Filosofas Vytautas Ališauskas atsako į svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojų klausimus

Į puslapio „Filosofija Lietuvoje“ lankytojų klausimus sutiko atsakyti ne tik filosofas, bet ir ilgametis žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiasis redaktorius ir „Aidų“ leidyklos vadovas, politikas, o šiuo metu – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto – Vytautas Ališauskas.

Vytautas Ališauskas apie save. Neturiu jokių oficialių įgaliojimų užsiimti filosofijos reikalais – nesu nei mokslų daktaras, nei docentas, nerašau akademinius kriterijus tenkinančių darbų. Visa, ką esu rašęs filosofiško, sudėjus krūvon nedaug viršytų tris šimtus puslapių. Didžiausi mano filosofiniai tekstai – platoki komentarai Platono dialogams – „Puotai” (2000) ir (ką tik išleisti) – „Sokrato apologijai”.  Baigiamasis žodis „Faidrui” (1996) buvo sumanytas daug išsamesnis, gyvenimas privertė skelbti tokį, koks tuo metu buvo... Esu pradėjęs didesnę „teorinę” knygelę – apie „Puotą” kaip politinės filosofijos veikalą, turiu vieną kitą gatavą skyrių, bet nerandu akstino baigti – tai tėra asmeninė pramoga, nes neįsivaizduoju, ką Lietuvoje ji dar galėtų sudominti. Nieko neparašiau apie mąstytoją, kuris mane labai ilgai intrigavo (ir kurį vis dar paskaitau), – Heideggerį. Daug labiau viliojo „praktinė” veikla: keliolika metų dėsčiau filosofinius kursus, vadovavau studentų darbams, šį tą verčiau, rūpinausi leisti filosofijos klasiką lietuviškai. Jau keleri metai nebedėstau (pajutau, kad pabodau ir studentams, ir sau), bet, keista, ėmiau daugėliau rašyti. Gal kiek netikėta, bet vertingiausiais savo darbais laikau dar nepaskelbtą naują Jono Lasickio knygelės „Apie žemaičių dievus” vertimą su įvadu bei dvi vertimo paraštėse atsiradusias pagonių lietuvių mitologijos studijas; viena skirta gyvačių kultui, kita – paslaptingai Lasickio minimai dievybei, vardu Prigirstytis.

Ne filosofas: Vienintelė tiesa filosofijoje ta, kad nė vienas filosofas nesutaria nė vienu klausimu, ir ta, kad visi jie klysta. Kaip vertinate šį teiginį?

V. A. Manau, kad tai smarkiai perdėta. Egzistuoja (ir šiandien) bent jau filosofijos mokyklos, kurių sekėjai sutaria dėl bendrų principų.

Smalsus: Kas turėtų nutikti, kad visi pripažintų, jog filosofija mirusi?

V. A. Regis, jau šv. Augustinas pastebėjo, kad filosofiją pripažinti mirusia galima tik filosofijos priemonėmis, taigi – norint prieiti prie tokios išvados, ją tektų skubiai atgaivinti.

Arnoldas R.: Ką manote apie šiandienę filosofijos situaciją apskritai bei konkrečiai Lietuvos padangėje?

V. A. Filosofija, kaip ir daugelis „nenaudingų“ disciplinų, ištikta krizės viešumoje. Vis mažiau žmonių tiki, kad filosofija gali ką nors svarbaus pasakyti apie pasaulį ir jų gyvenimą. Tačiau vidinė filosofijos krizė dar sunkesnė. Labai retas filosofas drįstų pasakyti ieškąs tiesos (dar mažiau prisipažintų besitikįs ją rasti). Mirus Gadameriui ir Ricoeurui (o ką tik – menkesnio masto, bet reikšmingam Kolakowskiui), nebeliko „didžiųjų“, jungusių mus su ano amžiaus paskutiniu tikru filosofiniu proveržiu. Dabar filosofui turėtų būti liūdna ir vieniša. Na, o Lietuvos padangėje vyksta dar ir kartų kaita. Vertinti jos vaisius – per anksti, per anksti...

Vilius: Lietuvos filosofinis gyvenimas gana tylus. Ar per pastaruosius (dešimt, penkerius) metus čia nutiko kas nors, kas Jums paliko gilų (gerą ar blogą) įspūdį?

V. A. Filosofinių veikalų vertimų pliūpsnis – vieni vertimai puikūs, kiti pasibaisėtini. Susilaikysiu jų nepavardijęs :)

Kęstas: Ar ir kaip įmanoma krikščioniška filosofija? Ar tai koks nors specialus klausimų ratas? Ar veikiau – filosofavimo metodas, žvelgiantis į sprendžiamas problemas pro atitinkamą prizmę (bet ar tokiu atveju įmanomas žodžių junginys „krikščioniška epistemologija“ neskamba keistai)?

V. A. Sunkus klausimas. Kai kas mano, kad tikėjimas ir filosofija išskiria vienas kitą, todėl tikintis filosofas gyvena dviejuose nesusiekiančiuose pasauliuose. Tai labai radikali pozicija. Man regis, šiais laikais naivu manyti, kad filosofas mąsto „be prielaidų“. Jo mąstymas neišvengiamai bus paženklintas jo baimių, vilčių, traumų bei tradicijų, kuriose jis užaugo. Tad ir tikėjimo – tiek, kiek pastarasis yra autentiškas. Galima kalbėti apie šiandienę krikščionišką filosofiją bent kaip apie krikščionių filosofų kuriamą filosofiją.

Mitas: Kodėl toks posūkis – prie mitologijos? Koks filosofijos ir mitologijos santykis?

V. A. Aš pats nevadinčiau to posūkiu, veikiau – poslinkiu. Mitologijos dalykai, greta filosofijos, man rūpėjo nuo studijų, gal net mokyklos, laikų. Tiesiog dabar pasitaikė proga apie tai parašyti – iš naujo verčiau svarbų Jono Lasickio XVI a. II pusės veikalėlį „Apie žemaičių dievus“ ir rašiau šiomis dienomis išėjusią knygą apie sakytinę ir rašytinę Lietuvos kultūrą.

Tiesa, turėjo įtakos ir Platono mėginimai pasitelkti mitologiją mąstymui praplėsti. Manau, kad mitologija nusako lūžines būsenas ar situacijas (pasaulio ar daiktų pradžią, blogio atsiradimą, atėjimą į pasaulį ir iškeliavimą amžinybėn ir pan.). Filosofijai sunku tokius dalykus aptarti, šiuolaikinė dažnai iš viso jų kratosi. O mitologija teikia medžiagos bent vaizduotei – tai jau neblogai.

Timūras: Ar, Jūsų manymu, žmogus iš esmės yra tas pats visą gyvenimą? Jei taip, kas lemia šį tapatumą?

V. A. Skaitykite Platono Puotos 207b-208d. Tiesa, nesuprasi, kiek rimtai Platonas čia kalba – o gal tik provokuoja pamąstyti.

Neronoop: Koks Jūsų požiūris į azartinius lošimus, ar buvote kada kazino?

V. A. Požiūris neigiamas, nes prieš banką niekada neišloši; kazino nesu buvęs. Tiesą sakant, nejutau tokio poreikio. Tikiu, kad visa, ką man reikia apie kazino žinoti – parodyta filmuose apie agentą 007.

Tomas: Jei bandai sąmoningai pralošti, bet laimi – ką tu esi padaręs?

V. A. Tai gundymas. Jei taip būtų man – nebeloščiau.

Nepažįstamasis: Ar yra Kažkas anapus kalbos?

V. A. Yra. Pirmiausia – Kažkas. Paskui aš, Jūs, mūsų draugai, mūsų priešai, mūsų mylimieji ir tie, kurių mes akyse nematę. Dar – debesys, drambliai, dantų gėla... Ir dar daug dalykų danguje ir žemėje, kurių nė nesapnavo filosofai...

Egis: Ar grožis universalus? Visose pasaulio šalyse vyrai ieško lieknos, blondinės, baltaodės, mėlynakės. Kodėl šis moterų tipas dominuoja?

V. A. Kur jie ieško? Iliustruotuose žurnaluose ar Holivudo filmuose? Jei taip – tada grožis tikrai universalus :)

Knope: Ar tikite, kad po kelių dešimtmečių, vieną rytą staiga ir netikėtai suvoksime: „Geras! Mes vis dėlto jau normali valstybė, mums pavyko.“ Ar iš tikrųjų tikite, kad Lietuva gali tapti kultūringa šalimi, kurioje būtų gera gyventi?

V. A. Baisiai norėčiau to sulaukti. Tikiu, kad to norinčių yra daug. Tai gal sulauksim?

Jonas: Tai, kas gyvenime yra matoma ir girdima, tarsi ir akivaizdu, gali būti klaidinga, bet gali būti ir teisinga. Ar teisingumas gali būti klaidingas? Ar gali iš klaidos gimti teisingumas? Ar Jūs tikite teisingumu? Ačiū.

V. A. Deja, tai trys visai skirtingi klausimai. A. a. prof. Plečkaitis dėl pirmo būtų pasibaisėjęs, o dėl antro būtų priminęs, regis Dunso Škoto principą, kad iš klaidingo teiginio gali plaukti bet koks teiginys. Galiausiai – ar tikiu teisingumu? Taip. Gal tai reta, bet įmanoma.

NeSkeptikas: Skeptikų ar net Sokrato teiginiai yra radikaliai priešingi mūsų gyvenimui, nes mes daugelį dalykų žinome. Taigi tokie teiginiai, kaip „žinau, kad nieko nežinau“, atsiranda, nes žmonės supainioja žodžio „žinoti“ prasmę, ar yra kažkokia kita priežastis?

V. A. Man atrodo, kad Sokratas kalbėjo visai ką kita, negu skeptikai. (Platono) Sokrato teiginį reikia suprasti konkrečiame kontekste. Viena vertus, savo nežinystę jis priešina amatininkų, poetų ir politikų tikrumui, kad jie žino savo veiklos ir gyvenimo pagrindus; ypač – kaip reikia valdyti valstybę. Kai Sokratas sako, kad jis nežino, kas gera ir gražu, reiškia tai, kad jis ironiškai atsiriboja nuo tų vyrų „išminties“. Antra vertus, lygindamas žmogiškąjį žinojimą su to, ką jis vadina dievu, išmintimi, Sokratas mato principinį jo ribotumą, kurį regi ir gali paliudyti kitiems tik filosofas.

Giedrius, fizikas: Ar heliocentrinis Saulės sistemos modelis yra faktas ar teorija?

V. A. Saulė teka ir leidžiasi, ar ne?

Arinika: Ką manote, kiek Sokrato yra Platono dialoguose? Bei kodėl nerašė pats Sokratas?

V. A. Sokratas buvo filosofas, o Platonas – filosofijos profesorius.

Etikė: Kokia etikos, kaip filosofijos disciplinos, reikšmė žmogaus (nefilosofo) gyvenime?

V. A. Manau, labai menka, gal kiek didesnė, jei tai yra religinius postulatus plėtojanti etika.

Laurynas A.: Kaip filosofinę mintį veikia moderniosios technologijos ir internetas? Turint omenyje, kad šitoks kiekis informacijos tampa lengvai pasiekiamas, atsiveria keliai internacionalinėms diskusijoms et cetera.

V. A. Šiuo atžvilgiu turbūt niekaip.

Antika: Kuo Jus taip paviliojo Antikos filosofai? Ar šiuolaikinė filosofija Jums neįdomi?

V. A. Įdomi. Jaunas būdamas dargi ryžausi porą kartų vesti semestrinį seminarą apie Hedeggerį. Dabar tam tikriausiai neužtektų drąsos. O ir jėgų bei galvos negana užsiimti viskuo. Ką ne ką iš mūsų laikų filosofijos skaitau savo asmeniniam malonumui, bet ne viešam dalijimuisi. Gilinimasis į Antikos filosofiją kursto viltį (ar tikriau – iliuziją, bet malonią) aptikti filosofijos „ištaką“. Antra vertus, žavi jos „neprofesionalumas“ – tai, kad net Aristotelis ar Plotinas tikėjo savo darbo svarba amžininkams.

Plato: Kuo šiandien gali būti aktualus Platonas?

V. A. Labai knieti gražbyliškai ir apologiškai aiškinti, tad geriau susilaikysiu. Gal užteks, jei pasakysiu, kad Platonas – vienas geriausių visų laikų rašytojų? Ir dar – man regis, kad nei amžininkai, nei, juo labiau, neoplatonikai, nei Naujųjų laikų tyrinėtojai nesuprato, kiek jis ironiškas. Nejau didelė dalis mūsų (klasikinio) mąstymo ir jo kritikos (kad ir dekonstrukcionizmo) šaknijasi nesuprastoje ironijoje?

Linas: Kadangi filosofija Jums nėra profesija, iš kurios valgote duoną, ką Jums ji reiškia: malonų laisvalaikio užsiėmimą, vieną iš humanistinio lavinimosi būdų? O gal ji atlieka labiau praktinę funkciją – terapijos (kuri patvirtina klasikinių „gerųjų“ vertybių vertybiškumą) ar pan.? Gal Jums tai – gyvenimo būdas?

V. A. Tiesą sakant, nelabai žinau... Gal tas pats, kas kitiems pasivaikščiojimai miške ar automobilio priežiūra?