Rodyti turinį


Philippe Cappelle-Dumont „Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“

Philippe Cappelle-Dumont
„Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“

Vertė Povilas Aleksandravičius

Leidykla: Aidai
Metai: 2010

Puslapiai: 308
ISBN: 978-9955-656-95-1

Pagrindinis šios knygos herojus, žymusis Juodojo Miško mąstytojas Martinas Heideggeris, savo 1935 metų paskaitose Įvadas į metafiziką krikščionišką filosofiją griežtai ir aiškiai palygino su „medine geležimi“. O štai, pavyzdžiui, iškart po jo mirties, 1976 metais paskelbtame interviu žurnalui Der Spiegel, kuriame kalbama apie grėsmingą dabarties žmogaus ir pasaulio situaciją, randame pasakymą, kad „tik Dievas gali mus išgelbėti“. Kaip tik šį įvairialypį Heideggerio santykį su tuo, ką gana laisvai galime pavadinti religija, prancūzų teologas Cappelle-Dumont tyrinėja šioje studijoje.

Šis santykis aspektuojasi ir struktūruojasi į tokias pamatines dalis: „filosofija ir biblinė teologija“, „filosofija ir onto-teologija“, „būties mąstymas ir Dievo laukimas“. Aprašant šias smulkesnes potemes, nagrinėjama tai, kokių mąstytojų idėjos padarė įtaką Heideggerio mąstymui imant domėn visą jo raštų korpusą – nuo jaunystės teologijos studijų iki antros gyvenimo pusės pastangų apmąstyti būties įvykį. Tačiau čia aprašomas Heideggerio dialogas ne tik su Šv. Paulium, Augustinu, Mokytoju Ekhartu ir kitais krikščioniškai tradicijai priklausančiais autoriais, bet ir su Aristoteliu ar E. Husserliu. Studija kartais įgyja savotiškos intelektualinės biografijos formą, kuri dargi gali pasitarnauti ir kaip – nors ir nelengvas – įvadas į Heideggerio mąstymą.

Tomas Nemunas Mickevičius

daugiau: Knygų Lentyna.

šiame įraše: , , .


vienas komentaras

sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.

  1. Vladislavas sako:

    Heideggerio mąstymo analizė atskleidžia keletą jo filosofijos akcentų:
    Savo mąstyme Heideggeris labiausiai išpildo savo paties filosofijos apibūdinimą; „Filosofijos pirminė užduotis – padaryti reiškinius keblesnius ir sudėtingesnius“.
    Nežiūrint to, Heideggeris užima išskirtinę vietą modernioje filosofijoje. Kodėl ?
    Ar ne todėl, kad:
    Kaip žinoma, vokiečių filosofija (Kantas, Hegelis, Feuerbachas) jau buvo išsprendusi žmogaus ir Dievo santykį. Galutinį tašką padeda Feuerbachas; Kaip tu mąstai Dievą, taip tu mąstai pats save- tavo Dievo matas yra tavo proto matas (įveikta paskutinė pakopa, kopiant į materializmą).
    Heideggerio toks sprendimas netenkina, ir jame išlieka troškulys kažkam daugiau. Tokiu būdu jis išreiškia ir kitų mąstančiųjų nuomonę – naujasis idealizmas (be abejonės ir materializmas) turi trūkumų.
    Bet čia Heideggeris atsiduria tarp kūjo ir priekalo; Iš vienos pusės jį sąlygoja naujasis idealizmas, tad jo paties proto nebetenkina teologiniai atsakymai (dėl to jis metafiziką laiko žlugusia), o iš kitos pusės- gili vidinė intuicija stumia jį savaip išreikšti Kierkegaardo filosofijos esmę.
    Naujoviškai pateikdamas Būties sampratos turinį, jis visą gyvenimą ieško tam turiniui atitinkamos formos, bet taip visuotinai suprantamesnės nesurasdamas, kitiems palieka tik abstrakciją…

Norėdami komentuoti, prisijunkite .


error_reporting(0);