyti, jog autorius ja nesibodi, maža to, yra patenkintas – skirtingai nei daugelis jo kolegų. Dažniausia (nors tikrai ne visuomet) santykio su disertacija schema yra tokia: parašiau – apsigyniau – (kartais įsiterpia) išleidau monografiją – pasidėjau į lentyną – dabar pagaliau darau ką noriu. Neretu atveju tas „pagaliau darau ką noriu“ reiškia perėjimą į visiškai kitą etapą, į naujas tyrimų sritis ar netgi mokslo kryptis. Disertacija lieka ne ką daugiau nei žyma internetiniame Lietuvos mokslo potencialo puslapyje. O disertacijos pagrindu išleista knyga, kaip ir pirmoji pradedančios rašytojos knyga, praktiškai niekuomet nėra perleidžiama.
L. Donskio atveju – ne taip. Nors ir parengta pagal pirmąją disertaciją (antroji apginta vėliau Helsinkio universitete, o tai lyg ir liudytų susvetimėjimą su pirmąja), knyga ne tik nenugulė lentynoje, bet atsinaujinusi vėl pasirodė vitrinose. Ir ne tik todėl, kad pirmoji, 1993-ųjų, laida dėl to meto leidybinių realijų vos pasirodžiusi jau pretendavo būti išrinkta greičiausiai nusidėvinčia knyga. Veikiau dėl to, kad, kaip pripažįsta pats autorius, „niekada nesu patyręs kokio nejaukumo, gėlos ar apmaudo dėl šios knygos“ (p. 5). O toks įvado naujajam leidimui sakinys sako nemažai.
Kita įdomybė, net, sakyčiau, keistenybė, yra tai, jog oficialiuose pristatymuose ši knyga vadinama vadovėliu, tiksliau – „mokymo priemone universitetų humanitarinių fakultetų studentams“. Keistenybė ne ta, kad atsivertus knygą jos nevadovėliškumas išsyk krenta į akis: nėra būdingųjų įvadų, nuosekliai išdėstytų temų, kartojimo klausimų, etc. Tačiau vadovėlių juk irgi būna pačių įvairiausių – nereiktų tuo stebėtis. Bet štai klausimas: kas galėtų dėstyti remdamasis tokia mokymo priemone? Atsakymas paaiškėja vos pradėjus skaityti: tik pats Leonidas Donskis. Vadinasi, turima reikalo ne su mokomosioms knygoms būdingu sisteminiu dalyko išdėstymu, o su gyvu mąstymu apie rūpimą dalyką. Tad skaityti šią knygą išties įdomiausia ne kaip vadovėlį moderniajai kultūros filosofijai pažinti, bet kaip savotišką raktą Donskio mąstymui suprasti.
Ne taip jau dažnai pasitaiko galimybių rasti tokias ryškias kokio nors teoretiko mąstymo ištakas, atspirties tašką, pamatinę idėjų sankaupą, iš kurios imasi didžiuma (jei ne visos) autoriaus iki šiol plėtojamos temos – nuo dažniau anglakalbėse leidyklose leidžiamų moderniajai tapatybei, moralinei vaizduotei bei filosofijos ir literatūros santykiams skirtų teorinių studijų iki publicistikos popieriniuose bei internetiniuose dienraščiuose, televizijos laidos „Be pykčio“ ir politinio posūkio į Europos Parlamentą. Akivaizdu, jog Donskis tuomet ir šiandien – ir tas pats, ir visiškai kitas. Žiūrint iš šios perspektyvos, pirmosios knygos perleidimas tikintis, jog ji bus darsyk perskaityta jau skaičiusiųjų ar pastebėta neskaičiusiųjų, dar labiau intriguoja nei pasirodantis visiškai naujas veikalas.
Jau knygos pavadinimas sako, jog tas mąstymo atspirties taškas – tai ne tiek modernioji kultūra, kiek modernioji kultūros filosofija. Čia ji pateikta dviem pjūviais: chronologiniu ir probleminiu. Chronologinis knygos pjūvis – nuo Frobenijaus ir Spenglerio iki Toynbee‘io ir Mumfordo – nedidelis, šimto metų nesiekiantis periodas. Su ekskursu į Rückertą, Danilevskį ir, žinoma, Vico. Nors vargu ar chronologija lemia autorius: suprask, moderniojoje kultūros filosofijoje modernieji kultūros filosofai yra tie, kurie kūrė laikotarpiu, kai modernybė jau buvo įsisąmoninta, bet priešdėlis post dar nebuvo pridedamas ar bent jau juo nebuvo piktnaudžiaujama. Čia atvirkštinis atvejis: aptariamųjų autorių grupė nebuvo savo meto simptomas – greičiau jo „variklis“, iš dalies tebetempiantis pirmyn ir šiandienės kultūros filosofijos traukinį. Antra vertus, autorių imtis (o dėl jos galima būtų ginčytis prisiminus tiek Herderį, tiek Cassirerį, tiek daugelį kitų neįtrauktųjų) tik dar labiau paryškina knygos sumanymą – ne parašyti enciklopedinę kultūrfilosofijos istoriją, bet diskutuoti su autoriais, kuriems rūpėjo tos pačios problemos.
Probleminis pjūvis – trilypis: miestas, istorija, krizė. Temos, kaip minėta, Donskio daugiau ar mažiau tebeanalizuojamos ir šiandien, tačiau šioje knygoje svarbiausioji iš jų – krizė. Klausimas, kaip atsiranda mąstymas apie krizę, skamba labai šiandieniškai, nors itin svarbu nepamiršti, jog krizė čia – anaiptol ne finansinė, apie pastarąją tais laikais, kai buvo rašoma ši knyga, niekas negalvojo. Bet apskritai krizių buvo – visuomeninių, kultūrinių, moralinių, komunikacinių. Buvo ir mąstymo apie jas, nors ne visuomet konkretaus. Reikia pripažinti, jog krizės mąstymas vakarietišką sąmonę lydi jau bene šimtmetį.
Iš čia ir ryšys su šiandiene krize. Kodėl tiek daug žmonių buvo pastarojo meto krizei savotiškai pasiruošę, kodėl net tie, kurie nesiangažavo Marxo idėjoms, ja nesistebėjo, ir, ko blogo, net paslapčia džiaugėsi? Ogi dėl minėtosios krizinės sąmonės. O iš kur atsiranda krizinė sąmonė? – klausia Donskis. Ir atsako: iš dviejų šaltinių – istorizmo (tikėjimo istoriniais dėsniais ir jų neišvengiamybe) ir / arba utopijos (dažniausiai retrospektyvinės utopijos). Abu šie šaltiniai savo vandenis plukdo iš moderniosios kultūros filosofijos, pastarųjų klausimų apmąstymo brandą pasiekusios minėtųjų autorių veikaluose.
Tad ir paties Donskio kultūros filosofija, jo atsakas krizinei sąmonei – tiek klasikiniam, tiek ir šiandieniam pesimistiniam mąstymui apie kultūrą – prasideda ne nuostabos kupinu pasižvalgymu po tikrovę ir džiugiu konstatavimu, jog visgi viskas gerai šiame geriausiame iš galimų pasaulių, o nuo „krizės pranašų“ raštų analizės ir ãtsako jiems.
Modernusis mąstymas apie kultūros krizę, pasak Donskio, kyla iš kultūros kritikos, suprastos kaip siekis „suprasti, kodėl žūsta ir ỹra didingos istorinės kultūros, t.y. ištisos civilizacijos“ (p.12). Iš šio siekio kyla visas problemų laukas: kultūros / natūros perskyra, kultūros ir civilizacijos santykio problema, istorijos ir jos dėsnių tyrimas. Atskyrus kultūrą nuo gamtos, laikant civilizaciją sustabarėjusia pirmosios forma, ypač regima miestuose, bei pasitelkus istorijos dėsnius kultūros ir civilizacijos santykiui nusakyti, Vakarų civilizacijos žlugimas ima atrodyti neišvengiama tikrove, o retrospektyvinės utopijos, raginančios atmesti nūdienę civilizacinę megamašiną ir grįžti į pirmapradį kultūrinį kūrybingumą – vieninteliu galimu pasirinkimu. Nors patys aptariamieji kultūros mąstytojai, išskyrus gal Mumfordą, imtis aktyvios veiklos pernelyg neskatino. Aktyvizmo link nekreipia ir Donskis, savo analizėje nė per žingsnį nenuklystantis į „realaus“ pasaulio ir jame vykstančių procesų kritiką, bet tvirtai išliekantis teorijų kritikos sferoje.
Nepaisant šios nuoseklios ir išplėtotos analizės, smalsiam skaitytojui kils nemažai klausimų. Dalis atsakymų randami vėlesniuose Donskio darbuose, dalis – jo veikloje. Tačiau kai kurios intriguojančios temos taip ir lieka tik fragmentiškai užkliudytos (nors galbūt – tik kol kas), pavyzdžiui, tik užsimenama (p. 155) apie mokslo ir moralės priešpriešą, gan dažnai laikomą moderniosios kultūros krizės simptomu ar net šaltiniu. Ne mažiau intriguoja ir postuluojamoji ontokultūrinio / sociokultūrinio lygmens perskyra. Kas yra tas ontokultūrinis lygmuo, tas amžinasis kultūros formų pasaulis, kuriame nėra jokių krizių (p. 167), egzistuojantis be žmogaus, per se (p. 35)? Kur jo ieškoti, ypač turint omenyje, jog empiriškai toks ontologinis kultūros formų pasaulis vargiai įmanomas be sociokultūrinio matmens (p. 36)? Tai, kad pastarosios problemos kyla ne vien Donskiui, matyti iš ontokultūrinį matmenį primenančio Popperio „trečiojo pasaulio“ analizės (p. 178-179), tačiau iki galo ontokultūrinio matmens ontologinės problemos taip ir neišsprendžiamos.
Galiausiai – pati įdomiausia problema. Pasak Donskio, pasibaigus moderniosios kultūros filosofijos klasikų erai, kultūros filosofija tampa technikos filosofija (p. 156) [1]. O pastaroji kultūros filosofijos fazė, viena vertus, pratęsė krizinės sąmonės triumfo žygį, antra vertus, jį stabdė. Umberto Eco šį susirėmimą yra pavadinęs apokaliptikų ir integruotųjų konfliktu [2]. Čia aptariama knyga yra puikus vadovas apokaliptiniam mąstymui pažinti. Tačiau pats jos autorius nėra apokaliptikas, krizės mąstytojas, mušantis duslų Vakarų pasaulio pabaigos būgną. Tad iš kur, iš kokių teorinių ištakų randasi šis optimistinis, artėjančios pabaigos nuojautų nekamuojamas mąstymas? Iš liberaliojo mąstymo tradicijos? Ar tiesiog iš kasdienio sveiko proto (common sense)?
Kęstas Kirtiklis
www.filosofija.vu.lt
[1] Nors vėliau šio vienareikšmio perėjimo idėjos autorius atsisakė analizuodamas klasikinės kultūros filosofijos (kultūros morfologijos ir monadologijos) santykį su šiuolaikinėmis jos įpėdinėmis – komparatyvistinėmis civilizacijų studijomis. Žr. Leonidas Donskis „Kuo skiriasi lyginamųjų civilizacijos studijų klasikai ir jų ,dabartinė banga‘“, Tarp vaizduotės ir realybės: ideologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje. Vilnius: Baltos lankos. 1996. P. 20-64.
[2] Plačiau žr. Umberto Eco „Apokaliptikai ir integruotieji intelektualai“, Kultūros barai, 1997, nr. 4-5.
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .