Rodyti turinį


Friedrich Nietzsche „Antikristas“

Friedrich Nietzsche
„Antikristas“

Vertė: Linas Rybelis
Baigiamasis straipsnis: Jūratė Baranova

Leidykla: Apostrofa
Metai: 2009

Puslapiai: 140
ISBN: 978-9955-605-55-3

Turbūt geriausias Friedricho Nietzsche’s knygos „Antikristas“ (paantraštė „Prakeiksmas krikščionybei“) aktualumo šiandien įrodymas – danų kino genijaus Larso von Triero pernai sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu – „Antikristas“. Von Trieras viename interviu teigia, jog jis Nietzsche‘s „Antikristą“ skaito įdėmiai ir dažnai. Belieka pridurti: abu „Antikristai“ yra šokiruojantys, radikalūs, kontroversiški. Tačiau – ir mįslingi.

Viena vertus, „Antikristą“ (1888) galima skaityti kaip „standartinio“ Nietzsche’s kulminaciją. Nietzsche’s, paskelbusio Sokratą „pseudo-graiku“ ir šlovinusio dievo Dioniso „tragiškąją išmintį“; siekusio „žmogiška pernelyg žmogiška“ demaskuoti savo „linksmuoju mokslu“; paskelbusio „Dievas mirė“ ir pagimdžiusio „Antžmogio“ (Übermensch) idėją; įvardijusio šios idėjos didžiausią priešą – krikščionybę, t.y. „platonizmą liaudžiai“ ir „vergų moralę“; galiausiai – pasmerkusio nihilistinę Europos modernybę, kuri prarado „valią siekti galios“. „Antikristą“ galima skaityti kaip kulminaciją Nietzsche’s, kuris 1888 metais laiške rašė: „Aš ruošiu įvykį, kuris perskels istoriją į dvi dalis tokiu mastu, jog reikės naujo kalendoriaus, kuriame 1888-ieji žymės naujos eros pradžią“.

Tokio Nietzsche’s aktualumą liudija plejada jo radikalumo paveiktų XX amžiaus filosofų:  K. Jaspersas, M. Heideggeris, E. Finkas, G. Bataille‘is, G. Deleuze‘as, M. Foucault, J. Derrida, R. Rorty, G. Vattimo ir kt. Visi jie rado vieną ar kitą Nietzsche’s paleistą strėlę ir šovė ją toliau.

Knygos gale pridėtame straipsnyje Jūratė Baranova pasiūlo savą – itin originalią – Nietzsche’s sudabartinimo strategiją: „Atrodytų, veikale „Antikristas“ Nietzsche sukyla ne prieš Kristų, o prieš istoriškai iškreiptą, suinstitucintą, masių pasisavintą Kristaus interpretaciją“. Būdingiausias Jėzaus bruožas Nietzsche‘i yra „tartum į dvasingumą pasitraukęs vaikiškumas“. Be to, Baranova pastebi, Nietzsche Jėzų vadina „idiotu“  ir tai, kaip jį aprašo, tiktų ir Dostojevskio kunigaikščiui Myškinui: „Toks tikėjimas nepyksta, nebara, nesipriešina: jis neatneša „kardo“. Jam įrodyti nereikia nei stebuklo, nei atlygio ar pažado, netgi „Rašto“: jis pats kiekvieną akimirką yra sau stebuklas, atlygis, įrodymas, sava „Dievo karalystė“. Šis tikėjimas ir neformuluoja savęs – jis gyvena, jis priešinasi formulėms“.

Tęsiant Baranovos provokaciją būtų galima klausti: „Dievo mirtis“ Nietzsche‘i atveria „įdomų dekadentą“, dostojevskišką „idiotą“, sekuliarizuotą šventąjį – Jėzų? Ir dar: ar von Triero „Antikristo“ nepadėtų suprasti jo kiek ankstesnis filmas „Idiotai“?

Jonas Skačkauskas

daugiau: Knygų Lentyna, Visos naujienos.

šiame įraše: , , .


vienas komentaras

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

  1. SIHIS sako:

    Kaip nebūtų keista, bet Friedricho Nietzsche’s Antikristas iš esmės atspindi šiandieninę moralę be Dievo… Visuomenė be moralės, tai visuomenė be Dievo… Atsižvelgiant į statistiką ir realybę, į pasaulį ateina Antžmogio filosofija, kuris siekia gyventi ir būti laimingas – jau nebesvarbu kokia sąskaita .Dievas yra išbraukiamas, moralė – sukramtoma psichoanalitiškai – ar reikia save graužti dėl to ko negali pakeisti ir… sarkastiška filosofinė šypsena – baudžiama ne už tai, kad vagi – baudžiama už tai , kad pagauna…

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);