Filosofė Nerija Putinaitė atsako į svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojų klausimus

Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja, Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslinė darbuotoja, VPU Etikos katedros docentė.

Nuo 1995m – filosofijos magistrė, 1998 – religijos mokslų magistrė. 1989-1996 m. mokėsi VU Filosofijos fakultete, įgijo filosofijos bakalauro ir magistro laipsnį; 1996-2000 mokėsi Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto (dabar KFMI) doktorantūroje, apgynė disertaciją „Teisingumo problema Immanuelio Kanto filosofijoje“. Stažavosi Marburgo, Greifswaldo, Tiubingeno (Vokietija) ir Puatjė (Prancūzija) universitetuose. Domėjimosi laukai – Kanto praktinė filosofija, šiuolaikinė praktinė filosofija, Lietuvos filosofijos ir kultūros istorija.

Knygos

Autorė:

„Paskutinioji Proto revoliucija“  (2004 m.)

„Šiaurės Atėnų tremtiniai“  (2004 m.)

Sudarytoja:

„Tikėjimo prieigos“ (2003 m.)

„(Po)etikos: kaip galima šiuolaikinė etika“ (su A.Žukauskaite 2002 m.)

„Tradicija ir pokyčiai: filosofinė ir sociologinė perspektyva“ (1999 m.)

 

 

Ruzveltas: Gerbiama Nerija, gal galite pasakyti kas jus šiuo metu labiausiai džiugina ir kas labiausiai liūdina Lietuvos filosofijos padangėje?

 

*Tas pats dalykas labiausiai liūdina ir labiausiai džiugina – filosofijos prestižo sumažėjimas. Niekam ne paslaptis, kad tarp stojančių į filosofiją norinčių filosofiją ir studijuoti ir ja besidominčių pasitaiko vienas kitas. Į verslumą nukreiptame mūsų pasaulyje ir universitetuose filosofijos dėstytojo ir pačios specialybės situacija yra tapusi nepavydėtina. Nemaža filosofų dalis pasitraukė į “praktiškesnes” sritis.

Kita vertus, filosofija nebėra ideologijos įrankis kaip sovietmečiu. Filosofui nekyla ankstesnės dilemos rinktis tarp individualisto-maištininko ir ideologijos tarno. Filosofijai nekeliami jokie aukšti politiniai ar ideologiniai tikslai. Šia prasme ji yra pasitraukusi į kasdienybės aktualijų nuošalę ir gali laisvai skleistis.

Labiau stebina nei liūdina, kad Lietuvoje į filosofijos gyvenimą ši laisvė skleidžiasi labai lėtai. Filosofija traktuojama labai “valstietiškai” (perdėtai rimtai): maža žaismingumo ir improvizacijų. Tai veikiausiai susiję su humanitarinių mokslų situacija Lietuvoje apskritai.

 

Chunga Changa: Kas Jus veda filosofijoje pirmyn? Koks nors „pažinimo džiaugsmas“, darboholizmas, karjerizmas..? Arba kitaip - kodėl filosofija?

 

*Žinoma, siekianti filosofinės “akademinės pozicijos” reikia įdėti nemažai pastangų, nes yra ataskaitos ir kiti biurokratiniai reikalavimai. Kita vertus, filosofijos istorija yra aruodas savaime vertingų dalykų, kuriuos geriau išsiaiškinti padeda filosofų diskusijos, studijos ir straipsniai. Filosofijos studijavimas padeda išvengti iliuzijos, kad kuri nors nuomonė apie tikrovę gali būti absoliuti ir neginčijama. Filosofija skatina galvoti, o tai leidžia pasijusti bent retkarčiais ne vien aplinkybių įkaitu, bet ir žmogum.

 

Bogdo-gegenas: Ar manote, kad Jums Basanavičiaus „dekonstrukcija“ pavyko?

 

*Mažiausiai ko siekiau – “dekonstruoti Basanavičių”. Pavyko tai, ko nesiekiau, bet šiuo atveju jokių nuopelnų sau priskirti negaliu.

 

Arūnas: Kaip filosofinei pasaulio pajautai atsiliepia moteriškumas? Ar moteris filosofė, pasirenkanti akademinį filosofijos puoselėjimo kelią, privalomai perima vyriškus mąstymo modelius ir viešas reprezentacijas(pvz., akademiko habitusą ir iš jo išplaukiančias socialines praktikas)? Kokia alternatyva vyriškai filosofijai, neminint feministinės filosofijos? Kaip paaiškinamas kai kurių moteriškumo reprezentacijų (pvz., gundymo galios, erotiškumo, jusliškumo) išnykimas akademiniame moterų filosofių diskurse ir elgsenoje Lietuvoje?

P.S. Manau, kad Nerija Putinaitė yra tikrai žavi moteris ir užduoti klausimai neturėtų būti suprasti kaip teiravimasis apie asmeninius intymius dalykus.

 

*Manau, šiuo metu reikėtų kalbėti apskritai apie erotiškumo stygių Lietuvos kultūroje, nesvarbu kas ją kurtų – vyrai ar moterys. Bendra Lietuvos kultūros apskritai ir filosofijos konkrečiai būklė yra “nu-erotinta” ir “nu-emocinta”, t. y. “nu-žaisminta”. Nors, tiesą sakant, klaidinga būtų net taip išsireikšti, nes žaismingumas turbūt niekada nebuvo Lietuvos filosofijos bruožas.

Lietuvos minties sklaidoje (nebūtinai vien filosofinėje) apskritai vyrauja “kampuotumas” ir “aštrumas’, yra labai mažai niuansavimo ir lankstumo. Turbūt tai vadinama “vyrišku” galvojimu. Bet tuomet reikštų, kad vyriškumą mes siejame su barbarybe. Tokiu atveju moterys-filosofės niekuo negali padėti, nes joms taip pat tenka gyventi toje pačioje barbariškoje kasdienybėje.

Niekada nesupratau, kas yra “vyriška” filosofija. Pats žodis “filosofija” yra moteriškos giminės. Tiesa, “marksizmas-leninizmas” turbūt buvo “vyriška” filosofija, nes pats pavadinimas skamba labai grėsmingai ir neabejotinai reiškia barbarybę.

Savotiško erotizmo į filosofinę-literatūrologinę diskusiją šiandien įneša Jūratės Baranovos apžvalgos. Tačiau nepanašu, kad panašus stilius galėtų užimti reikšmingesnę vadinamojo “filosofinio diskurso” dalį.

 

Neringa: Norėčiau sužinoti kokios perspektyvos nusimato žmogui, baigusiam filosofiją ir visuomenės mokslus?

 

*Kaip byloja vokiškas anekdotas, filosofijos praktiškai prisireikia tuomet, kai baigęs filosofiją nerandi darbo. Vertinant ne taip skeptiškai, filosofijos ir visuomenės mokslų studijos duoda žmogui daugiau nei jis gali suvokti studijuodamas, jei jis iš tiesų “studijuoja”. Statybininko ir virėjo profesijos šiandien neabejotinai paklausesnės.

 

Mantautas: Kuris iš lietuvių filosofų, jūsų manymu, yra įtakingiausias šiuo laikmečiu?

 

*Konkrečiai nenorėčiau kalbėti ar išskirti kokį “gyvą” Lietuvos filosofą. Kalbėti apie filosofo “įtaką” apskritai yra labai sudėtinga. Jokiu bendru kriterijumi šios įtakos neįmanoma išmatuoti: kiekvienas yra savitas ir jo įtaka specifinė. Antai vienas filosofas gali būti labai gerai žinomas ir įtakingas viešojoje erdvėje reikšdamasis kaip kultūros plačiąja prasme žmogus ir stipriai veikdamas bendrąją kultūrą. Kitas filosofas gali būti filosofijos tyrinėtojas ir palikti savo darbą, kuriuo naudosis neviena filosofų ateities karta. Trečias buria aplink save jaunus žmones į filosofinių diskusijų formalizuotas ir neformalizuotas grupeles. Taip jis daro didelę įtaką kurdamas bendro mąstymo erdves ir žadindamas idėjas. Ketvirtas veikia kaip charizmatinė asmenybė ir skatina žmones ne vadovėliškai, o gyvai domėtis filosofija kaip gyvenimo būdu. Lietuvoje esama tokių labai skirtingų ryškių filosofinių asmenybių ir jos labai gerai matomos.

Iš vadinamųjų “mirusių filosofų”, manau, didžiausią įtaką yra padaręs Antanas Maceina. Pirmiausia – dėl veiklos įvairiapusiškumo.

 

Auris: Sveiki, mane suintrigavo viena vieta iš Jūsų knygos „Šiaurės Atėnų tremtiniai“: „...kai kurie lietuviškos fizionomijos bruožai, regis, neatsiejami nuo tautinio charakterio.“ (12 psl.) Kokius bruožus Jūs konkrečiai turėjote omenyje?

 

*Dažniausiai užtenka pasižiūrėti į veidrodį. Ši mano knyga iš tiesų ir kilo iš pasižiūrėjimo į veidrodį.

 

Antanas A.R.: Koks malonumų vaidmuo moralėje? Ar įmanoma surasti kriterijų, kuris leistų nustatyti malonumų absoliučią etinę vertę?

 

*Kantas moralės aptarime kalbėjo apie skirtingo lygio ir skirtingos vertės malonumus. Šia prasme etinius pasirinkimus jis grindžia specifiniu malonumo išgyvenimu, nes nemoraliai pasielgęs žmogus turėtų jausti nepasitenkinimą. Tai yra veikiausiai labai gili mintis: malonumas ir nemalonumas yra persipynę, o jų paribiuose galima aptikti gėrį. Į kažką panašaus nurodė Sokratas “Apologijoje”.

 

Siga: Ar nepavargote nuo filosofijos?

 

*Labai sunkus klausimas. Nesiryžtu atsakyti.

 

Zebediejus: Kaip vertinate vis dažniau iš intelektualų lūpų ir raštų nuskambančius pasiūlymus lietuvių nacionalinės tapatybės pagrindu padaryti krepšinį?

 

*Bijau, kad krepšinis jau yra lietuvių tapatybės pagrindas. Nelabai belieka ką čia nuveikti.

 

Kęstas: Kaip manote, kokiu pagrindu remiantis galima būtų kurti bendrąją europiečio (ES piliečio) tapatybę?

 

*Krikščionybės pagrindu: jos vertybių ir jomis remtos kultūros. Visos kitos bendros tapatybės tegali būti trumpalaikiai padirbiniai. Bet kadangi dauguma Europos Sąjungos piliečių su tuo veikiausiai nesutiks, tai turbūt tokios bendros “pripažintos” (nes realiai ji veikia) europinės tapatybės veikiausiai neturėsime.

 

Jonas: Yra eilė filosofiniu pasisakymu garsiosios Leibnizo tezės „kodėl yra kažkas, o ne niekas“ atžvilgiu. Suprantu - kad klausimo sąlygos neleidžia plėtotis. Tačiau gal galėtumėt replikuoti, ar kitaip pasisakyti šios metafizinės problemos atžvilgiu? Pagaliau - ką Jums reiškia metafizika?

 

*Metafizika reiškia labai gilius dalykus, kuriuos kol kas paviršutiniškai tesuprantu ir kurių veikiausiai filosofija nepajėgi atskleisti.

 

Micius: Ar laikote save postmodernia?

 

*Turbūt ne. O kaip Jūs galvojate?

 

 

Juozas: Ar esate savo gyvenime sutikusi mediką - filosofą? terapeutą - filosofą, chirurgą - filosofą, ginekologą - filosofą? O gal tai nesuderinama? Filosofija, kalba, contemplatio viena, o darbas medicinos kabinetuose, operacinėse, su trapiu kūnu - nuolat reikalaujančiu konkrečių žinių, metodų, milžiniškos atsakomybės - visai kita? Ar niekada nebuvote užklupta minties, jog užsiiminėjate niekais? Pats turiu toki kompleksą. Ar dešimt Kanto išskirtų proto kategorijų turi kokią nors prasmę išskyrus malonų proto pamankštinimą?

 

*Man nėra aišku, ką tiksliai būtų galima apibrėžti kaip “filosofą”. Labai nemažas spektras veiklų gali būti įvardijama kaip “filosofija”. Šiame verslumo ir praktinių rezultatų laikmetyje “filosofiją” neretai mėginama redukuoti į pelną nešančių idėjų generavimą. Taip atsiranda tokie dalykai kaip reklamos filosofija, verslumo filosofija, medijų filosofija ir pan. Nemažai filosofų iš to išgyvena, tačiau kažin ar tai laiko visaverte filosofine veikla. Filosofija iš principo yra susijusi su kažkuo “neversliu” ir šia prasme įneša pusiausvyrą į kasdienybę.

Filosofija užsiimančio žmogaus suvokimas, jog “užsiima niekais”, manyčiau, yra požymis, kad jis nėra atitrūkęs nuo tikrovės. Remiantis šia bazine pajauta galima išvysti, jog daugelis dalykų, dėl kurių iš paskutiniųjų kovojama yra dar didesni “niekai”. Problemiška yra ne filosofija, o besivystanti, kuo sėkmingesnių rodiklių siekianti ekonomika, panardinanti žmones į skubėjimo ir pseudoreikšmingumo srautą.

Vienas onkologijos specialistas prieš sunkią operaciją mano šeimos nariui man pasakė: “Čia ne filosofija, o tikrovė”. Mane tai įtikino, kad šiuolaikinis medikas-specialistas sąmoningai nėra filosofas. Jo veikla net galbūt yra susijusi su visai kuo kitu, tuo, kam filosofija gal net trukdytų. Tačiau manau, kad ir tarp medikų yra filosofų.

 

 

Atsitiktinai užklydęs: Ar matote tiesos tame, kad didesnioji dalis filosofinio diskurso sąmoningai apleidžia, atsiriboja, nemano esant vertas dialogo plačiąsias visuomenės mases, kuriomis jis pasinaudoja vienu atveju: atliekant jų „tyrimą“ (nes filosofo, kuris save vadina empirizmo priešininku, kontempliuojama visuomenė tampa mechaniniu dariniu, kaip ir kiekvienas jos narys)? Arba: ar sutinkate, kad masės - ekspertiškumo buvimą ne tik įgalinantis, bet ir palaikantis, suteikiantis jam jo egzistavimo prasmę, veiksnys?

 

*Šiuolaikinė masė yra vadinamoji “vartotojų visuomenė”. Jai filosofija rūpi tik tiek, kiek gali būti suvartota ir yra suvartojama.

Masėms reikia filosofinio šou, neapsunkinančio galvojimo ir nusistovėjusio gyvenimo būdo. Nuo masinėje viešumoje veikiančio filosofo meistriškumo priklauso, kaip jis susies gilesnę mintį ir paviršines improvizacijas. Manau, kažkas panašaus yra pavykę Leonidui Donskiui, nors “masių” filosofu jį būtų neteisinga vadinti. Tačiau jo pokalbių laidose sugyvena šios dvi plotmės.

Žinoma, filosofui gali šauti mintis pelnytis iš masių apgaudinėjimo, imituojant išmintį ir sąmoningai šaipantis iš neišmanėlių. Tuomet geriausiai atsiskleistų masių “ekspertizės” vertė. Nuosekliai Lietuvoje tuo niekas neužsiima, bet epizodiškų akcijų esu pastebėjusi.

 

Besidomįs: Ar filosofai turi laisvalaikį? Ką veikiate laisvalaikiu?

 

*Šiuo metu dirbant valdininkišką darbą iš tiesų filosofija vis labiau tampa laisvalaikiu. Teoriškai samprotaujant, filosofija savo vietą turbūt užima tuomet, kai žmogus turi pakankamai laisvalaikio, ir iš jos nereikia pelnytis. Praktiškai man tai nėra labai pavykę. Turbūt telieka laukti pensijos.

 

Ruzveltas: Koks filosofas padarė didžiausią įtaką Jūsų pasaulėvaizdžiui?

 

*Edmundas Husserlis padėjo suprasti, kad net labai sudėtinga filosofija turi savo ribas, Sorenas Kierkegaardas – kad filosofija yra nežinia kas. Immanuelis Kantas parodė, kad dalykai iš pirmo žvilgsnio tarsi paprasti ir suprantami dalykai gali pasirodyti besą nepaprastai sudėtingi ir kad gali klysti net didieji filosofai.

 

Dora: Kodėl filosofija įmanoma tik Vakaruose? Kuo ji geresnė ar teisingesnė už Rytų mintį?

 

*Manau, objektyviai ginčas “Rytai ar Vakarai” yra neišsprendžiamas. Žvelgiant iš absoliutaus vertinimo taško Vakarai nėra geresni už Rytus. Tačiau sprendžiant subjektyviai vakarietiškas galvojimas yra teisingesnis, nes jis yra mūsų ‘antroji prigimtis”.

Man atrodo, kad esminis “Vakarų” filosofijos bruožas ir išskirtinumas yra ją lemianti gėrio idėja. Vakarietiškas galvojimas remiasi tikėjimu, kad žmogus ir visuomenės tvarka gali būti geresni, ir kad reikia ieškoti būdų, kaip tai pasiekti. Visa mūsų kasdienybė persmelkta šio tikėjimo. Žvelgiant iš jos, rytietiška mintis atrodo labiau kaip keistenybė ar egzotika.

 

Kažin: Kokią rekomenduotumėte pirmąją knyga susidomėjusiam filosofija?

 

*Turbūt kokį Senovės Romos filosofo ar retoriaus veikalą. Jie mums aktualiausi ir artimiausi.