Surskis: Ar apskritai galima kalbėti apie Lietuvos filosofiją? Ar esama Lietuvoje žmonių, galinčių pagristai vadintis filosofais?

Leonidas Donskis: Taip, galima. Be filosofų, tapusių lietuvių kultūriniais herojais – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir Juozo Girniaus, – Lietuvoje gyveno ir kūrė tokie filosofai kaip Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas ir Izaokas Donskis. Iš dabartinių Lietuvos filosofų išskirčiau Arvydą Šliogerį, Arūną Sverdiolą, Tomą Sodeiką ir Jūratę Baranovą – jie yra ne tik filosofijos profesoriai, bet ir filosofai. Beje, filosofas turėtų į save pernelyg rimtai nežiūrėti ir neskubėti pats sau suteikti šio garbingo titulo.

Vilius: Neretai sakoma, kad Lietuvos filosofija, tiek tarpukariu, tiek dabar, visų pirma yra kultūros filosofija. Ar tokia diagnozė teisinga? Ar galima įžvelgti kokiu ryškesnių pokyčių dabartyje bei numanomoje ateityje?

L.D.: Šiame tvirtinime yra tiesos. Jei reikėtų pasakyti, kuo modernioji lietuvių filosofija yra ypatinga ir kuo ji skiriasi nuo kitų šalių filosofijos, neabejotinai tektų minėti kultūros filosofiją kaip bene gyvybingiausią filosofijos discipliną iki Antrojo pasaulinio karo. Bet vėliau atsirado ir kitų moderniosios filosofijos krypčių plėtotojų – pajėgių analitinės filosofijos, fenomenologijos ir egzistencinės filosofijos atstovų. Šiuo metu visko yra daug ir po truputį – savotiškas koliažas, iš kurio dar neišsikristalizavo ryškesnės orientacijos. Bet ryškėja įdomus polinkis į literatūros teorijos ryšius su filosofija, taip pat vis labiau stiprėja kultūros kritika.

Jonas: Ką filosofas, kaip filosofas o ne šiaip public intellectual, šiandien gali pasakyti apie politiką, kultūrą ar meną? Tiksliau, ar filosofai reikalingi? Ar visuomenė be filosofų būtų kuo nors mažiau pranaši?

L.D.: Aš nesupriešinčiau filosofų ir viešųjų intelektualų. Giliausiąja savo prasme visa filosofija yra politinė ir vieša. Bet jei turite omenyje kažkokią pretenzingą kvazifilosofiją, nesiskiriančią nuo intelektualios žurnalistikos, tada pasakysiu, jog filosofija yra pastanga atsisipirti įtakingų nuomonių tiražavimui ir svarbaus kalbėjimo industrijai. Filosofija yra būtina kiekvienai visuomenei jau vien kaip pseudointelektualių žargonų ir demagogijos kritika. Be filosofų visuomenėje būtų mažiau skepticizmo, nepriklausomo ir kritiško mąstymo bei nesuterštos, geros kalbos.

Tomas: Ar nesinori išeiti į gatvę ir diskutuoti, ieškoti tiesos su žmonėm? kodėl to nedarot? kas neleidžia?

L.D.: Aš šitą darau bendraudamas su jaunais žmonėmis. Daug vasarų dirbau su jaunimu moksleivių poilsiavietėje. Šiuo metu dėstau Nacionalinėje Moksleivių Akademijoje (labai gabiems vaikams, įvairių kūrybinių olimpiadų nugalėtojams). Šitiems žmonėms visiškai nesvarbu, ar aš profesorius, ar ne. Jei atvirai nediskutuočiau su jais, jei maskuočiausi ir nestočiau prieš juos atviru veidu, pagaliau jei kalbėčiau su jais medine ir mirusia kalba, neabejotinai patirčiau fiasko. Be jokios kaukės kalbu su savo studentais ir doktorantais. Tiesos aš ieškau su jaunais žmonėmis, o ne su kolegomis. Su akademiniais filosofais gali tik pasitikrinti savo jėgas ir pamankštinti intelektualinius raumenis diskusijoje. Bet tiesos akademinis pasaulis jau seniai neieško. Ten vyksta galios ir statuso žaidimai arba savo legendos kūrimas.

Lina: ką manote apie postmodernizmą ir jo pabaigą?

L.D.: Tokių kritiškų ir reliatyvistinių laikotarpių kaip mūsų yra buvę žmonijos istorijoje. Kiekviena modernizacijos banga sukelia reakciją, panašią į postmodernizmą. Jau dabar daugelyje gerų knygų ir debatų galima pajusti kanono bei klasikos ilgesį. Kita vertus, postmodernizmas turi ir gerų bruožų, kurių aš neneigčiau – man patinka tarpdisciplininės studijos, humanitarinių ir socialinių mokslų suartėjimas, galimybė balansuoti ant dviejų ar kelių disciplinų ribos.

Algis: Ką laikytumėte Lietuvos filosofu Nr.1?

L.D.: Arvydą Šliogerį – gilų mąstytoją ir puikų akademinį rašytoją, tikrą stiliaus meistrą. Tai žmogus, reformavęs visą lietuvių filosofinę terminiją ir padaręs didžiulę įtaką lietuvių kalbai.

Emanuelis: Kaip manote, kas šiandien - išgyvenus totalitarinius režimus, nusivylus visaapimančiomis ir universaliomis filosofinėmis sistemomis – pagrindžia (gali pagrįsti) etiką?

L.D.: Veido atradimas. Kitos būtybės, esančios prieš tave, išgyvenimas – kaip stebuklo ir pasaulio atradimo galimybės išgyvenimas. Emmanuelis Levinas paklojo pamatus etikai kaip metafizikai. Šito esama ir religinėje žydų mintyje.

Aristoklas: Ar užrašytos kalbos, jų studijos gali pakeisti gyvą filosofinį dialogą? Ar filosofavimą galima vertinti informacijos kiekiu ar kokybe? Ar filosofijai svarbus tiesioginis, gyvas žmonių santykis?

L.D.: Tai tiesiog skirtingi filosofijos buvimo būdai. Užrašytas tekstas virsta literatūros kūriniu, kurį interpretuoja tiek amžininkai, tiek kitos kartos. O gyvas ir rašytiniu tekstu nevirtęs dialogas yra spontaniškas, vienkartinis ir nepakartojamas. Tie, kas moka viena, nebūtinai pajėgia daryti kita. Šis skirtumas tarp gyvo filosofinio dialogo ir užrašyto teksto yra panašus į skirtumą tarp teatro ir kino – teatras yra tik čia ir dabar, todėl jo mirtingumą ir trapumą jauti kiekvieną akimirką. Kinas yra dirbtinis, sukonstruotas ir fiksuotas. Nesakau, kad vienas iš jų yra būtinai geresnis. Tai skirtingi savirealizacijos būdai ir sykiu skirtingos patirtys. Teksto konstravimo meistrystė anaiptol nereiškia, kad jo autorius yra dialogo žmogus. O dialogo žmogus gali nepasitikėti tekstu ir visada atvira galimybe jį iškreipti.

Kęstas: Ar nemanote, kad Lietuvoje nėra ir nebuvo autentiško liberalizmo, nes užuot rūpinęsi liberaliomis vertybėmis lietuviškieji liberalai visas pastangas mesdavo į kovą su klerikalais?

L.D.: Jūsų teiginyje yra tiesos. Liberalioji mintis nukenčia, kai yra verčiama kovos su bažnyčia ir klerikalizmu instrumentu. Kita vertus, brandus, t.y. doktrinos neaptarnaujantis ir sekuliarioje dogmoje neįkalintas liberalizmas gali tapti kiekvienos sferos reformatorių ir revizionistų (įskaitant ir bažnyčią bei tikėjimą) sąjungininku. Man pačiam yra svetimas noras teigti save, kaip liberalą, kovojant su tikėjimu ir bažnyčia. Gerbiu visus tikėjimus, bet visada primenu, jog nepriklausau jokiai denominacijai ir savo tikėjimą laikau giliai asmenišku dalyku – primenu tam, kad nekiltų painiavos ir kad nebūčiau plakamas į vieną krūvą su tais, kurie liberalizmo esmę suvokia kaip antiklerikalizmą. Kad ir kaip būtų, mes neturėtume pamiršti, kad egzistuoja nacionaliniai liberalizmo variantai – klasikinis anglų ir škotų liberalizmas, susijęs visų pirma su politine filosofija ir ekonomine teorija (Johno Locke’o, Thomo Paine’o, Davido Hume’o, Adamo Smitho liberalizmas); vokiečių liberalizmas, besidriekiantis nuo Johanno Gottfriedo von Herderio istorijos ir kultūros filosofijos bei Immanuelio Kanto politinių traktatų iki Maxo Weberio sociologijos; prancūzų liberalizmas, gimęs religijos vaidmens moderniajame pasaulyje studijose – nuo Alexis de Tocqueville’io, Henri Saint-Simono, Emile’io Durkheimo iki Louis Dumont’o (beje, pastarasis, kaip ir Tocqueville’is, gali atsidurti tiek liberalų, tiek konservatorių stovyklose). Man regis, egzistuoja ir lietuviškas liberalizmo variantas – jo savitumą siečiau su Vytauto Kavolio revizionistine etika ir Santaros-Šviesos kultūriniu liberalizmu.

Eugenijus: Klausimas mano gal kvailas, tačiau nuoširdus: ką atsakyti žmogui, kuris juokiasi, su gilia ironija, peraugančia į cinizmą žvelgia į tavo pasirinkimą studijuoti filosofiją? kuomet tavo pasirinkimas yra sumaišomas su purvais vadinant ji beprasmiu, absoliučiai nenaudingu niektauzų užsiėmimu?

L.D.: Jūsų gyvenimas ir esminiai pasirinkimai neturi tapti argumentu ginčuose su kitaip galvojančiais. Kiek prasmingas Jūsų pasirinkimas ir kiek įdomus Jūsų gyvenimas, galite nuspręsti tik Jūs pats. Galite šypsodamasis padėkoti savo oponentams už jų vertingas nuomones ir pastangas, o elgtis taip, kaip diktuoja Jūsų protas ir sąžinė. Ar filosofija yra prasmingas užsiėmimas, geriau spręsti skaitant Platoną ir Kantą, o ne klausantis niekaip neįpareigojančių nuomonių.

Antanas: Norėčiau paklausti, kas jūsų nuomone buvo tarpukario Lietuvos modernizacijos ir liberalėjimo stabdžiai bei pilietinės visuomenės nesusiformavimo priežastys?

L.D.: Daugelis pasakytų, kad Antanas Smetona ir jo režimas. Bet aš taip negalvoju. Smetona buvo bene pati mažiausia iš visų galimų blogybių. Jei Lietuvoje būtų įsigalėjęs ir prezidentu tapęs Augustinas Voldemaras, mes galėjome turėti ne švelnų autoritarizmą, o itališko tipo fašistinę santvarką. Nebūdamas antisemitas ir ksenofobas, Smetona veikiau buvo paternalistas, savo asmeniu švelninęs autoritarinę politiką ir gelbėjęs Lietuvą nuo Voldemaro. O pastarasis galėjo tapti didele šalies nelaime. Kad ir kaip būtų, mes turime pripažinti faktą, kad demokratijos nebuvimas nuo 1926 m. tapo rimtais Lietuvos modernizacijos ir liberalėjimo stabdžiais. Kita vertus, bendras Europos nuosmūkis ir gili politinė jos krizė taip pat veikė mūsų šalį. Lietuva juk buvo tarptautinių santykių sistemos dalis, o ne kokia izoliuota šalis. Vis dėlto apie 1935 m. jautėsi rimtos permainos šalyje – kultūros ir švietimo politika (beje, toli pranokstanti dabartinės Lietuvos politiką šiose sferose) pradėjo duoti savo vaisius. Iš Vakarų šalių universitetų grįžę jauni žmonės jau keitė intelektualinę ir bendrąją Lietuvos atmosferą. Įsivaizduokite, kas būtų vykę, jei Lietuva nebūtų okupuota 1940 m. Juk apie 1950 m. būtų pradėjusios pilna jėga reikštis Vinco Trumpos, Algirdo Juliaus Greimo ir Vytauto Kavolio kartos. Tad pritrūko laiko ir palankių istorinių aplinkybių.

Virginijus: Ar esate radikalus tiesos mylėtojas?

L.D.: Jei būti radikaliu tiesos mylėtoju reiškia dėl jos brautis į kito žmogaus sielą ir aktyviai gelbėti ją, aš nesu toks tiesos mylėtojas. Neturiu nei misionieriaus, nei fanatiko polinkių. Tiesą myliu tokia pačia meile kaip ir laisvę – sukylu prieš melą ir demagogiją, lygiai kaip nedelsiant sukilčiau, jei kas nors kėsintųsi į mano laisvę.

Zigizmundas: Kokia Jūsų mėgstamiausia roko muzikos grupė?

L.D.: Art roko – „Genesis" ir „Yes". Hard roko – „Led Zeppelin". Džiazroko – „Chicago". Jei reikia nurodyti vieną – „Genesis“.

Tadas: Kuriam iš šių interneto portalų Jūs simpatizuojate labiausiai - politika.lt, delfi.lt, omni.lt ar bernardinai.lt? Gal galima sudaryti preferencijų eilę?

L.D.: Mano eilė tokia: bernardinai.lt, omni.lt, delfi.lt, politika.lt. Norėčiau, kad sutvirtėtų labai reikalinga politika.lt.

Mantas: Kokia paskutinė Jums didžiausią įspūdį palikusi knyga?

L.D.: Iš profesinės literatūros – mano bičiulio, amerikiečių filosofo Roberto Ginsbergo knyga Griuvėsių estetika (The Aesthetics of Ruins). Iš grožinės literatūros – JAV gimusios britų rašytojos Tracy Chevalier romanas Mergina su perlo auskaru (Girl with a Pearl Earring).

Andrius Kulikauskas: Kurie Lietuvos šviesuoliai ugdo mus savo veikla ir pavyzdžiu?

L.D.: Egidijus Aleksandravičius, Darius Kuolys, Julius Sasnauskas, Arūnas Peškaitis, Andrius Navickas.

Ne filosofas: Profesoriau, bent jau Lietuvoje niekas nebeįvardija savęs kaip „filosofo", o randa mažiau pretenzingus įvardijimus: „filosofijos profesionalas", „filosofijos kritikas" ir pan. Sakykite, čia ambicijų ar talento stokos klausimas? O gal šito priežastys dar kitur?

L.D.: Man pasirodė priešingai – kolegos Lietuvoje gan mielai leidžia, kad juos vadintų šiuo skambiu vardu. Tik gal viešumoje pasikuklina. Nežinau, ko čia daugiau esama – kuklumo ar koketavimo. Jei savo buvimo filosofu mastą pats sau matuoji turimos galios ir įtakos kiekiu, tai geriau tikrai viešumoje pasikuklinti ir savęs taip nevadinti. Bet Arvydas Šliogeris gali natūraliai save vadinti filosofu, nes jis tikrai yra filosofas. Šitie dalykai turi dar ir savo užkulisius – Lietuvoje akademiniai filosofai ir jų paveikti jauni žmonės kažkodėl skuba surūšiuoti visus, instituciškai susijusius su filosofija, į tikruosius ir netikruosius filosofus. Man, tiesą sakant, tai kelia juoką, nes pažįstu sociologų, istorikų ir literatūros teoretikų, kurie savo intelektualine dvasia yra kelis kartus labiau filosofai nei akademiniai filosofai, kurie savo arogancija, kitų disciplinų ir humanistikos neišmanymu neretai nusirita į patį tikriausią intelektualinį provincializmą.

Lelija: Kodėl mes tiek daug dirbame? Ar mes gyvename tam, kad dirbtume? Kodėl įstatymo pataisa apie papildomų laisvų dienų suteikimą už šventines dienas, išpuolusias savaitgalį, sukėlė lengva šoką kai kuriems žmonėms? „Keturias dienas sėdėti namie? - To jau per daug!" ir pan.

L.D.: Mes esame ankstyviausios ir žiauriausios kapitalizmo fazės visuomenė. Todėl darbą mes fetišizuojame tik už jo galimus rezultatus – ne kaip saviaktualizacijos, savęs įprasminimo ir gyvenimo komforto dalyką, o kaip kelią į sėkmę, galią, karjerą ir panašiai. Praeis dar daug laiko, kol mes šiuo požiūriu tapsime panašūs į kaimynines Šiaurės šalis – postmaterialistines Švediją, Suomiją, Norvegiją. Tikiu, kad praturtėjusi ir humanizavusi kapitalizmą Lietuva bus ne tokia žiauri ir taps patrauklesnė.

Neprisistatęs: Profesoriau Leonidai Donski, dažnai prie jūsų pavardės internete pasipila įvairios (dažnai beargumentės) kritikos ugnelė. Kuo galėtume tai paaiškinti?

L.D.: Žmones daug kas gali erzinti – vienus erzina mano kilmė, kitus – mano pažiūros. Daugeliu atveju tai neturi nieko bendra su tuo, ką aš rašau. Signalu pulti ir išpilti visą tą neartikuliuotą kratinį tampa mano asmuo. Puola viešųjų ryšių specialistai ir patarėjai, dirbantys tiems politikams, kurių nesutaikomas kritikas aš esu. Bet šalia šitos publikos ten esama ir mano profesinio rato žmonių, kurie tokiu būdu suveda sąskaitas su mano publikacijomis (ypač tarptautinėmis) ir TV laidomis.

Tomas: Ar mėgstate žvejoti? Ar pagavote savo gyvenimo žuvį?

L.D.: Nesu žvejys. Nemoku mylėti gamtos su šautuvu ar meškere rankoje. Vaikystėje pagavau vieną mažytę raudę, bet įtariu, kad žuvys tiesiog susimylėjo ir pačią didžiausią nevykėlę nubaudė, nusiųsdamos ją pas mane ir priversdamos užkibti už mano įmesto jauko. Mano gabumai šioje srityje lygūs nuliui. O gamtą myliu miestiečio esteto meile – ypač galėdamas jos priglobstyje skaityti ir rašyti.

Antanas: Kuris iš didžiųjų filosofų Jums padarė didžiausią įtaką?

L.D.: Immanuelis Kantas.

Kasparas: Ar pritartumėte Noamo Chomskio idėjai, kad nuosekliausiai klasikinio liberalizmo idėja pasekė anarchistai ir kairieji marksistai? Ar nemanote, kad demokratija įmanoma tik sunaikinus kapitalistinę sistemą, kurios gynėjai šiandien apsimetinėja tikraisiais (neo)liberalais? Koks jūsų požiūris į neomarksizmą?

L.D.: Yra pamato šiuose žodžiuose. Liberalizmo tapatinimas vien su ekonomine teorija (ypač iš esmės konservatyvaus neoliberalizmo atveju) sudavė skaudų smūgį liberalizmo moralinei reputacijai. Bet aš nesu konfrontacinio ir prozelituojančio, t.y. į savąjį tikėjimą ideologinius kitatikius atverčiančio, liberalizmo šalininkas. Aš renkuosi refleksyvų, moderuotą ir koegzistencinį liberalizmą, kritikuojantį save ir surandantį sąlyčio taškus su kitaip mąstančiais. Tai Isaiah Berlino, Johno Gray’aus, Vytauto Kavolio liberalizmas, kuris man ir yra pats artimiausias. Todėl atsargiai žiūriu į Jūsų radikalią ir stiprią frazę „demokratija įmanoma tik sunaikinus kapitalistinę sistemą". Aš esu už idėjų ir laikysenų kovą, o ne griovimą.

Asta: Norėjau paklausti, ar jūs matote gyvenimo prasmę? O gal tiesiog nereikia net tokio klausimo kelti? Gyveni ir tiek.

L.D.: Taip, matau. Kanto žodžiais atsakyčiau, kad tai gamtos (arba Apvaizdos) mums suteiktų galių išskleidimas, kuris įmanomas tik su kitais žmonėmis ir tarp kitų žmonių. Savo žodžiais pasakyčiau taip – atrasti ir išskleisti save per kitus, sykiu padedant kitiems atrasti ir išskleisti save. Geriausias Dievo buvimo įrodymo būdas – žmogaus socialumas. Gal tai ir yra mūsų gyvenimo prasmė – sutramdyti savąjį ego ir atrasti savo aukštesnę paskirtį nesinaudojant kitais žmonėmis kaip instrumentais. Kas šito nedaro ar nesuvokia, uždaro save malonumų vaikymosi ir stiprių išgyvenimų rate bei stipriai apriboja savo žmogiškąjį potencialą. Iš čia vėliau ir krizės, ir tuštumos bei beprasmybės pojūtis.

Balys: žinau, jog domitės sąmokslo teorijomis. Kokią mokslinę (ar beveik mokslinę) literatūrą šia tema galėtumėte rekomenduoti?

L.D.: Umberto Eco teorinius straipsnius ir Normano Cohno monografijas. Dar tinka vienas kitas pokarinis Karlo R. Popperio tekstas.

Anzelmas: ar buvote kada plikai nusiskutęs savo galvą?

L.D.: Ne, nebuvau. Aš esu hipių ir roko epochos vaikas – man patinka ilgi plaukai.