Friedrich Nietzsche
„Antikristas“
Vertė: Linas Rybelis
Baigiamasis straipsnis: Jūratė Baranova
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2009
Puslapiai: 140
ISBN: 978-9955-605-55-3
Turbūt geriausias Friedricho Nietzsche’s knygos „Antikristas“ (paantraštė „Prakeiksmas krikščionybei“) aktualumo šiandien įrodymas – danų kino genijaus Larso von Triero pernai sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu – „Antikristas“. Von Trieras viename interviu teigia, jog jis Nietzsche‘s „Antikristą“ skaito įdėmiai ir dažnai. Belieka pridurti: abu „Antikristai“ yra šokiruojantys, radikalūs, kontroversiški. Tačiau – ir mįslingi.
Viena vertus, „Antikristą“ (1888) galima skaityti kaip „standartinio“ Nietzsche’s kulminaciją. Nietzsche’s, paskelbusio Sokratą „pseudo-graiku“ ir šlovinusio dievo Dioniso „tragiškąją išmintį“; siekusio „žmogiška pernelyg žmogiška“ demaskuoti savo „linksmuoju mokslu“; paskelbusio „Dievas mirė“ ir pagimdžiusio „Antžmogio“ (Übermensch) idėją; įvardijusio šios idėjos didžiausią priešą – krikščionybę, t.y. „platonizmą liaudžiai“ ir „vergų moralę“; galiausiai – pasmerkusio nihilistinę Europos modernybę, kuri prarado „valią siekti galios“. „Antikristą“ galima skaityti kaip kulminaciją Nietzsche’s, kuris 1888 metais laiške rašė: „Aš ruošiu įvykį, kuris perskels istoriją į dvi dalis tokiu mastu, jog reikės naujo kalendoriaus, kuriame 1888-ieji žymės naujos eros pradžią“.
Tokio Nietzsche’s aktualumą liudija plejada jo radikalumo paveiktų XX amžiaus filosofų: K. Jaspersas, M. Heideggeris, E. Finkas, G. Bataille‘is, G. Deleuze‘as, M. Foucault, J. Derrida, R. Rorty, G. Vattimo ir kt. Visi jie rado vieną ar kitą Nietzsche’s paleistą strėlę ir šovė ją toliau.
Knygos gale pridėtame straipsnyje Jūratė Baranova pasiūlo savą – itin originalią – Nietzsche’s sudabartinimo strategiją: „Atrodytų, veikale „Antikristas“ Nietzsche sukyla ne prieš Kristų, o prieš istoriškai iškreiptą, suinstitucintą, masių pasisavintą Kristaus interpretaciją“. Būdingiausias Jėzaus bruožas Nietzsche‘i yra „tartum į dvasingumą pasitraukęs vaikiškumas“. Be to, Baranova pastebi, Nietzsche Jėzų vadina „idiotu“ ir tai, kaip jį aprašo, tiktų ir Dostojevskio kunigaikščiui Myškinui: „Toks tikėjimas nepyksta, nebara, nesipriešina: jis neatneša „kardo“. Jam įrodyti nereikia nei stebuklo, nei atlygio ar pažado, netgi „Rašto“: jis pats kiekvieną akimirką yra sau stebuklas, atlygis, įrodymas, sava „Dievo karalystė“. Šis tikėjimas ir neformuluoja savęs – jis gyvena, jis priešinasi formulėms“.
Tęsiant Baranovos provokaciją būtų galima klausti: „Dievo mirtis“ Nietzsche‘i atveria „įdomų dekadentą“, dostojevskišką „idiotą“, sekuliarizuotą šventąjį – Jėzų? Ir dar: ar von Triero „Antikristo“ nepadėtų suprasti jo kiek ankstesnis filmas „Idiotai“?
Jonas Skačkauskas
Kaip nebūtų keista, bet Friedricho Nietzsche’s Antikristas iš esmės atspindi šiandieninę moralę be Dievo… Visuomenė be moralės, tai visuomenė be Dievo… Atsižvelgiant į statistiką ir realybę, į pasaulį ateina Antžmogio filosofija, kuris siekia gyventi ir būti laimingas – jau nebesvarbu kokia sąskaita .Dievas yra išbraukiamas, moralė – sukramtoma psichoanalitiškai – ar reikia save graužti dėl to ko negali pakeisti ir… sarkastiška filosofinė šypsena – baudžiama ne už tai, kad vagi – baudžiama už tai , kad pagauna…