Filosofas Virginijus Valentinavičius atsakys į svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojų klausimus

Save linkusio vadinti „eksfilosofu“ Virgio Valentinavičiaus pavyzdys – atsakymas į klausimą „ką veikia žmonės, baigę filosofijos studijas (ypač jei negalvoja apie dėstytojo karjerą)?“. Filosofijos mokslų daktaras, septyniolika metų filosofiją dėstęs Vilniaus universitete, sėkmingai darbuojasi žurnalistikos srityje. Šįsyk – uždavėme keletą klausimų apie veiklą bei interesus (ankstesnius bei dabartinius) pačiam jūsų klausinėsimam filosofui.

Apginta disertacija: „Ideologijos samprata Theodoro W. Adorno filosofijoje“.

Interesai filosofijoje. Buvę interesai buvo, valdiškai kalbant, politinė filosofija, realiai – valdžios metafizika; kažkada savo kursą vadinau „Valstybės idėja Vakarų filosofijoje“, kur paskutiniu punktu ėjo vos ne Johnas Locke‘as, nes vėlesniuose tekstuose, mano galva, buvo per mažai filosofijos ir per daug politikos ir kitokių mechaniškų dalykų, pvz., sociologijos. Jei žiūrėtume griežtai, filosofijoje man užtektų vienos knygos – Platono „Valstybės“, na, ir dar kelių jo dialogų. Nominalus interesas buvo ir Frankfurto mokykla, tačiau tai labiau disertacijai – realiai man Frankfurto mokykla atrodė švelniai juokinga, bet disertacijos temai tai buvo paranku: Frankfurtas tuo metu buvo „neteisingas“ marksizmas, o aš disertacijoje galėjau suvesti sąskaitas su marksizmu apskritai.

Dabartiniai filosofiniai interesai – labai riboti, nes viską užgožia politika. Tačiau pakeliui šiek tiek domėjausi britų konservatyvia filosofija (Oakeshottas ir ultrareakcionieriai Rogeris Scrutonas, Digby Andersonas ir Co.), atitinkamais amerikiečiais. Mano mėgiamiausias autorius Markas Steynas – net ne filosofas, o šiaip aštriaplunksnis eseistas.

Dėstymas: Kai pradėjau dėstyti VU 1978 m., vedžiau abiejų materializmų seminarus, tačiau palyginti greitai po istorinio materializmo antrašte pasidariau filosofijos istorijos valstybės idėjos raidos tema apybraižą. Dar esu VU filosofijos fakultete dėstęs apžvalginį Frankfurto mokyklos kursą ir visiška egzotika buvo psichoanalizės (kitas man iš esmės juokingas dalykas) kursas žurnalistikos studentams.

Raštai: Grynos filosofijos tekstų nesu rašęs, iki 1989 m. buvau parašęs porą straipsnelių „Problemose“ – kiek reikėjo disertacijai – apie Adorno filosofiją; daug vertimų, įskaitant Hayeką, visko, ką teko versti, jau nebeprisiminčiau. Vėliau atėjo nepriklausomybė ir buvo galima normaliai rašyti. Viskas prasidėjo nuo knygų recenzijų „Naujajam židiniui“, o Sąjūdžiui pralaimėjus rinkimus buvusiems komunistams 1992-aisiais, pirmą kartą parašiau apie politiką – pralaimėjimo priežasčių analizę. Nuo to laiko „Naujajam Židiniui“ penkerius metus rašiau mėnesines politikos apžvalgas. Tada bene paskutinį kartą rašyme pravertė filosofinis backgroundas: tarp parašymo ir žurnalo atspausdinimo kartais praeidavo pora mėnesių, tad reikėjo rašyti taip, kad nepasentų – vadinasi, sub specie aeternitatis...

Tačiau tuomet dar dėsčiau universitete, o 1995m. tai virto ankstesniu gyvenimu – pradėjau dirbti Laisvosios Europos Radijuje (LER) Prahoje ir nuo tada esu tik žurnalistas. Beje, kažkodėl LER lietuvių tarnyboje buvusių filosofų buvo dauguma: Saulius. T. Kondrotas, Mykolas Drunga, Kęstutis Girnius, vėliau – Darius Udrys.

Mano straipsnių, kurie arčiausiai filosofijos, daugiausia „Naujojo židinio“ archyvuose. Politikos, kultūros komentarus rašau nuolat ir jau seniai pamečiau jų skaičių ir kur kada apie ką rašiau. Tačiau su laiku temos darosi grynai politinės, o nukrypimų vis mažiau.

Dabartiniai darbai: grįžęs Lietuvon 2004 m., buvau tik žurnalistas, dirbau „Eltoje“, dabar svarbiausi darbai – naujienų portalas Alfa.lt ir LNK. Filosofijos tiek, kad mačiau, kaip Brazauskas atidarė Filosofijos fakultetą ir dalyvavau Arvydo Šliogerio knygos pristatyme.

Inga: Kaip manote, ar filosofija apsunkina gyvenimą? Ar įmanoma paaiškinti filosofijos naudą – juk bandoma atsakyti į klausimus, į kuriuos nėra vieno, tikslaus atsakymo?

V. V. Geram filosofui neapsunkina – tačiau tikrai geras filosofas buvo tik vienas – Sokratas. Kiek kam pavyksta prie jo priartėti, tiek ir neapsunksta gyvenimas. Priešingybė – Šopenhaueris, jam gyvenimas turėjo būti labai sunkus, o jo artimiesiems – dar sunkesnis, ir viskas todėl, kad programiškai sureikšmino savo nuosavo gyvenimo buitinius nepatogumus, išėjo metafiziką žudanti snobiška psichoterapija.

Žinomas dalykas, kad filosofijos didžiausia nauda – jos principinis nenaudingumas. Tiesa geriausiai matosi, kai nepainioja jokie interesai, ir graikų klasikai tą įrodė darbais. Vartotojiškoje visuomenėje ši filosofijos dorybė darosi dar svarbesnė.

Nerijus: Kas šiandien dar galėtų prikelti Lietuvą?

V. V. Lietuvą galėtų prikelti piliečių valia: bausti korumpuotus politikus balsavimu per rinkimus ir pilietinėmis akcijomis tarp rinkimų. Manau, kad valdančiosios klasės arogancija ir užsisklendimas savo visagalybės kiaute privers žmones imti iniciatyvą į savo rankas ir siekti teisingumo tiesioginės demokratijos veiksmais. Man kažkodėl labai lengva įsivaizduoti akciją griauti privačių valdų tvoras, trukdančias praeiti ežerų ir upių krantais. Pagal įstatymą praėjimas turi būti laisvas, bet valdžia nepajėgia ir nenori jo įgyvendinti. Jei valdžia negali, kodėl jai nepadėti – paskelbti iš anksto, kad tokią ir tokią dieną praeisim Margio ežero (netoli Trakų) krantu ir nugriausim visas tvoras – įskaitant Kristinos Brazauskienės vilos. Ir dar išgelbės, kaip visada, tikėjimas, kuris yra vienintelė tvirtovė, be išlygų ginanti sąžinės ir tiesos vertybes, ir todėl šiuolaikinėje beveik pražuvusioje Lietuvoje vis viena galima sutikti vaikščiojančių stebuklų – sąžiningų žmonių.

Birutis: Kodėl nesiekėte mokslininko karjeros? Kuo Jums, atvirai šnekant, nepatiko mokslininko gyvenimo perspektyva? Ačiū.

V. V. Labiausiai nuo šios karjeros atstūmė mokslinio darbo bukos biurokratinės procedūros ir visiškas intelektualinio gyvenimo užpelkėjimas Vilniaus universitete. Dėstyme buvo vienas labai geras dalykas – studentai: bendravimas, ginčai, diskusijos – visada atsirasdavo gabių ir šnekių gudručių, kartais jaunų išminčių, su kuriais buvo įdomu. Dar vienas geras dalykas buvo kai kurie išmintingi arba šiaip įdomūs kolegos – man brangiausias šia prasme buvo bendravimas su Arūnu Poviliūnu. Tačiau tokių superdėstytojų buvo vienas kitas, o su likusiais buvo galima kalbėti vien apie sportą. O universiteto administracija iki šiol kelia siaubą savo agresyviu bukumu.

G.G.: Kuo Jums LABIAUSIAI nepriimtinas marksizmas?

V. V. Kad anuliuoja dvasinį būties dėmenį ir atitinkamai naikina individualios žmogaus atsakomybės idėją, kurią laikau esminiu Vakarų civilizacijos bruožu. Šia prasme sutinku su nuosekliu žydų gynėju Paulu Johnsonu, kad marksizmas ir psichoanalizė (kuri taip pat naikina atsakomybę permesdama žmogaus kaltes pasąmonei) buvo dvi didžiausios blogybės, kurias žydai davė žmonijai šalia daugybės gerų atradimų (Senasis testamentas, akcijų birža, Cveigas ir kas tik nori).

(G. G.) Ir kitas klausimas: ar kairės ir dešinės sampratos Lietuvoje atitinka tradicinę vakarietišką perskyrą; ar čia daugiau įtakos daro ypatingos istorinės aplinkybės?

V. V. Atitinka tik tiek, kiek dešinei dar galioja kažkokios vertybes, kai kairė yra grynas cinizmas (atsiprašau, pragmatizmas). Tad Lietuvoje pasirinkimas tarp kairės ir dešinės yra pasirinkimas tarp patyrusio, profesionalaus ir kompetentingo sukčiaus - buvusio komunisto ir nepatyrusio, neprofesionalaus ir nekompetentingo, tačiau sąžiningo buvusio antikomunisto.

Inga: Kaip manote, ar egzistuoja visiška žmogiška laisvė? Kaip tai būtų galima apibūdinti?

V. V. Egzistuoja, tačiau tai įgauna istorinio įvykio statusą, kai didelės nelaisvės ir didelės neteisybės sąlygomis žmogus sugeba išsaugoti orumą: mirtį pasirinkęs Sokratas, GULAGą rašantis Solženycinas, Lietuvoje – nepykit, bet Sadūnaitė – mažas žmogus, kuris atsisakė Adamkaus ordino, nes ordiną gavo ir Misiukonis.

Frankfurto studentas: filosofija – keistas a(na)chronizmas, anapus universiteto auditorijų neturintis apibrėžto statuso, „paprastų žmonių“ prisimenamas tuomet, kai reikia apibūdinti neturinčius prasmės plepalus, bet kažkodėl niekaip galutinai nenunykstantis.

Ar ir kam šiandien reikalinga filosofija? Ar įmanoma pagrįsti ar bent parodyti jos prasmę žmogui, kurio uždarbis nesusijęs su akademiniu filosofijos studijavimu/dėstymu?

V. V. Paprasti žmonės neklystamai atskiria filosofus – nežinau nė vieno kaimo išminčiaus, kuris būtų kaimynų vadinamas filosofu nepelnytai. Kartu filosofas liaudies kalboje gali reikšti ir visišką kvailį, ir didžiausią išminčių. Ir dar nebuvo nė vieno kaimo filosofo, kuris būtų nešnekus. Kol gyvas poreikis kalbėtis ir susikalbėti, filosofija reikalinga ir nenunyks. Filosofijos atspirtis – pašnekesyje be ypatingo tikslo, kuriam rūpi tik „dalykų supratimas“ ir dalijimasis tuo supratimu. Žinoma, palyginti su kaimo išminčiumi, filosofija tampa profesija, kai pokalbis pradeda jungti skirtingas filosofų kartas, epochas, kai Aristotelis cituoja Diogeną, o Akvinietis – Aristotelį, kai norint kalbėtis šioje kompanijoje tenka daug skaityti ir lavintis. Tas pokalbis nuolat kuria savo taisykles ir gali būti labai sudėtingas – Derida ar Heidegeris – ar apskritai baigtis visišku autizmu (Huserlis ir Sodeika). Bet visada atsiras žmonių, kurie klaus „kodėl“ be jokio ypatingo tikslo, ir visada bus kas palaiko pokalbį – net su Huserliu ir Sodeika. Ir visada tai bus tik nedaugelio užsiėmimas. One man‘s junk is another man‘s treasure – parafrazuojant filosofui brangiausia tai, kas kitiems neatneša jokios naudos. Filosofui turėtų būti suprantamas Radauskas: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“.

Lina: Kokie Jūsų prisiminimai iš studijų bei dėstymo metų?

V. V. Tokie pat, kaip ir jūsų – daug studentiškų linksmybių, ne visai blaivių pokalbių iki paryčių apie tai, kas teisinga ir kas ne, keli geri dėstytojai (psichologijos klasikas Alfonsas Gučas, filosofė Kristina Rickevičiūtė, neuropsichologijos dėstytojas Laugalys; jaunas Arvydas Šliogeris buvo įdomus) ir labai daug blogų, piktų, neišmanančių dėstytojų ir biurokratų. Tačiau pastarieji beveik pamiršti, o jausmas, kad tuomet Vilniaus studentiška bohema buvo geriau už New Yorką, liko.

Praktikas: Kaip manote, ar deramas praktinės filosofijos (politinės bei moralės filosofijos) nuvertinimas ontologijos atžvilgiu, kaip tai įprasta nuo senų laikų? Kokie praktinės filosofijos pranašumai ir trūkumai ar sunkumai?

V. V. Deramas: praktinėse filosofijose visuomet prasideda dilema, kad naudoti filosofiją kažkam – sunku, tad kokia nors aristotelinė etika yra labiau jo metafizikos tąsa, bet aristotelinės filosofijos kalba sufalsifikuotas tuometinio atėniečių praktiško supratimo, kas gerai ir kas – ne, aprašas.

Gytė: Ar aukšto lygio žurnalistikoje svarbios tos mąstymo savybės, kurios (iš principo) būdingos filosofui?

V. V. Nelabai, žurnalistika yra šios akimirkos žanras, vakarykščiai laikraščiai nebeturi prasmės, kai filosofui turi rūpėti, kas buvo, yra ir bus visada. Tačiau geras bendras išsilavinimas ir sveikas protas (čia tiesioginis ryšis su sveika filosofija) padeda.

Tomas: Jūsų nuomone, koks yra filosofijos tikslas? Gyvenimiškų tiesų atskleidimas, jų įgyvendinimas ar dar kas nors?

V. V. Tiesų, bet ne gyvenimiškų, o šiaip – akacijos baltos atspindžių.

Anonimas: Koks Jūsų mėgstamiausias filosofas?

V. V. Vien Platonas.

Kęstas: Ar politinė filosofija Lietuvoje (ir visame šiandienos pasauliniame peizaže) turi galimybių daryti įtaką realiai politikai, ar jai kuo toliau, tuo labiau lemta tapti tik dar vienu intelektualiniu žaidimu su normatyvinėmis pretenzijomis?

V. V. Neturi: pirma, Lietuvoje per mažai žmonių, išmanančių politinę filosofiją, antra, Lietuvoje dar nėra politikos vakarietiška prasme, o genčių kovos, čia laimi kumštis, o ne politinė filosofija.

Dada: Ar yra laikas?

V. V. Tikriausiai yra, bet garantuoti negaliu.

Jūratė: Niekada nesigailėjote, kad studijavot filosofiją, o ne politologiją? Ką atveria toks šuolis iš vienos profesijos į kitą?

V. V. Niekad nesigailėjau – būtent studijuoti filosofiją smagu – studijuoji sau dalyką, kuris nepraktiškas, suprantamas nedaugeliui ir kuris reiškia daug nuoširdaus ir įtempto kalbėjimo. Apie politologijos studijas net baisu būtų pagalvoti: nelabai įdomu, jei spręsime pagal produkciją – vadinamuosius politologus.

Rimas: Ar be politinės filosofijos Jus domino dar kuri nors filosofijos sritis, pvz, metafizika, etika, epistemologija, estetika ar pan? Galbūt kitokie interesai filosofijoje būtų galėję pasukti Jūsų gyvenimą kita linkme?

V. V. Visada domino metafizika, ir politinė filosofija domino tiek, kiek turėjo šaknis didžiosiose metafizinėse sistemose, – vadinasi, Johnas Locke‘as paskutinis.

Vilius: Ką manote apie filosofų vaidmenį visuomenėje. Ar jie vis dar reikalingi (jei kada buvo)?

V. V. Jie visada reikalingi kažkam – ne visuomenei apskritai. Į panašų klausimą atsakiau anksčiau.

Asmeninis: Ar iš tiesų Jums nemalonus titulavimas „filosofas“, t.y. ar su tuo nenorite turėti nieko bendra iš kuklumo, ar nebevertinate filosofinės veiklos?

V. V. Nei malonu, nei ne – tiesiog praeitas etapas, nebesu filosofas ir tiek, o jei kas iš inercijos vadina – vis geriau negu vadintų kvailiu, moralistu ar dar kokia bjaurastim. Rimtus filosofus vertinu ir gerbiu, tik jų labai nedaug, Lietuvoje labiau dominuoja Antano Andrijausko Rytų mistikai - namų šeimininkių konferencijų liūtai ir postmodernistiniai grafomanai. Nieko nėra geriau už gerą filosofiją, ir nieko nėra blogiau už blogą. O geras filosofas – tas, su kuriuo įdomu kalbėtis.