Jonas Čiurlionis ATEITIES ATSIMINIMO GALIMYBĖS REALUMAS
Aurelijus Gieda STEREOTIPŲ PROBLEMA ISTORIOGRAFIJOJE (Stereotipo sąvoka ir istorinis pažinimas)
Alvydas Jokubaitis KODĖL TAUTA NĖRA ĮSIVAIZDUOJAMA BENDRUOMENĖ?.
Jurga Jonutytė ISTORINIS KITAS – AR JIS FIKTYVUS?
Kęstas Kirtiklis ATMINTIS IR RAŠTAS: KĄ NUTYLĖJO PLATONAS
Tomas Kačerauskas TIKROVĖ PASAKOJIMO KULTŪROJE
Gintautas Mažeikis FILOSOFINĖS ATMINTIES SĄSAJOS SU SOCIALINIO ATSAKINGUMO IR KŪRYBINGUMO DILEMA
Vytautas Pivorius ISTORIJA IR KOMUNIKACIJA
Aldis Gedutis Kaip viskas vyko iš tikrųjų“ arba atminties konstravimo strategijos
Vilniaus Universitetas
Klausimas “ar galime atsiminti ateitį?” yra prasmingas ne tik kalbos srityje. Kalboje galime sakyti, jog prisimenu, kad rytoj turiu susitikimą; skirtingose kalbose vartojami laikai, nusakantys ateities ir praeities santykius, tačiau realiai mes negalime prisiminti, kas įvyko per rytoj vyksiantį susitikimą. Griežtąja prasme prisiminimas yra kažko prisiminimas. Ir tas kažkas privalėjo įvykti (atsitikti) anksčiau nei mes tą įvykį galime prisiminti. Tai be abejo suponuoja laiko kryptiškumą. Jei laikas turi kryptį, tada prasminga klausti, ar jis turi tik vieną kryptį, ar gali ši kryptis būti apversta? Visatos plėtimosi hipotezė, Visatos susitraukimo galimybė, entropijos principas yra tik keletas argumentų, leidžiančių realiai kalbėti apie laiko kryptiškumą. Šiuolaikinių fizikų darbuose galima rasti nemaža hipotetinių svarstymų apie laiko krypties apvertimo galimybę. Neaišku, ar fizikiniai dėsniai, galiojantys viena laiko kryptimi, turėtų galioti ir atvirkštine kryptimi. Jei Visatai plečiantis galime kalbėti apie progresyvią laiko projekciją, tai jai traukiantis svarstytina regresyvios laiko projekcijos galimybė. Be to, jei erdvėlaikis yra iškreiptas gravitacijos, tai hipotetiškai galima tokia iškreiptumo forma, kai erdvėlaikis sudarys uždarą ciklą.
Pagal Lorenzo lygtis, naudojamas reliatyvumo teorijose, laikas gali judėti greičiau arba lėčiau, priklausomai nuo objekto judėjimo greičio. Tokiu atveju galima teigti, kad judant šviesos greičiu kartu su laiku sustoja ir atmintis.
Atmintis ,be abejo, nėra susieta tik su fizikiniu laiku. Todėl egzistuoja įvairių laiko rūšių, kurios yra cikliškai orientuotos. Jei egzistuoja ciklinės laiko formos, vadinasi galima kalbėti apie ateities prisiminimą.
Pranešime nagrinėjama ir remiamasi Šv. Augustino, St. Hawking’o, B. Greene, G.J. Whitrow, A. Einstein’o laiko ir atminties klausimais.
Vilniaus universitetas
Nors stereotipo sąvoka nėra senas terminas, bent jau Lietuvos socialiniu ir humanitarinių mokslų kontekste, bet jos vartosenos dažnumas, regis, susilaukia tam tikro pagreičio ir įvairių vedinių bei atmainų, kaip pvz.: stereotipinis mąstymas, stereotipinė sąmonė, stereotipinės pažiūros ar stereotipiniai mitai ir t.t. Šios sąvokos sklaida nužymėti įvairių pokomunistinės Lietuvos humanitarinių studijų laukai ir lygiai: nuo bandymų tipologizuoti istorinius stereotipus, kaip archetipus, įsitvirtinančius kasdienėje sąmonėje[1] iki literatūrologinėje sferoje kylančių pretenzijų pateikti kritikos stereotipų ir dogmų apibūdinimus[2]. Šiam reiškiniui interpretuoti, sociokultūrinės kaitos perspektyvoje, peršasi F. Nietzsches išvada apie tai, kam reikalingas kritinis (šalia monumentaliojo ir antikvarinio) praeitis tyrimo būdas: Kartkartėmis žmogus turi turėti galią sudaužyti ir sugriauti praeitį, kad galėtų gyventi toliau, kartais šią galią jis turi panaudoti. Šito jis pasiekia patraukdamas praeitį istorijos teisman, griežtai iškvosdamas ją ir galiausiai paskelbdamas jai nuosprendį.[3]
Susidūrus su konkrečiais tekstais, kuriuose pasirodo jau minėti stereotipo sąvokos vediniai ( turimos galvoje istorinės literatūros ir istoriografijos apžvalgos), pirmas įspūdis dažnai būna chaotiškas, į kurį verčiau žiūrėti kaip į nesusipratimą, nei į teoriškai pagrįstą sąvokų sklaidą. Istorikas, paprašytas paaiškinti vieną ar kitą stereotipo sąvokos vartosenos aspektą, visiškai galimas atvejis, gali pasakyti, kad visumoje šios sąvokos vartosena yra neatsiejama nuo bendrosios stereotipo koncepcijos, kuri yra, matyt, tiek bendra, kad visiems žinoma. Į klausimą – kas yra stereotipinis mąstymas, be abejo, negali būti teisingesnio atsakymo, anot kurio – mąstymas, kuriame gajūs stereotipai, vadintinas stereotipiniu. Tautologijų gajumą galima dalinai suprasti. Apie teorinės orientacijos stygių Lietuvos istorijos moksle ar apie teoretikų siekį ignoruoti faktus[4] byloja nesenai pareikštas A. Bumblausko atsiprašymas :
Sunku pasakyti, kur pas mus randama teoretikų. Negi turima galvoje tokia persona, kaip A. Bumblauskas? Tai būtų didelis komplimentas, nes mes patys savęs teoretiku nedrįstame laikyti. Esame tik bandę įvairiomis progomis <…> abejoti mūsų istoriografijos metodologine ir teorine orientacija ar net pasigesti metodologijos ir teorijos.[5]
Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad įvedant į istorijos mokslo žodyną stereotipo sąvoką ar net naują analizės dimensiją, gana keblu kai vadovaujamasi savaime suprantamybės principais. Šiam judesiui be paprasto ir nuoseklaus sąvokos aiškinimo būtinas ir teorinis pagrindimas. Neturint adekvačios teorijos leidimasis į stereotipų medžioklę (pvz.: istoriografijos istorijoje ar tarptautinių įvaizdžių istorijoje) tam tikru būdu gali priminti pernelyg didelį pasikliovimą šaltinio autoritetu, kurį Collingwoodas vadino žirklių ir klijų istorija[6] ir kurį galima vadinti primityviuoju istorizmu.[7] Čia vienodai sėkmingai gali būti karpomi ir klijuojami tiek istoriografijos veikalų stereotipiniai požiūriai, kartais nuslystant net į literatūrinių (istorinės literatūros) kūrinių reviziją, tiek įvairių kultūrinių/istorinių vaizduočių bei kontekstų publicistiniai ar ideologiniai pasažai, istorijos ir mąstymo įvaizdavimai. Nekeldamas klausimų praeičiai ir nespręsdamas problemų istorikas yra pasmerktas antinomijai prieš kurią stovėjo jau L. von Ranke – sakydamas, kad istorikui rūpi kaip iš tikrųjų buvo pripažino, kad kiekviena karta istoriją perrašo iš naujo.[8]
Esminės istorizmo antinomijos (reikalavime pažinti praeitį savaime ir kartu atskleisti praeitį mums) lauke skleidžiasi ir šiandieninė stereotipų istoriografijos istorijoje ar istorinėje literatūroje tyrinėjimo problematika. Pvz.: tarp įvairių požiūrių į istoriografijos raidą, tarp kurių nepaskutinę vietą užima ir žvilgsnis į praeities istorinius tekstus kaip į fantazijos ir istorinės vaizduotės paradą[9], dažnai nuskamba tvirtinimas, neva, tuo ar kitu laiku tai buvo visiškai suprantama (čia lyg priartėjama prie to, kas buvo suprantama savaime anais laikais). Svarbu ir tai, kad dabartyje atsirandantys tekstai apie praeities istorinį suvokimą neatsiranda tuščioje erdvėje, o yra valdomi dabarties socialinių įtampų (požiūris į XIX a. istoriografijos tradiciją gali būti maišomas su XX a. besitęsiančios tradicijos atmainomis). Tai savotiškai užstoja kelią adekvatesnės analizės ir korektiškesnės teorijos sukūrimo bandymams.
Apskritai, su stereotipo sąvoka susiję įvairūs vediniai vartojami pernelyg lengvai, visiškai jų neaiškinant. Pvz.: Nestereotipinis mąstymas ir objektyvi distancija būdinga šiam pranešimui.[10] Tam tikra pretenzija slypinti stereotipo sąvokos įvairialypėje vartosenoje savotiškai gali priminti tai, ką H. G. Gadameris įvardijo švietėjišku ekstremizmu[11]. Švietimo terminą H.G. Gadameris vartojo ne tik įvardinti istoriškai lokalizuotam kultūros fenomenui, bet ir nusakant ypatingą žmogaus santykį su pasauliu. Šiam santykiui nusakyti taip pat vartojama perfekcionizmo sąvoka, rodanti naiviai – progresyvistinį žvilgsnį į istorinę, galima pridurti, ir istoriografijos istorijos realybę.[12] Šioje vietoje galima prisiminti ir rusų filosofo N. Berdiajevo švietimo sąvokos vartoseną:
Švietimo epocha atsiranda tada, kai ribotas, bet pasitikintis savimi žmogaus protas iškelia save virš būties paslapties ir tampa jos teisėju, tuo iš esmės paneigdamas istoriškumą kaip savo tikrovę.[13]
Apibendrinant galima pasakyti, kad apžvelgti su stereotipo sąvokos vartojimu susiję sunkumai tam tikru mastu primena nuo XVIII a. Švietimo populiarią prietaro problematiką, į kurią verta atsižvelgti svarstant stereotipo sąvoką ir su jos vartojimu istoriografijoje susijusias problemas.
Genetinis stereotipo ir prietaro artimumas
Vokiečių filosofas H. G. Gadameris savo pagrindiniame veikale Tiesa ir metodas[14] aptaria prietaro sąvokos vartojimo istoriją ir deda pamatus prietaro teorijai. Aptariama Švietimo diskredituotos prietaro sąvokos istorija nuo R. Descarteso iki F. Schleiermacherio, švietėjiškas prietarų skirstymas į autoriteto ir skubotumo, vėliau į šališkumo ir skubotumo prietarus. Būtent toks prietarų skirstymas, anot H.G.Gadamerio yra svarbiausia Švietimo prielaida besistengiant apsisaugoti vadovaujantis protu nuo bet kokių prietarų. Galiausiai teigiama, kad iš tikrųjų, visų autoritetų paneigimas, yra ne tik paties Švietimo įtvirtintas prietaras, prieita iki to, kad autoriteto sąvoka buvo apskritai iškreipta[15]. Be to H.G. Gadameris postuluoja Romantizmui priskirtiną Švietimo korekciją, pagal kurią be racionalių argumentų turi teisę egzistuoti ir tradicija, kaip Romantizmo aktualizuota autoriteto forma. Todėl tai, kas pašventinta tradicijos ir papročio, turi bevardį autoritetą, ir mūsų baigtinė istorinė būtis nulemta mūsų elgseną ir veiklą valdančio paveldo autoriteto, - o ne tik to, kas pagrįsta argumentais. Tuo remiasi, bet koks auklėjimas[16].
Žmogaus būties būdo istorinio baigtinumo pripažinimas H.G. Gadameriui reikalauja principingai reabilituoti prietaro sąvoką ir pripažinti, kad egzistuoja visai teisėti prietarai. Todėl formuluojamas tikrosios istorinės hermeneutikos svarbiausias klausimas, jos pamatinis gnoseologinis klausimas: koks yra prietarų teisėtumo pagrindas? Kuo teisėti prietarai skiriasi nuo galybės tų prietarų, kurių įveika yra neginčytinas kritinio proto uždavinys[17].
Atsakymo į tokį klausymą paieška, be abejo, vestų ir į komplikuotesnę stereotipo sąvokos vartoseną, ir, žinoma, į sudėtingesnį istorinių stereotipų studijų pobūdį. Slinktis nuo įvykių istorijos prie stereotipų istorijos, istoriografijos istorijos ar istorinės sąmonės tyrimų tiek praeityje, tiek dabartyje, negali įvykti staigiai, be jokio didesnio pasirengimo. Jeigu Lietuvoje įvykių istorijos tyrimuose tebevyrauja laike išsitęsusi įvykių tikslinimo ir šaltinių gausinimo akcija[18], kur pasislepiama už įvykių grandinių aprašymų, tai, žinoma, galima pasislėpti ir už stereotipų grandinių aprašymų. Analogiškai Gadamario prietaro teorijoje iškeltai minčiai būtų galima iškelti klausimą: koks yra stereotipų teisėtumo pagrindas?, nes tarp prietaro ir stereotipo, akivaizdu, esama tam tikro giluminio panašumo.
Bendra definicija : stereotipai – tai tokie grupiniai arba tautiniai įvaizdžiai, kurie pateikia bendriausią elgesio, reakcijos arba suvokimo schemą ir nesiekia pakeisti dabarties[19], - būtent paskutine savo dalimi gali visiškai netikti istoriografijoje ar istorinėje literatūroje aptinkamų stereotipų apibūdinimui. Kuriant įvairius istoriografinius įvaizdžius (stereotipus) siekimas veikti dabartį aiškus jau, kaip sakytų R. Barthes, iš nepertraukiamo rašymo ir skaitymo ryšio:
Rašymas yra tam tikras kalbinių struktūrų audinys, sukurtas tam tikros grupės, socialinės institucijos, kurioms atstovauja rašytojas, tam, kad skaitytojas būtų priverstas mąstyti tiktai tam tikromis kategorijomis, vertinti tiktai tokius gyvenimo aspektus, kurių pirmumas ir reikšmingumas žymimi šiame audinyje[20].
Tai, be abejo, tik vienas su stereotipo sąvokos vartojimu susijęs aspektas, verčiantis stereotipą mąstyti ir kaip teorinį ir kaip socialinį fenomeną.
Tiriant istoriografijos istoriją kartais pastatoma neįveikiama siena tarp senosios ir naujosios, t.y., istoristinės istorinės reprezentacijos formų. Klaidų medžioklė istorinio pobūdžio rašiniuose neretai gali sietis su empiristinio požiūrio daubomis. Kiekviename istoriniame laikotarpyje galima atsekti tuos elementus, kurie stereotipiškai apibrėžia, schematizuoja praeities matymą.[21] Išsamios periodizacijos istorijos studijos galėtų paakinti H. G. Gadamerio prietaro teorijos ribose subrendusiai minčiai, kad, viena vertus, žvelgiant į istoriją stereotipas nėra supratimo kliūtis, o dažnai tiktai sąlyga.
Visą praeities įvairovę pamatyti kaip visumą, įžvelgti istorijos kaitą inspiruojančias jėgas gali padėti tam tikras požiūrį vienijantis principas, standartas ar modelis su kurio pagalba paprastai ir žvelgiama į praeitį. Tautos išvedimas į istorijos areną ir jos padarymas ontologiniu per istoriją žygiuojančiu kūnu, šiuo požiūriu, analogiškas socialinių klasių kovų metaistorinei globalizacijai ir klasinių judėjimų retorikai[22]. Stereotipai gelbėja egzistuojančius įsitikinimus bei grindžia tradicijos pastovumą. Čia reikia pridurti – ir konstruoja tradicijas.
Sutinkant, kad stereotipas – tai dažnai pasitaikantis suvokimo būdas[23], gali kilti pagrįstas klausimas – ko apskritai siekiama istoriografijos stereotipų studijomis? Neneigiant kritinės istoriografijos funkcijos galima paklausti – ar šių studijų tikslas nėra panašus į švietėjiškus bandymus išlaisvinti supratimą iš prietarų, kaip klaidingo supratimo sąlygų? Švietėjiškas bandymas nebuvo visiškai pavykęs, o tai turėtų būti svarbu stereotipų tyrinėtojui, formuluojant savo uždavinius. Nejaugi šiandieninėje visuomenėje (taigi, tam tikra prasme ir istoriografijoje) esama mažiau klajojančių subendrintų įvaizdžių – stereotipų, nei praeityje? Ar apskritai įmanoma tokia istorinio mąstymo pažanga, kad anapus stereotipinio mąstymo egzistuotų absoliutaus istorinio pasakojimo ar požiūrio galimybė?[24]
Galbūt visa tai, kas vadinama istoriografijos naujumu, neretai yra tik naujų stereotipų rinkinių pavyzdys?Nekelti šių klausimų – reikštų į juos atsakyti.
Vienok, kartais atrodo, jog šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje egzistuotų įsitikinimas (XIX a. istorizmo konceptualiniu pagrindu), kad reikia surinkti stereotipus, o po to juos apibendrinti, bet Lietuvos istorikų gerbiamas autoritetas Z.Ivinskis tokį santykį su problema greičiausiai pavadintų stereotipų inventorinimu[25]. O, kad tokio santykio esama, rodo neseni ir kai kurie dabartiniai bandymai apmąstyti istorinę literatūrą[26]. Žvelgiant į istorinius tekstus, žvilgsnis neretai fokusuojamas į atskiras detales, klaidingai interpretuotus faktus, stereotipais vadintinus įvaizdžius ir t.t. arba į tai, kas simboliškai kartais nusakoma tiesiog infantiliškumo terminu.
Vyraujanti atsparaus ir griežto skaitymo mada suteikė daug naudingų žinių. Tai, beje, yra viena iš kritinės istorijos funkcijų.[27] Nepaisant to, nereikia užmiršti, kad užuot pagauti pasakojimo kaip pasakojimo, mes išblaškomi vieno ar kito plano ar tezės[28], o tai savotiškai gali užstoti kelią supratimui ir gilinimuisi į tai, kodėl ir kaip subrendo vienas ar kitas stereotipas bei įvaizdis. Tai galime geriau įžvelgti tik bendroje kūrinio perspektyvoje arba istoriografijos darbo struktūros visumoje.
Kitas klausimas būtų toks – kodėl praeityje istorinės pažiūros buvo vienokios , o dabar kitokios ? Šiuo požiūriu galima prisiminti L. Karsavino Istorijos teoriją, kurioje be progresyvistinio pasaulėvaizdžio kritikos esama įdomių pastabų istorinio pažinimo tema. L.Karsavinas savo istorijos teorijoje išplėtojo teiginį:
Jeigu, sąryšy su žmonijos išsivystimu, vieną istorinę pažiūrą pakeičia kita, tai nereiškia, kad pirmoji buvo klaidinga[29].
Iš esmės tą patį teigia savo istorijos rašymo filosofijoje olandų istoriografijos teoretikas F.Ankersmitas. Jis siūlo apversti semiotinę formulę paveikslai yra tekstai istorijos rašymui taikant tekstai yra paveikslai formulę. Teigdamas, kad iš kalbos neįmanoma pašalinti jos metaforiškosios dimensijos ir, kad istoriniuose tekstuose esti tam tikra naratyvinė substancija (kuri nėra lygi pasakojimą sudarančių teiginių sumai), centrinė perspektyva[30], siūlo nevertinti istorinių pasakojimų tiesos ir klaidos sąvokomis, o žvelgti į juos kaip į tam tikrus pasiūlymus žiūrėti[31]. Stereotipai taip pat yra neretai tam tikri pasiūlymai žiūrėti arba tiesiog tipiški vieno ar kito dalyko siūlomi suvokimo būdai. Juos galima rinkti kaip etnografinę ar sociografinę medžiagą, bet svarbu ir tai, kad juo pateikiant reikia paaiškinti – kodėl ir kokiomis sąlygomis jie subrendo. Kiekvienas stereotipas turi įvairialypę savo kilmės erdvę[32]. Su pastaruoju stereotipų nagrinėjimų dėmeniu susiję daug problemų. Vienpusiškas stereotipų kilmės suvedimas į politinės istorijos aktualijas, vargu ar gali atsakyti į visus klausimus. Kai kuriais atvejais vienpusiški sprendimai gali įnešti dar daugiau painiavos, nei aiškumo. Pvz.: Lenkų rolė Lietuvos istorijoje buvo vertinama neigiamai ne remiantis faktais, bet dėl to, jog Lenkija buvo užėmusi Vilnių.[33]
Ar gen. L.Želigowskio aneksija apskritai esti faktas ar tik “infantiliškos istorijos” prielaida?
Suprantama, kad žmogus, kuris piktai reaguoja į bet kokį stereotipą ir visa siekia labai protingai ir kritiškai vertinti,[34] sunkiai bendrauja ne tik su atsitiktiniais žmonėmis, bet ir pastato neįveikiamą sieną praeities istoriškumo supratimui. Todėl verta atsižvelgti į dar vieną H.G. Gadamerio pastabą, kad svarbiausias istorinio pažinimo bruožas turėtų būti jo dialogiškumas. Visi racionalūs istorikų argumentai negali sutrukdyti 1500 metų senumo įvykiams atrodyti labai šiuolaikiškai (turimi galvoje 1996 m. iškilmingi renginiai Prancūzijoje, skirti 1500-osioms frankų karaliaus Chlodvigo krikšto metinėms). 496 metus dalis plačiosios Prancūzijos visuomenės siejo su prancūzų tautos gimimu[35]. Beje, istorikui savo galimybes viešosios nuomonės atžvilgiu patariama vertinti kukliai, nes čia negali padėti net patys perversiškiausi įvaizdžiai.[36]
Istorikas, anot anglų istoriko ir filosofo H. Butterfield’o, neturi galios morališkai teisti kitų,[37]o tai kas kartais panašėja į stereotipų kritiką ar net į stereotipų medžioklę, dažnai remiasi moralizuojančiomis ir į Kitybės supratimą nelinkusiomis prielaidomis.
Kadangi negalima spręsti nesupratus, tai, kas vadinama stereotipų kritika, remiasi prielaida, kad hermeneutinis uždavinys yra išspręstas. Šį uždavinį galima vėl ir vėl kvestionuoti, neturint iliuzijų, kad kada nors atsigręžę į praeitį rasime vien tik klaidingo jos supratimo problemą.
Baranova J. Moralinių vertinimų istorijoje problema // Istorija XXXIII, Vilnius, 1991.
Barthes R. Teksto malonumas. Vilnius, 1991.
Berlin I. Nacionalizmas: praeityje nepaisytas, dabar – jėga // Vienovė ir įvairovė. Vilnius, 1995.
Booth W.C. Pasakojimas kaip dvasinė paieška // Kultūros barai. Vilnius, 1997, nr. 12.
Bumblauskas A. Akademinės istorijos ir istorijos didaktikos sankirta // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. Vilnius, 1997.
Bumblauskas A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 1997, nr. 4.
Dubnikas K. Istorijos būtis ir suprantančioji istorija: hermeneutinis žvilgsnis // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 1997. nr. 4.
Gadamer H.G. Autoriteto ir tradicijos reabilitacija // Regnum. Vilnius, 1991, nr. 1.
Istorinės prozos byla. Vilnius, 1988.
Ivinskis Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar // LKMA suvažiavimo darbai. T.3. Kaunas, 1940.
Karsavinas L. Istorijos teorija. Kaunas, 1929.
Kocka J. Istorijos mokslas ir atvira visuomenė // Kultūros barai, Vilnius, 1997, nr. 1.
Mažeikis G. Sąmonės pakraščių kultūrų archeologija // Naujoji Romuva. Vilnius, 1997, nr. 7-8.
Nietzsche F. Apie istorijos žalą ir naudingumą // Kultūra ir istorija. Vilnius, 1996.
Norkus Z. Centrinė perspektyva ir genetinis pasakojimas // Naujasis Židinys. Vilnius, 1997, nr. 11/ 12.
Norkus Z. Istorika. Vilnius, 1996.
Perlak B. Przydatnosc metod socjologicznych w badaniach nad dziejami swiadomosci // Swiadomosc historiczna polakow. Lodz. 1981.
Rubavičius V. Kritika: savikritika // Neįvardijamos laisvės ženklas. Vilnius, 1997.
Vareikis V. Istorijos vaidmuo Lietuvos istorijoje // Akiračiai, 1997 nr. 5.
Vareikis V. Lietuviai ir Vokiečiai // Acta historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1995, nr. IV.
White H. Naratyvumo vertė vaizduojant tikrovę // Baltos lankos. Vilnius, 1995, nr. 5.
Гадамер X. Г. Истина и метод. Москва, 1988.
Гадамер Г. Г. Актуальность прекрасного. Москва, 1991.
___________________________________________________________________
Vilniaus universitetas
Benedictas Andersonas išpopuliarino idėją, kad tauta yra „įsivaizduojama politinė bendruomenė“. Šio autoriaus nuomone visuomenę ir politiką formuoja bendras žinojimas, diskursai ir vaizdiniai. Joks kultūrinis ir politinis tapatumas nėra duotas amžinai ir nekintamai, bet priklauso nuo socialinių veikėjų vaizdinių ir idėjų. Tauta traktuojama kaip socialinis konstruktas, sukurtas bendrų žodžių, veiksmų ir vaizdinių. Andersono žodžiais tariant, „vienas kito nepažįstantys individai susivienija bendro įsivaizdavimo pagrindu.“
Reikia pripažinti, jog tai menkai pagrįsta idėja. Polemikai su ja nereikia ieškoti kokių nors naujų argumentų. Pakanka prisiminti Edmundo Burke/o ir Georgo Hegelio argumentus, nukreiptus prieš visuomeninės sutarties idėją. Burke/as įrodinėjo, kad visuomenė yra ne sutartis, bet partnerystė: „Kadangi tokios partnerystės tikslų negalima pasiekti per daugelį kartų, ji tampa ne tik gyvųjų, bet ir gyvųjų, mirusiųjų bei tų, kurie turės gimti partnerystė.“ Ši gyvųjų, mirusiųjų ir dar gimti turinčių partnerystė numato daugybę kultūrinę vaizduotę ribojančių veiksnių. Vaizduotė gali daug, tačiau ji negali pabėgti nuo to, kas yra pirmiau mūsų individualių susitarimų – istorijos, kultūros, kalbos ir moralinių įsipareigojimų ankstesnėms kartoms. Socialumas nėra organizuojamas pagal meninės vaizduotės standartus.
Hegelis pasiūlė „gudriojo istorijos proto“ koncepciją. Jo nuomone, žmonės siekia ne tik savo privačių tikslų, bet ir įgyvendina aukštesnio racionalumo, Geist reikalavimus. „Gudrusis istorijos“ protas naudojasi mūsų sugebėjimu į tikrovę žvelgti naujais vaizdiniais. Galima Andersono stiliumi tvirtinti, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė, tačiau sunku paaiškinti, kodėl vienu ar kitu istorijos laikotarpiu įsigali vieni, o ne kiti vaizdiniai. Visuomenės gyvenime veikia struktūros, nepriklausančios nuo mūsų individualaus pasirinkimo ir vaizduotės. Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, galima sakyti, kad vaizduotė nepaaiškina tautų kilmės ir gyvenimo. Priešingai – pats kolektyvinės vaizduotės egzistavimo faktas reikalauja atskiro išaiškinimo.
Hegelio „tautos dvasia“ yra nesunkiai filosofiškai ir empiriškai pagrindžiama idėja. Nesunku įrodyti, jog egzistuoja tam tikros objektyvios – kultūrinės ir civilizacinės - asmeninės ir kolektyvinės vaizduotės ribos. Burke/as ir Hegelis tautos netraktavo kaip kokio nors nekintamo dalyko. Tačiau jie nesakė, jog tai įsivaizduojama bendruomenė. Andersonas ir kiti postmodernūs autoriai daro tą pačią klaidą, kaip ir moderniosios filosofijos kūrėjas Descartesas – jie iš mąstymo (šįkart vaizduotės) fakto išveda egzistavimą. Tačiau teiginys „tauta egzistuoja įsivaizduodama“ prasmingas tik tada, kai turime empiriškai fiksuojamą tautinio bendrumo pagrindą. Andersonas neskiria tautos kaip subjekto ir ją apibūdinančių predikatų. Tauta kaip subjektas yra vaizduotės pagrindas, o ne atvirkščiai.
Literatūra:
Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės: Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vert. A. Čižikienė. Vilnius: Baltos lankos, 1999.
Burke E. Reflections on the Revolution in France. Ed. by L.G. Mitchell. Oxford, New York: Oxford University Press, 1993.
Hegelis G. Istorijos filosofija. Vert. A. Šliogeris. Vilnius: Mintis, 1990.
___________________________________________________________________
Vytauto Didžiojo universitetas
Pranešimo tikslas – parodyti, kad A. Schutzo socialinėje filosofijoje naudoti instrumentai praverčia apmąstant tradicinius istorijos filosofijos klausimus. Socialines patirtis Schutzas tvarko, be viso kito, rikiuodamas į intymumo-anonimiškumo skalę. Ši “skalė” išskirsto kitus pagal būdą, kuriuo konstituoju kiekvieno jų tapatybę. Pirmiausia socialinių santykių struktūra matyti pastebint santykių su amžininkais tinklą: nuo artimiausiojo iki tokio, kuris man tėra funkcija, kaip numanomas paštininkas, kuris greičiausiai perneš mano siunčiamą laišką. Erdvė, anot Schutzo, yra tai, kas visą šitą painų socialinių santykių tinklą paverčia struktūra, ir priešingai, socialiniai santykiai su amžininkais steigia vieningą bendro pasaulio erdvę. Erdvė yra ne tik tos skalės buvimo sąlyga, bet ir skalės buvimo išdava.
Istoriniai kiti kuria istorinį laiką, taip kaip anoniminiai amžininkai palaiko pasaulio erdvę. Klausimas, kurį tenka kelti norint pritaikyti šiuos Schutzo instrumentus istorijos filosofijai, yra: kaip konstituojama istorinio kito tapatybė. Čia Schutzas ateina į pagalbą iš kitos pusės, būtent – teiginiu, kad fiktyvūs kiti (fiktyvios būtybės) yra kiti be tapatybės todėl, kad neturi pozicijos istoriniame laike. Pozicija istoriniame laike leidžia man kitą matyti kaip tokį kitą, kuris dalyvauja intersubjektyviuose prasmės steigimo procesuose.
Pasaulis turi platesnę erdvę, negu man pasiekiama, ir ilgesnį laiką, negu man pažįstamas, todėl, kad tolimieji (įvairaus anonimiškumo) kiti, tiek amžininkai, tiek praeities ir ateities kiti, atpažįstami kaip vientisi ir patys sau tapatūs. Jie yra man minimaliai aiškūs ta prasme, kad jų anonimiškume glūdi anonimiškumo panaikinimo galimybė, lydinti ir istorinio kito anonimiškumą, ir amžininko anonimiškumą. Tai yra susitikimo galimybė, kurios nepaneigia supratimas, kad susitikimas gali neįvykti amžininko atveju, ir negali įvykti istorinio kito atveju – principinė galimybė susitikti lieka dėl to, kad galiu rekonstruoti (iš anonimo kaip funkcijos) jo kūnišką buvimą.
Svarbiausios istorijos filosofijos dilemos, tokios kaip, pavyzdžiui, objektyvaus istorijos perteikimo klausimas, grįstos nuostata, kad praeitis susijusi su dabartimi be ją suvokiančio žmogaus tarpininkavimo (pirmiausia – klausimas apie istorijos objektyvaus perteikimo, kitaip sakant, istorijos mokslo galimybę). A. Schutzo socialinė filosofija gali pateikti kelias gaires fenomenologinei istorijos filosofijai, kuri šoą nuostatą keistų skleisdama intersubjektyvią pasaulio sąvokos kilmę: pasaulio kūrėjai yra įvairaus anonimiškumo kiti, kurių perspektyvas jungiu su savąja, ir tik todėl esu pasaulyje, kuris koordinuotas laike ir erdvėj.
___________________________________________________________________
Vilniaus universitetas
„Faidre“ Platonas kritikuoja raštą kaip atminties naikintoją, kurio naudojimas silpnina atmintį, tačiau būtent pats raštas ir jo sukelti mąstymo pokyčiai padaro atmintį[38] galima.
Platono pateikiami argumentai prieš raštą:
Pats Platonas kritikuotinas nes:
Ankstyvosiose (iki-rašto) kultūrose būta žmonių mokėjusių ilgus tekstus mintinai, šie tekstai buvo recituojami ritualų metu, tačiau:
Raštas, ritualinį mąstymą pakeisdamas linijiniu, moksliniu, istoriniu mąstymu įgalina atsirasti idėją, kad esama nutolusių laike, nebesudabartinamų dalykų, kurie gali išlikti tik atmintyje.
V. Flusserio manymu, raštas yra teisingas dviem prasmėm, abi šios prasmės labai svarbios atminties „teisingumui“ patikrinti:
LITERATŪRA
Assmann, Jan “Das kulturelle Gedächtnis: Schrift, Erinnerung und politische Identität in frühen Hochkulturen” München: Verlag C.H.Beck 1992
Flusser, Vilém „Die Schrift. Hat Schreiben Zukunft?“, Göttingen: Immatrix Publications 1987
Goody, Jack „The Power of Written Tradition“, Washington, London: Smithsonian Institution Press 2000
Klook, Daniela „Von der Schrift- zur Bild(schirm)kultur“, Berlin: Wissenschaftsverlag Volker Spiess 1995
Ong Walter J. „Orality and Literacy: The Technologizing of the Word“, London, New York: Routledge 1999
Platonas „Faidras”, Vilnius: Aidai 1996
Vilniaus universitetas
Literatūra
___________________________________________________________________
Šiaulių universitetas
Ar filosofijos istorija yra laisvos filosofinės atminties forma? Ar filosofinis institucionalizmas ir moksliškumo siekis iš esmės paneigia prisiminimo, kūrybingumo ir tradicijos amžintąją dilemą? Ar filosofinė atmintis ir jos sąsajos su kūrybine vaizduote, sprendimo galia yra esminis filosofijos bruožas?
Pradedant Hegeliu filosofijos istorija nuolatos pabrėžia savo pretenziją būti pačia filosofijos šerdimi. Ar tai nėra vertas psichoanalizės dėmesio narcisizmo bruožas? Literatūros istorija anaiptol nesiekia būti iš esmės grožine literatūra arba poezija, o šiuolaikinio meno kritika beveik niekados nepasižymi moksliškumo imitavimu. Tokie garsūs literatūros istorijos interpretatoriai kaip N. Frye, H. Bloomas, pagaliau J. Derrida susieja literatūrą su poetine mitologija, su kūrybinga-klaidinga interpretacija (creative misreading) bei dekonstrukcijos principu, kurie pažeidžia literatūros aiškinimų monotoniją ir mažai ką bendro turi su tiksliųjų ir gamtos mokslų idealais. Dar daugiau, laisvos vaizduotės, kūrybingumo principai yra būdingi šiuolaikinei menotyrai, kuri drąsiai leidžiasi į impresionistinius aiškinimus, pasinaudoja dramaturginiu ar lyriniu kritikos stiliumi, intertekstualiais proveržiais aiškinant ne tik šiuolaikinį meną, bet ir interpretuojant istorinių kūrinių patyrimą. Kai kurias šias tendencijas į filosofijos istorijos aplinką siekė perkelti J. Derrida bei R. Rorty.
Kita vertus kūrybingumui galima priešinti atsakingą atimtį, lygiai kaip kultūros paveldas šiandien supriešinamas su moderniaisiais menais, su kūrybiniu spontaniškumu. Apie būtinybę pasipriešinti mesianistinėms ir kartu metafizinėms svajoms atkreipė dėmesį Kantas ankstyvajame savo kūrinyje „Spiritualisto svajos“. Nesuvaržytos proto pretenzijos aiškinti ir normuoti pasaulį ne tik nėra moksliškumo bruožas, bet ir dažnai virsta visuomenei pavojingomis ideologijomis. Vėlyvajame savo kūrinyje „Antropologija pragmatiniu požiūriu“ Kantas sugrįžta prie „Svajose“ nagrinėtos temos ir pastebi, kad transcendentalinė kritika reikalauja antropologinio pagrindimo. Jei filosofo protas yra liguistas, o jo išvados dogmatiškos, toks mąstymas ne tik nėra pagrindas visuomenei raidai, bet ir kelia jai pavojų.
Todėl filosofų prisiminimai ir filosofijos istorija nusipelno politinės, antropologinės, psichoanalitinės, socialinės kritikos. Filosofo atmintis, kuri nuolatos yra sąlygojama filosofijos istorijos diskurso, taip turi būti kritikuojama socialinio atsakingumo požiūriu. Kai kurie tokio filosofinės atminties atsakingumo elementai išdėstyti P. Ricoeuro, A. Margalito, Ch. C. Scotto ir kitų autorių apmąstymuose apie atminties etiką ir filosofiją.
Institucinė filosofijos hierarchija bei mokslocentriškumo simptomai nei išlaisvina destruktyvias– kūrybines filosofijos galias, nei sustiprina asmeniškai ir socialiai atsakingą atmintį, nei įgalina šiuolaikinio fragmentuoto subjekto heteromnemoninę aplinką. Paradoksalu, kad F. Nietsczhes filosofijos išaukštinimas akademinėje sferoje anaiptol nevirto nuolatiniu filosofinių įsitikinimų pervertinimu, o G. Deleuze ir F. Guattari kritika netapo nacionalinių filosofijos istorijų psichoanalitika.
Antropologiniu požiūriu, filosofinė atmintis, panašiai kaip ir literatūriniai ar menotyriniai prisiminimai, yra susieta su ontologine ir socialine tapatumo formomis. Ontologinę lemia asmeninis patyrimas ir su juo susijusi vaizduotė, legendos, spontaniškas ar tikslingas kūrybingumas. Socialinė atmintis yra siejama su bendruomenių ir institucijų tradicijomis, struktūra, savo ir svetimo toleravimo rėžimais. Tačiau šiandien, kaip pastebi C. Castoriadis ne tik subjektui būdinga fragmentacija. Šiandien institucinis gyvybingumas apibrėžiamas jo genėjimu adaptuoti kūrybinių – destrukcijų principą, arba kone paranojinį naujumo troškimą. Ar institucinei filosofija būdingas šis nuolatinis atsinaujinimo siekis, ar vis dėlto filosofinę atmintis remiasi socialiai atsakingu mąstymu, o gal mesianistinėmis fantazijomis ir kūrybinio spontaniško sprendimo stygiu?
___________________________________________________________________
Vilniaus universitetas
Tam tikrame istorijos sampratos lygmenyje neretai dėstomas bendras požiūris, esą vienintelė nesuinteresuotam aprašymui (prisiminkime simptomatiškas šio aprašymo specifikacijas – genealogija, archeologija, kritinė teorija, dekonstrukcija ir t.t.) prieinama istorija - archyvizuota, dokumentalizuota („popierizuota“) žmogiškoji patirtis, produkuojama, reprodukuojama, struktūruojama atitinkamų, neautorizuojamų, pavyzdžiui, žinojimo galios veikimo principų pagrindu. Reflektuojant šį istorijos sampratos aspektą, neišvengiamai atsiduriame ties riba, kuomet, suprantama, nebūtinai konkrečiai parodomos atskaitomybės lygmenyje, atliekant praktinius veiksmus, tiek teoretikui, nes, šiuo atveju teorija – praktikos forma, tiek nuo šios sferos nutolusiam asmeniui, tenka spręsti rašymo – kalbėjimo antinomiją kaip požiūrio į komunikacijos prigimtį bei jos tikslus pasirinkimo pagrindimą ir skleidimą.
Konkretinant šią temą, komunikacijos sampratoje išryškėja du pagrindiniai modeliai: autorizuotos ir anoniminės komunikacijos sampratos modeliai. Abu šie modeliai specifiniu būdu aprašo istoriją kaip požiūrio į atminties prasmę sklaidą, tik vienu atveju apeliuojama į dvasinių-egzistencinių, iš esmės - temporalinių reikšmių svarbą, kitu – akcentuojama formali raidės reikšmė, tartum išgryninant transtemporalinį, o, tuo pačiu, ir transistorinį lygmenį, kurio skleidimui ne tik nebūtina, tačiau ir nepageidautina galima dvasinių faktorių invazija.
Kaip ryškų anoniminės komunikacijos apologetą ir „popieriaus genijų“ galima pristatyti H.Melvill`io kūrinio „Bartlbis perrašinėtojas“ personažą p.Bartlbį, kuris ne tik atsisako dalyvauti istorijoje kaip komunikacijoje, tačiau, kruopščiai ir sistemingai atlikdamas multiplikatoriaus pareigas, demonstruoja indiferentišką laikyseną visų galimų ir realiai iš aplinkos siunčiamų pranešimų atžvilgiu, o tai reiškia, jog jis redukuoja skirtumą ne tik tarp praeities – dabarties – ateities, tačiau redukuoja ir visus kitus įmanomus skirtumus.
Būdamas nereaguojantis, p.Bartlbis yra tartum neįteiktas laiškas, Incognitos, tad jis yra anapus istorijos ir komunikacijos. Bartlbis dekonstruoja paviršutinišką dialogo (o jo gelmėse, prisiminkime įtaigias G.Deleuze`o ir F.Guattari įžvalgas apie patirčių asimetriškumą bei dialogiškojo gyvenimo banalybes, vargu ar įmanoma skleisti filosofiją kaip nuolat atsinaujinantį-atnaujinamą klausimą) kaip atsisakymo/prisijungimo alternatyvos sprendimo sampratą. Bartlbis – perrašinėtojas remiasi principu – nesupratimo ir deformuotos komunikacijos grėsmė pašalinama tik tuo atveju, jeigu autorius išlieka nežinomybėje
Pagal veiksmų teleologijos planą atliekančiam kopijavimo mašinos funkcijoms prilygstančias užduotis, p. Bartlbiui svetimos vidujybės ir egzistencinės refleksijos atveju kurstomos aistros, tad jis negali tapti istoriškai produkuojamos galios objektu, tačiau jis tampa „popieriaus genijumi“, t.y. dėl pamatinio savo kitoniškumo ir dėl to, kad jis absoliučiai pasitiki „raidėmis popieriuje“ („objektyvumo idealas“) jis išreiškia stebėjimo bei fiksavimo idealios metapozicijos galimybę, apie kurią plačiai rašė ir kalbėjo, pavyzdžiui, M.Foucault ir, kurią įgyvendinus, „istorija sutilptų į vieną popieriaus lapą“.
Šio personažo veiksmų analizė padeda suvokti sudėtingą materialiųjų, transistorinių ir dvasinių-egzistencinių faktorių tarpusavio santykį bei suponuoja būtinybę atsižvelgti į jį, pagrindžiant istorijos kaip diskontinualių ir lokaliai veikiančių anoniminės galios fragmentų sampratą.
Ši pamoka verčia griežčiau formuluoti istorijos ir komunikacijos temą – kiekviena šios temos interpretacija tik jai vienai būdinga forma suponuoja pamatinį filosofinį klausimą – ar kvietimas dialogui iš tiesų yra kažkuo įtartinas? Ar moralinė dialogo pareiga nėra užslėpta prievartos forma? Bartlbis laisvės ir prievartos alternatyvos (ar tariamos alternatyvos) akivaizdoje pasirenka laisvę, tačiau atmeta komunikaciją ir istoriją, suprantamus kaip įsitraukimą bei dalyvavimą preferuojant dialogą.
Tačiau pati didžiausia aptartos istorijos pamoka – naujos dialogo aplinkybės – neretai nutylimo dialogo vidinio negatyvumo atskleidimas – o tai siejasi su šiuolaikinės minties pastangomis reabilituoti ne tik ir ne tiek požiūrių ar istoriškai funkcionuojančių tam tikra tikrove įvardintų realybės fragmentų lygiavertiškumą ir ambivalentiškumą, bet kviečia žengti dar ryžtingesnį žingsnį įtvirtinant demokratinio mąstymo reikalavimus. Šiame kontekste nedovanotina klaida – menkinti p.Bartlbio vaidmenį ir nuolat kartoti, esą dialogas perspektyvesnis nei monologas, nepagrįstai pervertinant kurį nors krikščionybės ir judaizmo panašumų ar skirtumų segmentą.
___________________________________________________________________
Vilniaus pedagoginis universitetas
Pranešime pamėginsiu suklasifikuoti metodologinius sprendimus, kurie yra galimi atliekant teorijų istorijos tyrimą, ir parodyti, kad tarp galimų metodologinių sprendimų solidžią vietą užima dvi A. MacIntyre’o idėjos. Teorijų istorijos tyrimą suprantu kaip teorijų atsiradimo ir kaitos vienokių ar kitokių aspektų rekonstrukciją arba išaiškinimą.
Kai tyrėjas apsiima tirti tam tikrą teorijų istorijos aspektą, ko gero, pirmasis ir pats fundamentaliausias metodologinis sprendimas, kurį jis neišvengiamai padaro, yra internalistinio arba eksternalistinio požiūrio pasirinkimas. “Internalistiniu požiūriu” vadinu nuostatą teorijų atsiradimą ir kaitą aiškinti nurodant į vidines teorijų charakteristikas bei į teorijų ir jas pagrindžiančių duomenų santykio charakteristikas. “Eksternalistiniu požiūriu” vadinu nuostatą teorijų atsiradimą ir kaitą aiškinti nurodant ne į vidines teorijų charakteristikas ar teorijų santykio su duomenimis pobūdį, bet į vienokias ar kitokias socialinių subjektų (teorijų autorių ar propaguotojų, mokslinės bendruomenės, visuomenės) charakteristikas. Tyrimą, kuriame taikomas internalistinis arba eksternalistinis požiūris, vadinsiu, atitinkamai, “internalistiniu tyrimu” ir “eksternalistiniu tyrimu”. Suprantama, alternatyva tarp internalistinio ir eksternalistinio požiūrių nėra griežta, t.y. tyrėjas gali laikytis pozicijos, jog jam rūpintis teorijų istorijos aspektas gali būti adekvačiai išaiškintas ar rekonstruotas tik šiuos požiūrius derinant.
Tarkime, tyrėjas prisilaiko pozicijos, pagal kurią jį dominantis aspektas turi būti tiriamas prisilaikant eksternalistinio požiūrio. Atlikdamas eksternalistinį tyrimą, jis turės pasirinkti tam tikrus analizės objektus ir priskirti jiems vienokią ar kitokią reikšmę. Eksternalistiniame teorijų istorijos tyrime įprasti analizės objektai yra teorijos autorius, teorijos šalininkų grupė, teorinė mokykla, mokslo bendruomenė ir visuomenė. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad eksternalistinis teorijų istorijos tyrimas gana dažnai būna nesėkmingas. Taip pat tubūt nesuklysiu pasakydamas, kad nesėkmė dažniausiai įgyja tokį pavidalą: tai kas pasakoma apie analizės objektus (pvz., informacija apie teorijos autoriaus biografiją, teorijos šalininkų veiklą, tuo metu egzistavusias teorines mokyklas, mokslo bendruomenės pobūdį, kultūrines, socialines ir politines aplinkybes) per mažai padeda išaiškinti tyrėją dominantį aspektą. Pavyzdžiu galėtų būti filosofų biografijų ir socialinių politinių aplinkybių nušvietimas darbuose, skirtuose filosofijos istorijai.
Paaiškinimas, kuris nesunkiai ateina į galvą, yra toks: nesėkmės ištinka, gal būt, dėl to, kad eksternalistiniame tyrime nevykusiai pasirenkamas analizės objektas. Spėju, kad taip judėjo A. MacIntyre’o mintis, kai jis etikos teorijų istorijai skirtame darbe “Whose Justice? Which Rationality?” pagrindiniu eksternalistinio tyrimo analizės objektu pasirinko moralinę-intelektualinę tradiciją. Kažin ar rasime jo darbuose suformuluotą tradicijos apibrėžimą. Užteks pasakyti tiek, kad pagal MacIntyre’ą tradiciją sudaro pakankamai nuosekli ir istoriškai besivystanti bendriausių moralinių ir intelektualinių idėjų visuma, suteikianti jos šalininkams moralinius ir intelektualinius resursus, t.y. priemones ir standartus, įgalinančius nuosekliai ir netrivialiai interpretuoti pasaulį ir moralinį patyrimą. Manau, reikėtų sutikti su MacIntyre’u dėl tradicijos sampratos svarbos eksternalistiniame tyrime. Lokalizavus autorių arba teoriją tradicijoje arba tradicijose galima sužinoti nepalyginamai svarbesnius dalykus, negu charakterizavus kitus eksternalistinės analizės objektus, pavyzdžiui asmenį (nupasakojant jo biografiją) arba visuomenę (apibūdinant politines ir socialines aplinkybes). Išsiaiškinus, kokiai tradicijai autorius priklauso ir ką jis jai priklausydamas darė, galima nustatyti jo intelektualinius ir moralinius resursus ir kam tie resursai buvo naudojami, pavyzdžiui, tradicijai plėtoti, transformuoti arba griauti. Manau, reikėtų pripažinti, kad tradicija dažnai turėtų būti padaroma ne tik svarbiu eksternalistinio tyrimo analizės objektu, bet pačiu svarbiausiu tokio tyrimo analizės objektu.
Daugeliu atvejų, kai eksternalistinio tyrimo analizės objektu yra padaromas ne asmuo, bet tam tikras kolektyvinis socialinis subjektas, tarkim, mokslo bendruomenė, visuomenė ar tradicija, iškyla dvi retai pastebimos, bet, mano manymu, labai svarbios, metodologinės alternatyvos. Pirmoji alternatyva tokia: tyrėjas gali iš pradžių išskirti jam rūpintį teorijų istorijos aspektą, po to išskiriti reprezentatyvias teorijas, ir tik po to tas teorijas susieti su tam tikru kolektyviniu socialiniu subjektu. Antroji alternatyva tokia: tyrėjas gali iš pradžių išskirti jam rūpintį teorijų istorijos aspektą, po to jį susieti su su tam tikru kolektyviniu socialiniu subjektu, ir tik po to išskirti reprezentatyvias teorijas. Pavyzdžiui, tyrėjas, pasirinkęs analizės objektu tradiciją, gali arba iš pradžių išskirti teorijas, reprezentuojančias jį dominantį aspektą, o po to bandyti tas teorijas ir jų autorius lokalizuoti tam tikrose tradicijose, arba gali iš pradžių išskirti tradicijas, susijusias su jį dominančiu aspektu, o po to ieškoti toms tradicijoms priklausančių teorijų, reprezentuojančių jį dominantį aspektą. Nereikia nei sakyti, kad elgiantis pagal vieną iš alternatyvų reprezentatyviomis gali būti pripažintos kitokios teorijos, ir iškilti skirtingoje šviesoje, negu elgiantis pagal kitą alternatyvą. Abi alternatyvos yra suderinamos, t.y. gali būti panaudotos to paties aspekto tyrime, tačiau man neteko aptikti, kad koks nors autorius jas reflektuotų ir sąmoningai taikytų.
Dabar tarkime, kad tyrėjas prisilaiko pozicijos, pagal kurią jį dominantis aspektas turi būti tiriamas prisilaikant internalistinio požiūrio. Internalistinio tyrimo prielaida yra pozicija, pagal kurią teorijų konstravimas yra racionalaus pobūdžio veikla, t.y. pozicija, pagal kurią teorijų autoriai siekia tam tikro episteminio idealo (paprastai jis įvardijamas kaip tiesa ar artumas tiesai) ir teorijas priima, atmeta arba keičia tam tikrų kriterijų ar metodų pagalba jas įvertindami episteminio idealo požiūriu. Tai, kad internalistinis teorijų istorijos tyrimas vyksta laikant teorijų konstravimą racionalia veikla, automatiškai reiškia, jog internalistinio tyrimo pavidalą iš esmės nulemia tai, kaip, tyrėjo požiūriu, teorijų konstravimo veiklos racionalumas turėtų būti paaiškintas. Mūsų požiūriu, galima išskirti du pačius bendriausius būdus, kuriais yra aiškinamas teorijų konstravimo veiklos racionalumas. Aiškinant pirmuoju būdu yra laikoma, jog teorijų konstravimo veiklos racionalumas gali būti paaiškintas pateikus bendro pobūdžio teorijos struktūros modelį, neutralų atskirų teorijų atžvilgiu. Teorijos struktūros modelių buvo pasiūlyta nemažai. Užteks prisiminti puikiai žinomus induktyvistinį, hipotetinį-dedukcinį, falsifikacionistinį ir mokslo tyrimo programų modelius. Aiškinimai, paremti teorijos struktūros modeliu, susidūrė su teorijų nebendramatiškumo (incommensurability) problema, t.y. su problema, kaip episteminio idealo požiūriu gali būti palygintos teorijos, neturinčios bendrų vertinimo standartų. Manau, kad teisingas bus apibendrinimas, pagal kurį vieni iš tų aiškinimų šią problemą ignoruoja (aiškinimai, paremti induktyvistiniu, hipotetiniu-dedukciniu, falsifikacionistiniu modeliais), o kiti – nesusidoroja (aiškinimas, paremtas mokslo tyrimo programų modeliu).
Turbūt, neatsitiktinai MacIntyre’as, spręsdamas būtent teorijų nebendramatiškumo problemą, pasiūlė naują teorijų konstravimo veiklos racionalumo išaiškinimą. Šis išaiškinimas apsieina be teorijos struktūros modelio, neutralaus atskirų teorijų atžvilgiu. Jo požiūriu, vienos teorijos pranašumas kitos teorijos atžvilgiu gali būti pademonstruotas parodžius, jog iš vienos teorijos pozicijų gali būti atskleisti kitos teorijos trūkumai, paaiškinta jų kilmė, tie trūkumai likviduoti ir įgytas įsitikinimas, kad trūkumai negalėjo būti įveikti prisilaikant kitos teorijos pozicijų. Anot MacIntyre’o, tai atlikus teorijos pastatomos į asimetrišką padėtį, nes visa tai parodyti įmanoma tik iš vienos teorijos pozicijų. Mano vertinimu, MacIntyre’as pateikė įtikinamą nebendramatiškumo problemos sprendimą. Šis sprendimas, mano supratimu, turi labai svarbią implikaciją teorijų istorijos tyrimui, o būtent: norint ištirti teorijų raidą reikia iš pradžių nustatyti, kuri teorija pranašiausia, o po to jai nusileidžiančias teorijas rekonstruoti ir jų istoriją aiškinti iš pranašiausios teorijos pozicijų. Man nežinoma, kad šią MacIntyre’o koncepcijos implikaciją jis pats ar kas nors kitas reflektuotų.
Išsiaiškinus, kokie yra principiniai teorijų konstravimo veiklos racionalumo išaiškinimai, nesunku nurodyti pagrindines internalistinio teorijų istorijos tyrimo metodologines alternatyvas. Fundamentaliausia alternatyva reikėtų laikyti šią: ar pasirinktą aspektą tirti naudojantis tokiu teorijų konstravimo veiklos racionalumo išaiškinimu, kuris remiasi teorijos struktūros modeliu, neutraliu atskirų teorijų atžvilgiu, ar pasirinktą aspektą tirti naudojantis tokiu teorijų konstravimo veiklos racionalumo išaiškinimu, kuris nesiremia teorijos struktūros modeliu. Šios alternatyvos laikytinos nesuderinamomis. Priėmęs pirmąją alternatyvą, tyrėjas neišvengiamai turi daryti dar vieną metodologinį sprendimą, o būtent – pasirinkti teorijos struktūros modelį. Priėmęs antrąjį sprendimą, tyrėjas turėtų bandyti nustatyti pranašiausią teoriją, o po to teorijų istoriją aiškinti naudodamasis tos teorijos resursais.
Klaipėdos universitetas
Pretekstas susidomėti atminties konstravimo galimybe – abejonės, kurias sukėlė kai kurie tekstai bei įvykiai. Pirmiausia, tai siejosi su atsiminimų knygomis arba romanais, kuriuose pasakojami įvykiai, nutikę prieš daugelį metų. T.y. tekstai, kuriuose po tam tikro laiko bandoma atgaminti bei perteikti savo patirtį.
Vienas iš tokių tekstų pavyzdžių – Platono „Valstybė“. Ši knyga pradedama kaip Sokrato pasakojimas apie vakardienos įvykius, kuriuose jis dalyvavo kartu su Glaukonu: „[Sokratas].Vakar su Aristono sūnumi Glaukonu buvau nuėjęs į Pirėją“ (Platonas: 2000, 7). Įdomiausia tai, kad pasakojimo pabaigoje nebegrįžtama į pradžią, t.y. „Valstybė“ baigiama kreipimusi į Glaukoną, kur reziumuojamas mitinis pasakojimas apie Erą ir jo pomirtinę patirtį (Platonas: 2001, 411). Nėra jokios aiškaus teksto užbaigimo, tokio kaip apibendrinimas, išvada ar diskusijos pabaigos bei svečių išsiskirstymo aprašymas. Susidaro įspūdis, kad Platonas tarsi pamiršta nuo ko viskas prasidėjo ir kam pasakojimas buvo skirtas. Maža to, sunku patikėti, kad Sokratas būtų galėjęs pažodžiui atgaminti net ir vakarykščias visų diskusijos dalyvių mintis, idėjas, pavyzdžius, klausimus bei argumentus. Taigi Sokrato pasakojimas Platono dialoge negali būti racionaliai pagrįstas atsižvelgiant į žmogiškosios atminties galimybes bei ribas.
Kitas fiktyvus pavyzdys – Umberto Eco „Rožės vardas“. Eco šiame romane bando žaismingai išsisukti nuo atminties pagrįstumo klausimo perduodamas istorijos autorystę Adsui iš Melko. Tiesa, Adsui autorystė priskiriama netiesiogiai: „aš sakau, kad Vale sakė, kad Mabijonas sakęs Adsą sakius...“ (Eko: 1991, 414). Pagal tokią struktūrą būtent Adsui paliekama /priskiriama atsakomybė dėl prisiminimų realumo. Šiuo atveju nesvarbu, kas rašo, svarbiausia, kokiu būdu rašantysis sprendžia atminties pagrįstumo problemą. „Prologe“ pateikta informacija leidžia susidaryti įspūdį, jog autoriaus valia Adsas nekritiškai vertina savo atmintį: „rengiuosi palikti štai šitam pergamente liudijimą tų įstabių ir šiurpių įvykių, kuriuos man teko patirti jaunystėje, kartodamas verbatim viską, ką mačiau ir girdėjau, nedrįsdamas teisti“ (Eko: 1991, 9). Taigi žadamas vertybiškai neutralus pažodinis atpasakojimas.
Adsas prisimena, atkuria ar/ir „aprašo“ 1327 m. įvykius. Tekstą rašo būdamas senas, pagal Eco sugestiją romano pradžioje, paskutiniaisiais XIV a. dešimtmečiais. „Postilėje ‚Rožės vardui‘“ Eco pripažįsta, kad „aštuoniasdešimtmetis Adsas pasakoja tai, ką patyrė būdamas aštuoniolikos“ (Eko: 1991, 417). Vadinasi, rašymo aktą ir įvykius skiria mažiausiai 60 metų. Romano veiksmas trunka 7 dienas, kurios, savo ruožtu, yra suskirstytos į 2 (septinta diena), 6 (penkta diena), 7 (pirma ir trečia dienos), 8 (antra diena) arba 9 (ketvirta ir šešta dienos) tarpus, atitinkančius liturgines valandas. Romano įvykiai suskirstyti ir „prisimenami“ tiksliai pagal šiuos laiko intervalus, o tai sudaro 48 intervalus. Kiekvienas, bandantis prisiminti kelių metų senumo įvykius, turėtų pripažinti, kad toks detalumas nėra įmanomas. Nepaisant to, Adsas pateikia detalius vietų bei knygų aprašymus, tikslius dialogus, smulkius Viljamo ir kitų vienuolių samprotavimus. Kyla pagrįstas klausimas: ar praėjus 60 metų įmanoma viską taip tiksliai ir detaliai prisiminti? Įvykius bendrąją prasme galbūt ir įmanoma, tačiau abejones kelia minėtos smulkmenos ir detalės. Juolab pats Eco pripažįsta, kad jaunasis Adsas nelabai suvokė aprašomus teologinius ir politinius įvykius: „Troškau išaiškinti viską žodžiais to, kuris nieko nesupranta“ (Eko: 1991, 418). Vargu, ar bandymas atgaminti rašančiajam nesuprantamus įvykius padidina tikslaus atsiminimo tikimybę.
Viena iš pagrindinių problemų – kaip paaiškinti tai, kad fiktyvūs Sokratas ar Adsas, o ko gero ir Platonas bei Eco, mano, kad atsiminimai yra patikimi. Kitaip tariant, kodėl Sokratui ir Adsui atrodo, kad jie viską [tiksliai] atsimena? Norint patikėti, jog pvz. įmanoma detaliai atgaminti 60 metų senumo įvykius, būtina prielaida, jog tas, kuris atsimena, pasižymi ypatinga ir išskirtine atmintimi. Mažų mažiausiai panašia į tą, kuria Jorge Luisas Borgesas apdovanoja „atminties stebuklą“ Funesą. O tai yra mažai tikėtina. Racionaliausia teigti, kad toks bandymas kaip Adso bandymas aprašyti jaunystės įvykius tėra vaizduotės padarinys arba praeities įvykių konstravimas pagal nūdienos supratimą, visiškai neatitinkantis Leopoldo von Rankes istoriografinio principo wie es eigentlich gewessen.
Paskutiniame savo romane „Baudolinas“ Eco išsprendžia atminties pagrįstumo problemą, viena vertus, pasirinkdamas veikėją, kuris yra pripažintas melagis, ir, kita vertus, nurodydamas pašalinius veiksnius (aplinkinių palaikymą ar kvaišalus), galinčius paaiškinti visiškai nerealius įvykius. Baudolinas guodžiasi:
„- /.../ Pone Niketai, turiu bėdą: nuolat painioju tai, ką matau, su tuo, ką norėčiau matyti...
- Daugeliui taip nutinka...
- Taip, bet man atsitikdavo taip, kad vos pasakydavau ką matęs ar radęs kokį nors laišką (gal pats ir būdavau jį parašęs), kiti tarsi tik to ir laukdavo. Pone Niketai, žinai, kai kalbi apie tai, ką sukūrė tavo vaizduotė, o kiti tau patvirtina, kad tikrai taip ir yra, - pats pradedi tuo tikėti“ (Eco: 2002, 30).
Šioje ištraukoje Eco taikliai apibūdina vieną iš atminties savybių – gebėjimą atkurti, tiksliau sukurti /sukonstruoti praeities įvykius. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad praeities įvykių tikrumo iliuzija privalo būti palaikoma kitų. Tarsi be kitų patvirtinimo tai išliktų tik vaizduotės produktas, neturintis pretenzijų į tikroviškumą. Svarbu ir tai, kad Niketas (lyg ir objektyvus vertintojas) pripažįsta, kad Baudolinas yra melagis, tačiau bendrauja su pastaruoju taip tarsi tikėtų viskuo, ką jis sako. Be to, fiksuojama, kad daugiau nei 6 metus (iki pasakojimo akto) Baudolinas praleidžia Aladino nelaisvėje kartkartėmis vartodamas haliucinogenus. Uždavus klausimą, ar tai tikrų įvykių atsiminimas, ar haliucinacijų sukeltas vaizduotės padarinys, „Rožės varde“ kilusių problemų nebelieka.
Kitame Baudolino pokalbyje su Niktetu nurodomas dar vienas aspektas, leidžiantis atkreipti dėmesį į socialinį atsiminimų pobūdį:
„- /.../ visose mano kelionėse mane lydėjo ir mano gyvenimo istorija. Bet kai bėgau iš kunigo Jono karalystės /.../ pamečiau savo užrašus. Jaučiausi, tarsi būčiau netekęs paties gyvenimo.
- Pasakysi, ką prisimeni. Aš gaunu faktų nuotrupas, įvykių skutus – ir sukuriu iš jų istoriją, išaustą ant Apvaizdos apmatų. Išgelbėdamas mane, padovanojai tą krislą man dar lemtos ateities, todėl atsilyginsiu grąžindamas tau praeitį (kursyvas mano – A.G.), kurios netekai.
- Gal mano istorija neturi prasmės...
- Nėra beprasmių istorijų. Be to, esu iš tų, kurie moka rasti prasmę net ten, kur kiti jos neįžvelgia. Istorija tampa gyvenimo knyga – tarsi griaudžiantis trimitas prikelia iš kapų tai, kas jau seniai sudūlėję... Tik tam reikia laiko: turi apgalvoti įvykius, sugretinti juos, rasti net menkiausias sąsajas“ (Eco: 2002, 14 – 15).
Pašalinis asmuo gali atlikti praeities sugražinimo, faktų sugretinimo ir harmonizavimo funkcijas. Baudolinas pasakoja, ką patyręs, tuo tarpu Niketas apeliuodamas į Apvaizdą suteikia Baudolino prisiminimams prasmę ir pateikia rišlią istoriją.
Šiems literatūriniams atminties konstravimo pavyzdžiams galima prikišti tai, kad jie yra fiktyvūs, o autoriai, pasirinkę atsiminimo žanrą, negali būti kaltinami atminties perkūrimu, nes jų tekstų tikslas – papasakoti istoriją, o ne pagrįsti atsiminimų tikslumo galimybę. Platonui svarbiau pateiktos idėjos nei forma, į kurią jos yra įvilktos. Eco rūpi siužetas, o ne Adso atminties problemos. Į tai būtų galima atsakyti, kad šie pavyzdžiai svarbūs tiek, kiek gali sukelti abejonių atminties pagrįstumu bei parodyti galimas manipuliacijas atmintimi. Kita vertus, panašias konstruktyvistines išvadas gauna ir psichologė Elisabeth Loftus (1997 ir 2002) tirdama atminties klaidas bei klaidingų prisiminimų įdiegimo mechanizmus.
Jos tyrimams turėjo įtakos baudžiamųjų bylų, susijusių su vaikystėje patirtų psichologinių traumų prisiminimais, protrūkis Jungtinėse Valstijose. Didžioji dalis bylų siejama su seksualiniu priekabiavimu bei seksualine prievarta. Kai kurie kaltinimai buvo iškelti kaip „sėkmingos“ psichoterapijos pasekmė. Naudodami hipnozę bei kitas įteigimo technikas psichiatrai sugebėdavo iššaukti paslėptus vaikų prisiminimus apie seksualinę suaugusiųjų (tėvų, artimų giminaičių, kunigų) prievartą. Tokios terapijos pasekmė – iškelti ieškiniai. Kiti kaltinimai buvo formuluojami kaip reakcija į pirmuosius ir buvo nukreipti prieš atseit klaidingus prisiminimus įteigusius psichiatrus. Bausmės už tokius nusikaltimus yra išties didelės, todėl, siekiant išvengti klaidų bei neteisingų kaltinimų, iškilo atminties patikimumo problema. Loftus buvo viena iš eksperčių, ir klausimas, į kurį ji bando atsakyti, yra toks: ar galima pasitikėti liudininkų parodymais, paremtais (dažniausiai) vaikystės įvykių, nuo kurių praėjo daug laiko, prisiminimais. Atliekant eksperimentinius tyrimus, paaiškėjo, kad žmogiška atmintis yra itin imli iškraipymams bei nebūtų įvykių prisiminimui.
Loftus atlikti tyrimai rodo, jog prisiminimai pvz. apie eismo įvykį priklauso nuo to, kokiu būdu užduodamas klausimas, skatinantis atgaminti praeities įvykius. Autoįvykio liudininko galima paklausti:
· Koks buvo automobilių greitis tuo metu, kai jie susidūrė?
· Koks buvo automobilių greitis tuo metu, kai įvyko avarija?
· Koks buvo automobilių greitis tuo metu, kai jie įsirėžė vienas į kitą?
Paskutinė formuluotė ženkliai padidina tikimybę, kad įvykio liudininkai „prisimins“ to, ko realiai nebuvo – tarkim, stiklo šukes ant kelio dangos ir pan. Vadinasi, „ant kelio užvedantys klausimai“ įgalina perkurti kitų asmenų atsiminimus.
Kitas Lofrus (1997) pavyzdys – terapeutės Wendy Maltz metodas, skirtas išsiaiškinti vaikų seksualinės prievartos atvejus. Maltz klientus, galimai patyrusius seksualinę prievartą, instruktuoja taip: „Įsivaizduok, kad patyrei seksualinę prievartą. Nesirūpink tiksliu visa ko įrodymu. Negalvok, ar tavo mintys turi prasmę. Paklausk savęs, koks paros metas?; kur esi – viduje ar lauke?; kas nutinka?; ar dar kas nors be tavęs ten yra? Kas galėtų būti tavo prievartautojai? Kada būni labiausiai pažeidžiama(s) seksualinės prievartos“. Empiriniai Loftus tyrimai atskleidė, jog naudojant Maltz metodus, apie 24% tiriamųjų įsivaizduoja ir „prisimena“ seksualinės prievartos, kurios tikrovėje nebuvo, atvejus.
Peržiūrėjus Eco „Baudoliną“ bei Loftus aptartus atvejus ir jų mechanizmus, galima pastebėti, jog dažniausiai išoriniai faktoriai nulemia klaidingus prisiminimus. Tuo remiantis išskirtinos šios pagrindinės atminties konstravimo strategijos, efektyviai didinančios klaidingų prisiminimų tikimybę:
(1) Socialinis spaudimas: tyrėjai, psichiatrai, teisėjai ir pan. daro spaudimą, idant asmuo prisimintų tam tikrus (nebūtus) įvykius.
(2) Primestas įsivaizdavimas: siūloma kiek galima aiškiau įsivaizduoti tam tikrus realiai nebuvusius dalykus bei įvykius.
(3) Tikroviškumo nepaisymas: individai skatinami negalvoti apie tai, ar jų atsimenami dalykai yra tikri ar ne.
(4) Nuolatinis kartojimas neatsižvelgiant į prisiminimų realumo klausimą.
Taigi Sokrato prisiminimų paaiškinimui Platonas pateikia pernelyg mažai informacijos. Tačiau Eco romanuose galima rasti racionalų vieno bei kito veikėjo prisiminimų pateisinimą. Adsas, matyt, (nuolat) bando prisiminti bei apgalvoti, tai, kas įvyko. Baudolinas ima prisiminti tuomet, kai kiti tai ima įsivaizduoti, arba kai Niketas „gražina“ jam jo istoriją. Tokiu būdu išoriniai faktoriai bei atsiminimų „praktikavimas“ nulemia atminties klaidas, tiksliau atminties konstravimą.
Literatūra:
Eko U. 1991. Rožės vardas. Vilnius: Alna.
Eco U. 2002. Baudolinas. Vilnius: Tyto Alba.
Loftus E.F. 1997. Creating False Memories // Scientific American: 1997, vol. 277 #3.
Loftus E.F. 2002. Memory Faults and Fixes // Issues in Science and Technology: Summer 2002, Vol. 18, Issue 4.
Platonas. 2000. Valstybė (Antras pataisytas leidimas). Vilnius: Pradai.
[1] Vareikis V. Istorijos vaidmuo Lietuvos istorijoje // Akiračiai, 1997 nr. 5, p. 12.
[2] Rubavičius V. Kritika: savikritika // Neįvardijamos laisvės ženklas. Vilnius, 1997. p. 10.
[3] Nietzsche F. Apie istorijos žalą ir naudingumą // Kultūra ir istorija. Vilnius, 1996. p. 59.
[4] Bumblauskas A. Akademinės istorijos ir istorijos didaktikos sankirta // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. Vilnius, 1997. p. 61.
[5] Ten pat.
[6] Dubnikas K. Istorijos būtis ir suprantančioji istorija: hermeneutinis žvilgsnis // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 1997. nr. 4, p. 225.
[7] Turint galvoje “primityviojo istorizmo” ir “probleminio istorizmo” distinkciją. Bumblauskas A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 1997, nr. 4, p. 14 – 34.
[8] Ten pat. P. 19.
[9] Berlin I. Nacionalizmas: praeityje nepaisytas, dabar – jėga // Vienovė ir įvairovė. Vilnius, 1995, p. 34 – 64.
[10] Vareikis V. Lietuviai ir Vokiečiai // Acta historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1995, nr. IV, p. 76.
[11] Gadamer H.G. Autoriteto ir tradicijos reabilitacija // Regnum. Vilnius, 1991, nr. 1, p. 18.
[12] Гадамер Г. Г. Актуальность прекрасного. Москва, 1991, с. 348.
[13] Dubnikas K. Istorijos būtis ir suprantančioji istorija: hermeneutinis žvilgsnis // Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 1997. nr. 4, p. 223.
[14] Гадамер X. Г. Истина и метод. Москва, 1988.
[15] Gadamer H.G. Autoriteto ir tradicijos reabilitacija // Regnum. Vilnius, 1991, nr. 1, p. 17.
[16] Ten pat. P. 18.
[17] Ten pat. P.15.
[18] Bumblauskas A. Akademinės istorijos ir istorijos didaktikos sankirta // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. Vilnius, 1997. p. 65.
[19] Mažeikis G. Sąmonės pakraščių kultūrų archeologija // Naujoji Romuva. Vilnius, 1997, nr. 7-8, p.12.
[20] Barthes R. Teksto malonumas. Vilnius, 1991, p. 8.
[21] Perlak B. Przydatnosc metod socjologicznych w badaniach nad dziejami swiadomosci // Swiadomosc historiczna polakow. Lodz. 1981, s. 480.
[22] Kocka J. Istorijos mokslas ir atvira visuomenė // Kultūros barai, Vilnius, 1997, nr. 1, p. 10.
[23]Mažeikis G. Sąmonės pakraščių kultūrų archeologija // Naujoji Romuva. Vilnius, 1997, nr. 7-8, p.12.
[24] Norkus Z. Istorika. Vilnius, 1996, p. 206.
[25] Ivinskis Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar // LKMA suvažiavimo darbai. T.3. Kaunas, 1940, p.320 – 341.
[26] Pvz.: kn.: Istorinės prozos byla. Vilnius, 1988.
[27] Kocka J. Istorijos mokslas ir atvira visuomenė // Kultūros barai. Vilnius, 1997, nr. 1, p. 10.
[28] Booth W.C. Pasakojimas kaip dvasinė paieška // Kultūros barai. Vilnius, 1997, nr. 12, p. 56.
[29] Karsavinas L. Istorijos teorija. Kaunas, 1929, p. 19.
[30] Kitaip sakant, kaip parodė H.White’as – išvados istoriniuose pasakojimuose simbolizuoja moralinės reikšmės poreikį. Žr.: H.White Naratyvumo vertė vaizduojant tikrovę // Baltos lankos. Vilnius, 1995, nr. 5, p.60.
[31] Norkus Z. Centrinė perspektyva ir genetinis pasakojimas // Naujasis Židinys. Vilnius, 1997, nr. 11/ 12, p.466.
[32] Mažeikis G. Sąmonės pakraščių kultūrų archeologija // Naujoji Romuva. Vilnius, 1997, nr. 7-8, p.12.
[33] Vareikis V. Istorijos vaidmuo Lietuvos istorijoje // Akiračiai, 1997, nr. 5, p.12.
[34] Mažeikis G. Sąmonės pakraščių kultūrų archeologija // Naujoji Romuva. Vilnius, 1997, nr. 7-8, p.12.
[35] Kocka J. Istorijos mokslas ir atvira visuomenė // Kultūros barai. Vilnius, 1997, nr. 1, p. 10 -12.
[36] Ten pat.
[37] Baranova J. Moralinių vertinimų istorijoje problema // Istorija XXXIII, Vilnius, 1991, p.106.
[38] Atmintis čia suprantama kaip gebėjimas įsidėmėti ir pakartoti simbolių ar objektų sekas.