Filosofas Kristupas Sabolius atsakys į svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojų klausimus

Kristupas Sabolius – Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas. Ruošiama daktaro disertacija tema „Vaizduotės samprata fenomenologinėje filosofijoje“.

Interesų sritys: fenomenologija, vaizduotės tyrimai, antikinė graikų filosofija.

Autorius: Bloga knyga (2006), akademinių publikacijų sąrašą galite rasti čia.

Vertėjas: Platonas Antrasis ir Septintasis laiškai (vertė, komentarus ir įvadą parašė Kristupas Sabolius, 2005)

Kita veikla: Žurnalo Pravda vyriausiasis redaktorius, Oskaro Koršunovo teatro konsultantas, televizijos laidos Prieš spektaklį vedėjas, teatro festivalio Sirenos atstovas spaudai.

Elena: Kaip jūs manote, kaip šiuolaikinis žmogus jaustųsi Antikos pasaulyje?

Manau, kad jam būtų labai nuobodu ir liūdna. Todėl aš džiaugiuosi, kad mes negalime grįžti į praeitį, nepaisant mūsų laikams būdingo smalsulio. Man teko dirbti prie Oskaro Koršunovo režisuoto „Oidipo karaliaus“ spektaklio. Pradiniame kūrybinio darbo etape daug laiko skyrėme klasikinio periodo Graikijos kultūros analizei. Pavyzdžiui, šio pastatymo muzikinėje partitūroje naudojami „autentiškos“ (t.y. rekonstruotos) graikiškos muzikos elementai, kuriuos į spektaklio garso takelį meistriškai įkomponavo kompozitorius Gintaras Sodeika.

Tačiau netrukus tapo aišku, kad šiuolaikinis žmogus, kuris jau žino, kas yra, pvz., Mozarto, Bacho, Schumano, Ravellio, Weberio, „AC DC“, „The Beatles“, „Gorrilaz“, „Underworld“, Nicko Cave‘o, Nelly Furtado ir kt. muzika, kaip nors išskirtinai susijaudintų, girdėdamas rekonstruotų antikinių giesmių skambesį. Jūs visą gyvenimą valgot karamelinius ledus ir tiramisu‘, kremtate migdolinius sausainius, o paskui staiga desertui gaunat sudžiūvusios duonos kriaukšlę. Maistas gal ir labai autentiškas, bet skonio receptoriai pripratę prie kitko.

Noriu pasakyti, kad mus skiria gelbstinti kultūrinė bedugnė, kurios dėka galime ramiai ir pagarbiai gėrėtis Antika iš tolo. Ir nereikia stengtis ją įveikti pačiu primityviausiu keliu, nereikia galvoti, kad mūsų nejuokais atbukusios smegenys gali imti ir tiesiog panirti į paprastą, išlaikytą antikinį grožį. Laukia rimti nusivylimai. Geriau aktualiai ir šiuolaikiškai, o ne archeologiškai išgyventi jos palikimą. Tam irgi, beje, reikia nemažai pastangų.

Kęstas: Pastaruoju metu nemažai Lietuvos filosofų "metėsi į literatūrą": be paties "Blogos knygos" pasirodė T. Kačerausko "Arkada" bei L. Anilionytės "O kas po to?". Kaip manote, kodėl taip nutiko: tai atsitiktinumas ar bandymas pateikti daugiau ar mažiau filosofiškas idėjas populiaria forma? Ar apskritai manote, jog įmanoma adekvačiai perteikti filosofines idėjas (pop)kultūros kalba?

Nepasakysiu nieko naujo: filosofija ir literatūra nuolatos viena kitai į veidą alsavo tuo pačiu oru. Daugybė mąstytojų (pvz., Platonas, Sartre’as) jų tarpusavio santykiui skyrė specialų dėmesį ir šitaip tapo literatūros draugais ir priešais: puikiai valdę ir išmanę stilių, jie tuo pačiu metu aptikdavo literatūros kaip fiktyvaus žanro ribas. Kaip ten bebūtų, formaliai žiūrint, ir vieni, ir kiti užsiėmė ta pačia veikla – rašė tekstus.

Neseniai atsiverčiau kadaise man labai stiprią įtaką padarusią Hadot knygą „Kas yra antikinė filosofija?“, kuri priminė dar vieną gerai žinomą tiesą. Pirmieji filosofai nerašė tekstų, o jei ir rašė – tai visai kitaip, nei tai darome mes. Platonas nepasitikėjo raštu, Aristotelis didžiąja dalimi mus pasiekė mokinių konspektų pavidalu, nekalbant jau apie Sokratą ar, pvz., Diogeną. Jiems visiems filosofija visų pirma buvo gyvenimo modelis, jie įveiksmindavo savo idėjas ir šitaip pagimdydavo naujas. Jei dar trūksta pavyzdžių, prisiminkite, kaip gyveno stoikai, epikūrininkai ar pitagorininkai.

Tačiau netrukus (galima sakyti, jau vėlyvojoje Antikoje) pati filosofija pasuko literatūros keliu. Žmonių, save vadinusių filosofais, užtekstinis gyvenimas tapo nebesvarbus. Ir nors daugelis iš jų mėgino laikytis, kaip sako Arvydas Šliogeris, „daiktų cenzūros“, mąstymo tekstiškumas juos priartino prie rašytojų ir poetų. Kaip sakoma, būkime skurdūs, bet teisingi – filosofija šiandien yra literatūrinis žanras.

Todėl nieko nuostabaus, kad tie, kas pretenduoja būti filosofais, nuolat paslysta ant romanų rašymo grėblio – nieko tame labai tolimo ir svetimo nėra. Jei kalbėsime apie mane, tai mano knyga nėra nei gera literatūra, nei gera filosofija. Ji yra tiesiog bloga.

Saulys: Kaip įprasminate savo gyvenimą? Ar galima apskritai gyvenimo prasmė? Ar žmogaus būčiai galioja filosofų atrastos universalios tiesos?

Ar žmogaus būčiai galioja universalios filosofų atrastos tiesos? Turbūt, kad taip. Kur kas sunkiau suvokti, kaip šias tiesas pritaikyti ir išgyventi. Kaip jau minėjau, šito filosofija nebemoko jau daugybę amžių, kartais šią situaciją išgyvendama defektyviu (todėl, sakyčiau, neitin patraukliu) pavidalu – turiu galvoje egzistencializmą. Ne veltui tiek daug balsų teigia, kad tikroji filosofija klestėjo tik antikinėje Graikijoje, paskui jos era baigėsi – nes tiems, kas save vadino filosofais, nustojo galioti graikiškojo mokymosi (paideia) dimensija. Šiandien filosofija yra tikrų tikriausia scholastika – teorinės spekuliacijos, kurios labai retai gali kuo nors pasitarnauti. O juk kartais, norint atrasti gyvenimo prasmę, tereikia labai paprastų dalykų – kasdienės laimės metodologijos mus moko dar mokykloje, bažnyčioje, pas močiutę kaime, o kai prispiria rimtesnės bėdos – ant psichoanalitiko kušetės. Apskritai laimė, kurią aš suvokiu kaip prasmės kupiną būseną, dėl nepaaiškinamų priežasčių (gal dėl savo banalaus fonetinio skambesio?) dingo iš filosofinės problematikos lauko. Tuo netruko pasinaudoti pischologija, kuri dabar labai dažnai užsiima tuo, kuo filosofija.

Taigi kaip aš įprasminu savo gyvenimą? Procesu. Manau, kad gyvenimo prasmė yra keliauti. Jei norite, vadinkite tai metafora, jei norite – fiziologiniu poreikiu. Tačiau būtent kelionėje aš kas kartą vis kitaip suprantu, kaip įmanoma būti laimingu.

Grita: Kokia vaizduotės vieta filosofijoje, t.y. ar ji svarbi ir filosofuojant?

Vaizduotės klausimas yra labai plati sritis. Ši sąmonės sfera giminiuojasi su fikcijomis, su svajonėmis, chaotiškais kasdienybės vaizdiniais, su iliuzijomis, su haliucinacija, su sapnais ir begale kitų manifestacijos formų. Atidžiau pasižiūrėjus, gali paaiškėti, kad tai, ką vadiname vaizduote, tėra bendras vardiklis pavadinti įvairioms sąmonėje aptinkamoms galioms, kurios vienu vardu vadinamos tik todėl, kad pakliūva po ta pačia „nerealumo“ rubrika. Vaizduotės problema – jos nepagaunamas charakteris, kuris leidžia ją aptarti tik per rezultatus, padarinius ar jos atliekamas funkcijas.

Įsivaizdavimo teoretikas Wolfgangas Iseris pastebėjo, kad nors vaizduotė neapibrėžiama nei per save pačią, nei per subjektą arba kontekstą, kuriame veikia, ji vis dėlto turi būti ankstesnė ir už suaktyvinantį stimulą, ir už atliekamas funkcijas, ir už daromą poveikį. Ilgą laiką ne tik mokslui, bet ir visai metafizikai įsivaizdavimo procesas skendėjo miglose. Anksti priėjus negalimybę suvokti jos esmę, vaizduotė buvo iš anksto diskredituota kaip nevisavertė podukra, kuri turi slėptis tikroviškų tikrovės vaikų šešėlyje. Tapusi šmėkla – patiriama, bet nelokalizuojama, egzistuojanti, bet nesubstanciška – vaizduotė šimtus metų net nebuvo rimtai tiriama.

Todėl atėjo laikas su ja susipažinti iš arčiau. Aš esu tikras, kad jos vaidmuo yra miližiniškas. Kuo toliau į ją gilinuosi, tuo giliau suprantu, kad nėra jokios žmogaus gyvenimo srities, kurios vaizduotė nebūtų apipynusi savo tinklu – taip pat ir filosofavime. Apie tai – ir taikli Sartre‘o pasiūlyta metafora: „Panašiai kaip karalius Midas auksu paversdavo visa, prie ko prisiliesdavo, taip ir sąmonė pati save verčia įsivaizdavimu paversti visa, ką pagauna“.

Sofistas: Kokios įtakos jūsų gyvenimui turėjo klasikinės filologijos studijos: ką būtent jos padėjo suvokti ir išmokti?

O, taip. Šios studijos turėjo milžinišką įtaką. Net nežinočiau, kaip ją trumpai apibūdinti. Kartą, kai panašaus klausimo manęs paklausė patys Klasikinės filologijos katedros žmonės, aš atsakiau maždaug taip: „Kiekvieną kartą, kai slampinėdamas po Kalvarijų turgų ant turkiškų megztinių pastebiu antikinį ornamentą, širdyje užsiplieskia noras dėkoti Klasikinei Filologijai už tai, kad šiandien mano žvilgsnis mato šiek tiek daugiau, nei esame pratę“. Ko gero, ir dabar jai galėčiau padėkoti už tą patį – už išlavintą ir skvarbų žvilgsnį visa ko atžvilgiu.

Peliedas: Filosofu galima tapti ar juo gimstama?

Šiais laikais (kai niekuo negimstama, bet viskuo tampama arba atvirkščiai) toks klausimas yra politiškai nekorektiškas. Ko gero, šiek tiek gimstama, šiek tiek tampama. Ir aš džiaugiuosi, kad nepaklausėte, kas yra filosofas.

Lina: Nors niekas šio klausimo dar neišsprendė, kaip manote Jūs: ar visata atsirado iš nieko, ar egzistavo amžinai?

O koks, tiesą sakant, skirtumas? Jūs klausiate filosofinio klausimo, o norite chronologinio atsakymo? Pavyzdžiui, mano mąstymą, išgirdus tokius žodžius kaip „niekas“ ir „amžinai“, ištinka paralyžius. Tačiau, kita vertus, tai irgi yra savotiška filosofijos pradžia.

Apuokėnas: Kristupai, gal galėtumėte plačiau pakomentuoti vaizduotės ir mokslo tarpusavio sąryšius/ santykį?

Tai labai platus klausimas, todėl jį norėčiau pakreipti kiek kita linkme ir papasakoti apie tai, kaip mokslas aptinka netikėtą vaizduotės viršenybę. 2007 vasario 17-osios savaitraštis „Time“ buvo skirtas sąmonės ir smegenų veikimo temai. Pagrindiniame numerio straipsnyje, pavadintame „Sąmonės paslaptis“, buvo pateiktas jaunos moters, išgyvenusios po automobilio avarijos, bet patekusios į vegetatyvinę būklę, pavyzdys. Norėdami suaktyvinti jusles ir sugrąžinti sąmonei aktyvumą, britų ir belgų mokslininkai atliko keletą eksperimentų specialiu aparatu skanuodami merginos smegenyse vykstančią kraujo cirkuliaciją. Ir pasiekė stulbinančių rezultatų. Kai jie paprašė įsivaizduoti, kad ji lankosi savo namų kambariuose, sukilo dalys, kurios reikalingos navigacijai erdvėje ir vietų atpažinimui. Kai jie paprašė, kad ji įsivaizduotų, kaip žaidžia tenisą, prisijungė ir tos, kurios iššaukia judėjimą.

Šios sunkią traumą patyrusios pacientės aplinkos suvokimui būtinos juslės nefunkcionavo funkcionavusios, organizmas nebeatsakinėjo į dirgiklius. Kaip šiek tiek ciniškai teigia pats straipsnio autorius Stevenas Pinkeris, „žiauria kasdiene kalba tariant, ji buvo daržovė“.

Ir štai tada atsirado jėga, kurios postūmis leido iš naujo atrasti santykį su pasauliu. Tai įsivaizdavimo pastanga, kilusi beveik ex nihilo, iš ontologinės ir fiziologinės komos. Kūniškas aktyvumas vėl atsigavo būtent tuomet, kai jo paprašė įsivaizduoti. Medicininiu požiūriu, tokius sužalojimus patyrusi mergina pati įsivaizduoti neturėjo galimybės – smegenys buvo praradusios mentalinės veiklos sugebėjimus. Ironiška, bet tai, kas vadinama netikrove, sugrąžino prarastą realybę. Fantazija pademonstravo, kad yra ankstesnė ir pirmapradiškesnė nei smegenys.

Beje, tame pačiame „Time“ numeryje pateikiamas ir kitas straipsnis „How the brain rewire iself“. Jame, be kita ko, pateikiamas tyrimas, kurio eigoje atsiskleidė, kad įvairiais aparatais galima stebėti ir fiksuoti išskirtines budistų vienuolių meditacijos patirtis. Jų metu šie mentalinių treniruočių olimpiniai atletai ne tik patiria išskirtinės laimės ir ekstazės būseną, bet ir sugeba keisti pačių smegenų fiziologinę sandarą. Straipsnio pabaigoje reziumuojama, kad moksle įvyko šis bei tas naujo: „neuroplastiškumo atradimas, ypač proto galia keisti smegenis, yra vis dar pernelyg naujas dalykas, kad mokslininkai, nekalbant apie mus likusius, galėtų suvokti jo visą prasmę“ (Begley, 2007, 52). Tačiau žvelgdami filosofiškai, šiokią tokią (jei ir ne visą) prasmę įžvelgti galime. Sąmonė ir protas, kuriuose yra neatsiejamai įausta vaizduotė, dar sykį įrodo savo nechronologinį pirmapradiškumą. Tai, ką vadiname išgalvota tikrove, yra lygiai taip pat tikra, kaip ir tai, ką patiriame standartiniuose suvokimo aktuose. Net ir mokslas turi pripažinti, kad skirties tarp tikrovės ir netikrovės daryti nebeįmanoma.

Nerijus: Kas yra filosofija?

Apie tai, kuo filosofija buvo ir jau nebėra, kalbėjau kiek anksčiau. Šiuo klausimu nieko daugiau nepasakysiu.

Ge6y: Kas paskatino rinktis filosofijos studijas?

Dėl visko ir visada kalta aplinka.

Sokratas: Kiek filosofijos studijos gali būti naudingos (jaunam) žmogui?

Sokratai, tavo bendravardžio priešininkai teisme teigė, kad jos netgi gali būti kenksmingos ir tvirkinančios. Ir aš manau, kad tame yra tiesos grūdas – tik visai kita prasme, nei manė anie vargšai pavyduoliai. Filosofija gali apsvaiginti ir atimti realybės pojūtį. Filosofija dažnai susargdina puikybe. Filosofija kalba apie tiesą, bet duoda apgaulingus atsakymus.

Tačiau tinkamai naudojama, ji gali suteikti tai, ko nesuteiks niekas kitas. Meilę išminčiai. Tai nėra nei pati išmintis, nei visažinystė, nei loginių dėsnių taikymas, nei erudicija ar kitoks išmanymas. Tai labai savita ir paslaptinga mentalinės erotikos rūšis. Tiems, kas ją yra patyrę, ji – neprilygstama.

22*1: Koks Jūsų gyvenimo motto?

Aš neturiu gyvenimo motto. Ir tai taip pat yra motto.

AS: Ar esat perskaitęs tokią knygą, kuri radikaliai būtų pakeitusi požiūrį į gyvenimą? Ir apskritai kokios mėgstamos (ar viena įsimintiniausia) Jūsų knygos?

Galėčiau pamintėti daug knygų. Jos įvairios reikšmės, svorio ir storio. Be to, man patinka, kad nuolat atsiranda vis kita knyga, kuri lydi mano gyvenimą. Tačiau jei reikėtų išsirinkti keletą svarbiausių, paminėčiau Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, viską, ką parašė Borgesas, Platono „Faidrą“ ir „Faidoną“, Herakleito „Fragmentus“, Sapfo poeziją, Dostojevskio „Brolius Karamazovus“ ir Vonneguto „Čempionų pusryčius“. Šios knygos miega kartu su manimi.

Intro: Esate nemažai susijęs su teatru. Kaip vertinate šiandienos Lietuvos teatrą? Kokias matote realijas ir perspektyvas? Kiek filosofijoje vadovaujatės teatriniais impulsais?

Tai labai platus klausimas, beje, gyvai ir aršiai aptarinėjamas kritikų ir teatro profesionalų. Ypač po pernai metų „Sirenų“ festivalio, kurį vertindamas lenkų kritikas Łukaszas Drewniakas konstatavo, jog Lietuvos teatrą ištiko gili krizė. Naujų vardų neatsiranda, pripažinti meistrai nesulaukia tinkamo valdžios dėmesio, todėl daugiausiai rodo savo spektaklius užsienyje – žodžiu, jokios gaivumos, jokių naujų vėjų. Liūdna, bet šiuose žodžiuose yra tiesos. Tai yra ir ciniškos Lietuvos kultūros politikos pasekmė. Kita vertus, ko tikėtis, kai mus valdo tokie išskirtinai netalentingi puspročiai.

O apie teatrinius impulsus galiu pasakyti tik vieną dalyką. Nieko nėra blogiau už blogą teatrą. Jis išbalansuoja ir sutrikdo. Jo nepalyginsi su, pvz., blogu kinu. Tačiau, kita vertus, joks geras filmas nepasieks tokio efekto kaip geras spektaklis. Tai vienintelis menas, kuris man dar karts nuo karto sukelia šiurpą.

Vilius: Ar filosofijos studijos padeda geriau suprasti šiuolaikinę (populiariąją) kultūrą?

Filosofijos studijos tiesiog padeda geriau suprasti arba geriau nesuprasti (kas irgi labai svarbu). Todėl nežinau srities, kurios negalėtų aptarinėti filosofija. Būdamas Niujorke, prisižiūrėjau įvairiausių veikalų: „Filosofija ir hiphopas“, „Southparko filosofija“ ir t.t. Ir kai kurie jų pasirodė ne tokie jau lėkšti, kaip galima būtų pagalvoti iš pirmo žvilgsnio.

Platonas: Ar žmogus yra laisvas ką nors gyvenime pasirinkti?

Ir taip, ir ne. Laisvė yra pats iliuziškiausias žmogiškosios būties fenomenas. Kapitalizmas ir ilgalaikė demokratija dar kartą patvirtino, kad laisvę suvokti galima tik taip, kaip mokė Kantas – antinomiškai. Mes, Vakarų pasaulio žmonės, lyg ir turėtume laisvės turėti į valias. Tačiau pasižiūrėkime, kokie sąlygoti esame rinkdamiesi, kokiu mastu nesuvokiame, jog esame kontroliuojami ir reguliuojami tuo metu, kai perkame, balsuojame, važiuojame automobiliu, keliaujame, žiūrime televizorių. Ir tai net ne sistemos klausimas. Taip jau yra, kad laisvas, ko gero, visuomet esu tik iš dalies.

Timūras: Kas filosofijoje "ne taip"? Ar galima pradėti jos neapkęsti?

Be abejo. Filosofija yra ydinga ir nuodėminga tarsi pagyvenusi bordelio matrona. Todėl sukelia prieštaringų jausmų. Bet vis dėlto svarbiausia jos nuodėmė, kurią jau čia paminėjau, yra puikybė. Filosofija gundo galvoti, kad esi protingesnis nei kiti. Ir prireikia labai daug laiko ir nuoseklių pratybų, kad grįžtum atgal prie sokratiškojo „Aš žinau, kad nieko nežinau“.

Mindaugas: Ar neuromokslas gali pateikti išsamų vaizduotės aprašymą? Jei šiuo metu negali – ar kada nors galėtų?

Negali ir niekada negalės. Tačiau kartais jis duoda įdomių duomenų. Dabar atsirado tokių fenomenologų, kurie savo tyrimuose naudoja neurofiziologinius duomenis. Aš manau, kad kartais tai gali labai puikiai pasitarnauti kūrybingam aprašymui. Filosofija, kuri nuolat siekia tiesos ir jos nepasiekia, gali operuoti bet kuo – tai yra jos stiprioji pusė. O joks mokslas (kuris kvailai galvoja, kad suranda tam tikrą tiesą) savo pastangomis niekada nesuvoks tikrosios dalykų padėties.

Eglė: Ar galima nutrinti ribą tarp filosofijos ir meno, kuo mėgina įtikinti nemažas būrys postmoderniųjų (ir ne tik postmoderniųjų) mąstytojų?

Galima nutrinti ribą tarp tikrovės ir netikrovės – tuo įsitikinu savo kailiu lankydamasis Niujorke. Stebėdamas, kaip sklandžiai virtualybė integravosi į tikrovę, norom nenorom prisiminiau Baudrillard’ą, kuris labai taikliai pastebėjo, kad Disneilendas egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog pati „realioji“ šalis, visa Amerika, yra Disneilendas. Kita vertus, paradoksaliai tai liudija tą patį, apie ką kalbėjo vėlyvasis Heideggeris, kuris citavo Hölderliną: Doch dichterisch wohnet der Mensch – „Žmogus jau gyvena poetiškai“. Šiose eilutėse filosofas atranda esminę apibrėžtį, kuri nusako, kaip žmogus buvoja pasaulyje. Poetiškai, vadinasi, kūrybiškai. Šitaip žvelgiant, susilieja viskas – ne tik tokie riboti dalykai kaip filosofija ir menas.