Į svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojų klausimus atsako filosofas Dalius Jonkus

Dalius Jonkus – humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros docentas bei vedėjas, Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docentas, Lietuvos fenomenologų draugijos prezidentas, Lietuvos filosofų draugijos narys. Taip pat Vilniaus Pedagoginio universiteto mokslo darbų „Žmogus ir žodis“ redkolegijos narys, atsakingas už filosofinio numerio parengimą.

1998 metais apgynė disertaciją tema „Būties problema Martyno Smigleckio logikoje“.

Interesų sritys: fenomenologija, filosofinė antropologija, kultūros filosofija.

Detalų akademinio gyvenimo aprašymą galite rasti čia.

Sfinksas: Kas yra filosofija?

Timūras: Su kuo jums asocijuojasi žodis „filosofija“?

Filosofija yra išminties meilė, tai mokymasis patirti pasaulį kitaip nei įprasta. Filosofiją apibrėžti sunku, nes tai ne faktinių žinių suma, bet patirties ir gyvenimo būdas. Mano filosofijos mokytojas dažnai sakydavo, kad vienintelis dalykas, kurio turime išmokti studijuodami filosofiją, yra skonis. Jei įgysime gerą skonį, tai patys galėsime teisingai pasirinkti ir atskirti paistalus nuo išmintingų įžvalgų.

E.: Kas yra toji fenomenologija? Kuo ji skiriasi nuo kitų filosofijų?

Fenomenologinė filosofija yra filosofija, kuri siekia sugrįžti prie gyvenimiškos patirties kaip pirminio išminties šaltinio. Visos mokslinės ir filosofinės teorijos turi būti aktualizuojamos savo asmeninėje patirtyje reflektuojant patį išgyvenimo būdą ir jo struktūras. Fenomenologas ieško prasmės ne moksliniuose faktuose ar sąvokų reikšmėse, bet tiesioginėje patirtyje. Reikia aprašyti tai, kas duota patirtyje, ir tai, kaip duota. Atskleisdama patirties struktūras, fenomenologija aprašo sąlygas, be kurių būtų neįmanomas joks žmogaus supratimas. Fenomenologija skiriasi tiek nuo empiristinių, tiek nuo intelektualistinių teorijų, nes transcendentalinį racionalumą, esminius (eidetinius) sąryšius ir struktūras atranda reflektuodama kasdienes patirtis.

Vika: Ką manote apie teiginį, kad žmogaus egzistavimo būdas yra veikla. Ar pritariate šiam teiginiui?

Šiam teiginiui pritarčiau ir kartu papildyčiau. Žmogus yra veikli būtybė todėl, kad jis negali būti neveikdamas. Žmogus privalo veikti, nes jo prigimtis jam negarantuoja savaiminės būties. Žmogaus buvimas yra problema, todėl žmogus nuolatos privalo rūpintis savo gyvenimu, kurti save ir savo aplinką, nes tik taip jis gali tapti ir išlikti žmogumi. Žmogaus buvimas yra nuolatinis rūpestis dėl savojo buvimo pagrindo ir prasmės.

Sveikas protas: Nors mes visi suvokiame, kad galime rinktis, tačiau yra tokių mąstytojų, kurie ginčija laisvą valią. Kuo siekiama tokiais argumentais ir kam jie naudingi?

Manau, kad ginčydamos laivą valią, mokslinės ir filosofinės teorijos siekia žmogų paversti manipuliuojamu objektu ir įrankiu. Jei žmogaus nepripažįstame subjektu, gebančiu priimti sprendimus, pasirinkti ir atsakyti už savo veiksmus, tai tada yra negalima nei etinė, nei politinė bendruomenė. Kuo daugiau žmonių sugebės realizuoti laisvą pasirinkimą ir tapti atsakingais subjektais, tuo tobulesnę demokratinę bendruomenę mes turėsime. Sutinku, kad ši laisvų žmonių bendruomenės vizija gali atrodyti utopiška, tačiau kito kelio nematau. Politinė bendruomenė ir filosofinė bendruomenė yra vaisius, kuris išauga iš vienos šaknies – laisvės.

Whiteheads: Ar visa filosofija – tik užrašai Platono paraštėse ar vis dėlto ne?

Taip, galima sakyti, jog filosofija yra užrašai Platono paraštėse, nes šio filosofo dialoguose yra paliestos visos arba bent jau dauguma filosofijos problemų. Tačiau norėčiau šį posakį paaiškinti ir iš kitos perspektyvos. Ką reiškia, jog filosofuodami turime bendrauti su Platonu? Mes turime ne šiaip atpasakoti Platono, Aristotelio, Kanto ar Hegelio mintis, bet turime jų mintis pamąstyti patys. „Užrašai paraštėse“ reiškia, kad mes šiandien filosofiją kuriame aktualizuodami kitų patirtis kaip savo patirtis ir to negali sustabdyti nei istoriniai, nei kultūriniai, nei kalbiniai skirtumai.

Tautvydas: Ar sutiktumėte su dalies filosofų pozicija, kad žmogaus sąmonės intencionalumas, kuriuo remiasi visa huserliškojo tipo fenomenologija, glūdi Niekyje: sąmonė nebūtų intencionali, jei intencionalumo šaltinis nebūtų pats Niekis?

Pirmiausia reiktų skirti niekį kaip absoliutų, savyje egzistuojantį faktą ir niekio patirtį. Fenomenologijoje niekis nagrinėjamas iš patirties perspektyvos. Niekis, kaip ir bet kuris kitas suvokiamas ir patiriamas dalykas, yra intencionalus „kažkas“. Galima bijoti niekio kaip mirties, galima niekį apdainuoti dainelėse ir poezijoje, galima niekį jausti kaip tam tikrą stoką arba perviršių, tuštumą arba pilnatvę. Visada niekis pasireiškia kaip kažkas, ką galime suprasti nors ir neturėdami visiško apibrėžtumo.

Aleksandr: Ar iš tiesų fenomenologinė filosofija yra „pirmoji filosofija“? Ar šitoks jos įvertinimas nereiškia, kad filosofinis diskursas suabsoliutinamas bei paverčiamas aklo individualaus noro žinoti tiesą patenkinimo teritorija?

Jei „pirmoji filosofija“ yra tokia filosofija, kuri siekia atsakyti į pamatinius klausimus, į kuriuos neatsako mokslai, nes negali apmąstyti savo pačių prielaidų, tai tada taip – fenomenologinė filosofija yra „pirmoji filosofija“. Jei pirmąja filosofija vadinsime metafiziką, kuri siekia peržengti aktualaus ir galimo patyrimo ribas, tai tada ne. Fenomenologinė filosofija yra patirties, o ne spekuliatyvinių konstrukcijų filosofija.

Sigita: Kaip Jūs manote (nors tai gana pozityvistinis klausimas), ar filosofinis mąstymas nuo graikų laikų tobulėja, t.y. teikia suvokimui rūpimus dalykus aiškiau ir skaidriau, ar degraduoja, t.y. paskęsta kalbos, įrankių ir komunikacijos verpetuose, ar trečias variantas – stovi vietoje, kaip ir žmogaus prigimtis, tuos pačius dalykus atskleisdama skirtingomis priemonėmis?

Filosofija, kaip jau sakiau, yra bendravimas ir kalbėjimasis su kitais, tačiau jei aš pats nepamąstysiu, tai jokio filosofijos tęstinumo nebus. Jei manysime, kad viskas jau buvo pasakyta ir pamąstyta, tai žiauriai nusivilsime, nes filosofija, kaip ir kitos žinojimo formos, išsaugomos ir pratęsiamos tiktai didelių pastangų dėka. Filosofija nei tobulėja, nei degraduoja, nei stovi vietoje. Filosofija gyvuoja tų, kurie mąsto patys, dėka. Tokių pavyzdžių esama ir iš jų galima mokytis. Taigi pirmiau filosofija yra ne istorija, bet realus filosofijos laukas. Tiktai pereidami į kitą lygmenį ir filosofiją traktuodami kaip istorijos mokslo objektą, galime kalbėti apie sąlyginį filosofijos tobulėjimą arba degradaciją. Tai bus „žvilgsnis iš šalies“, o ne iš pačios filosofijos.

Antanas: Kaip Jūs vertinate fenomenologinę psichologiją, egzistencinį-fenomenologinį tyrimo metodą?

Lina: Gal galėtumėte išvardyti pagrindinius fenomenologijos ir psichologijos skirtumus? Faktas, kad psichologija, kaip ir kiekviena save gerbianti mokslo sritis, yra linkusi žmogaus sąmonę redukuoti, lyg yra suprantamas. Na o kaip yra fenomenologijoje?

Antanas: Kaip (ar) psichologija (kognityvinė psichologija) paveikė filosofinius svarstymus apie tikrovės pažinimą?

Reikia pradėti nuo to, kad fenomenologinis metodas yra ne tik filosofinių problemų sprendimo būdas, bet kaip epistemologinių prielaidų kritinė refleksija yra pritaikomas įvairiuose moksluose: sociologijoje, kultūrinėje antropologijoje, literatūrologijoje, neuromoksluose ir kitur. Psichologija, kaip vienas svarbiausių ir filosofiškiausių žmogaus mokslų, yra tiesiogiai susijusi su fenomenologija, nes pastaroji yra dar ir praktinis darbas su sąmone. Tiesa, fenomenologija pradeda nuo natūralistinės psichologijos kritikos, kuri tapo vyraujančia psichologijos kryptimi, kai tik psichologiją buvo pabandyta sukurti pagal gamtos mokslų pavyzdį kaip kiekybinį ir objektyvų mokslą apie subjektyvumą. Fenomenologinė filosofija kritikuoja natūralistines sąmonės koncepcijas parodydama, kad sąmonės natūralizavimas ir nuasmeninimas panaikina tai, kas sąmonėje svarbiausia – jos intencionalumą. Sąmonė yra ne daiktas, bet santykis. Todėl fenomenologija pabrėžia etinio santykio svarbą. Į kitą galima kreiptis kaip į objektą, kurį valdo biologiniai ir fiziologiniai dėsniai, arba kaip į subjektą, kuris yra asmuo. Fenomenologiškai orientuota psichologija žmogaus asmenį traktuoja kaip vertybę.

Petras Vianas: Perskaičiau Jūsų disertacijos temą ir pagalvojau: „kaip logikoje gali atsirasti būtis?“

Būties problema logikoje egzistuoja tol, kol ji netampa visiškai formalia disciplina. Jei logiką suprastume plačiau, kaip iš dalies ją suprato ir scholastinė filosofija, tai tada pastebėtume, jog būties klausimas yra suponuojamas kiekviename teiginyje, kiekviename subjekto ir predikato sąryšyje, kiekviename teiginio sąryšyje su tuo, apie ką teigiama. Scholastinėje logikoje gausu epistemologinių ir ontologinių implikacijų. Savo disertacijoje aš kaip tik bandžiau parodyti ontologines logikos prielaidas, Martyno Smigleckio Logikos sąryšį su Francisco Suarezo Metafizinėmis disputacijomis. Pagrindinė Smigleckio logikos ontologinė prielaida – tai perskyra tarp realios ir protu vien mąstomos būties.

Edmundas: Koks principas, Jūsų manymu, fenomenologiją daro fenomenologija? Ar esama šventų, nepajudinamų postulatų, kuriais fenomenologas niekada neabejoja?

Neabejotinų dogmų nėra. Fenomenologiją kuria vadinamieji eretikai, kurie nuo pat fenomenologijos atsiradimo ją kritikavo. Husserlį kritikavo Heideggeris, Ingardenas, Sartre‘as, Levinas, Finkas, Ortega y Gassetas, Merleau-Ponty, Gurwitsch‘ius, Gadameris ir kiti. Taip pat jie kritikavo vienas kitą. Nepaisant šios kritikos, o gal kaip tik dėl jos, fenomenologija egzistuoja ne kaip vieno autoriaus kūryba, bet kaip fenomenologinis sąjūdis. Svarbiausiu principu laikyčiau kvietimą sugrįžti prie pačių daiktų. Ginčas fenomenologinėje filosofijoje vyksta ne dėl sąvokų reikšmių, bet dėl dalykų patirčių.

Vilius: Ar yra pagrindo kalbėti apie savitą lietuvišką fenomenologiją? Ar terminas „lietuviškoji fenomenologijos mokykla“ tinka dabartinei padėčiai įvardyti?

Atsakyčiau: taip. Tačiau kalbėti apie lietuvišką „fenomenologijos mokyklą“ dar sunku, nes tie, kurie domisi fenomenologija ir bando ją praktikuoti, per daug susiję vieni su kitais, per daug įsivėlę į tarpusavio diskusijas. Lietuvos fenomenologų bendrumas labiau išryškėja žvelgiant iš šalies. Kai man pačiam tenka dalyvauti tarptautiniuose filosofų renginiuose ir labiau specializuotose fenomenologų konferencijose, tai pastebiu stilistinį ir dalykinį lietuvių fenomenologų bendrumą. Man svarbios kelios asmenybės, kurios parodo dabartinės Lietuvos fenomenologijos peizažo spalvingumą. Tai Arvydas Šliogeris, Arūnas Sverdiolas, Tomas Sodeika ir Algis Mickūnas. Man artimiausias yra Algio Mickūno plėtojamas transcendentalinės fenomenologijos projektas. Šliogerio, Sverdiolo ir Sodeikos fenomenologijos supratimą smarkiai įtakojo Heideggeris. Nepaisant skirtumų, galima kalbėti apie šių fenomenologų bendrumą. Tai demonstruoja vykstančios dalykinės diskusijos ir nenutrūkstanti seminarų bei vasaros mokyklų veikla.

Dėstytojas: Ar sutiktumėte, kad filosofijos dėstyti neįmanoma? Galima dėstyti filosofijos istoriją, viską verčiant negyvais muziejaus eksponatais; galima publicistiniu stilium perbėgti per „klasikines“ problemas taip ir nepalietus esmės; pagaliau galima aiškinti „pagrindus“ nepaaiškinant, kad tai – tik viena iš interpretacijų... O kaip dėstyti FILOSOFIJĄ?

Sutinku, kad filosofijos dėstymas yra sunkus uždavinys. Tačiau ar tikrai jos dėstymas yra neįmanomas? Aš skirčiau du filosofijos dėstymo lygmenis. Pirmasis – tai mokyklinės filosofijos lygmuo. Filosofiją galima dėstyti kaip sistemiškai rišlią žinių visumą, išmokyti analizuoti filosofines problemas ir argumentuotai dėstyti savo mintis, lyginti vienus filosofus su kitais. Tačiau tik antrasis lygmuo atskleidžia ir įtraukia į filosofiją tiesiogiai, nes jis grindžiamas ne išoriniu filosofijos dėstymu kaip faktinių žinių perdavimu, bet pačiu filosofavimu. Išmokti filosofijos galima tiktai pačiam tampant filosofu ir įgyjant savarankiško mąstymo įgūdžius.

Mokytojas: Kaip manote, ar vidurinėje mokykloje, gimnazijoje turėtų būti dėstoma filosofija?

Taip. Jei pripažįstame, jog mokykla turi ugdyti savarankiškai mąstančias, laisvas asmenybes, tai filosofija mokyklose yra būtina.

Instrukcija: Kas Jus atvedė į filosofiją?

Visų pirma meilė literatūrai ir knygoms apskritai. Antra, aš ieškojau atsakymų į klausimus, į kuriuos negalėjo atsakyti nei mano tėvai, nei mokytojai mokykloje. Aštunto dešimtmečio pabaigoje, devinto pradžioje pasirodė pirmieji filosofiniai vertimai į lietuvių kalbą. Tiksliau pradėta leisti serija knygų „Iš filosofinio palikimo“, taip pat pasirodė serija filosofijos chrestomatijų. Būdamas knygų „graužikas“, aš pradėjau skaityti šias knygas, tačiau nustebęs supratau, kad daugelio dalykų tiesiog nesuprantu. Dar labiau susidomėjęs, sužinojau, kad lietuvių kalba yra prieinama vos kruopelytė to išminties aruodo, kurį sukaupė žmonija. Tai paskatino mokytis užsienio kalbų ir važiuoti studijuoti filosofiją į Sankt Peterburgą (tuo metu – Leningradą).

Buridanas: Kurį filosofą iš visos filosofijos istorijos leistumėte sau pavadinti asilu ir – jei toks yra – kodėl?

Dėstydamas filosofiją mėgstu pasakoti anekdotus apie vieną ar kitą filosofą, tačiau vadinti asilu nedrįsčiau nė vieno. Manau, kad reikia pagarbiai bendrauti net su tais, su kuriais nesutinki. Man priimtinesnė ne priešų paieška, bet mąstymas apie tai, kas mus jungia. Kita vertus, save patį puikiai įsivaizduoju „Buridano asilo“ vietoje.

Pironas: Ar šiandien filosofija reikalinga dar kam nors – be ją dėstančiųjų ir ją studijuojančiųjų (kurie, savo ruožtu, vėliau ją dėstys kitiems studijuosiantiesiems)? Ar kada nors buvo?

Net ir tie, kurie dedasi dideliais skeptikais ir abejoja filosofijos reikšme, neišvengia klausimų, į kuriuos negali atsakyti nei mokslai, nei religiniai autoritetai. Filosofija – tai bandymas suprasti, kas esu aš? Kokia mano vieta pasaulyje? Tai galutinio prasmės šaltinio paieškos, t.y. bandymas išsiaiškinti, ar prasminga apskritai kažką aiškintis? Taigi net ir didžiausi skeptikai retkarčiais praveria virtualios filosofijos svetainės langą.

Kaligula: Kaip manote, ar žmogaus intuicija realiai egzistuoja ar tai tik fikcija? Kaip Jūs suprantate žodį „intuicija“?

Manau, kad intuicija filosofijoje labai svarbi. Fenomenologijoje intuicija suprantama kaip tiesioginė pačių dalykų patirtis, t.y. akivaizdus jų išgyvenimas.

Aristoklas: Ar galėtumėte paaiškinti, kas yra 1) eidosas, 2) epoche ir 3) transcendentalinė bei eidetinė redukcijos taip, kad suprastų ir dešimtmetis vaikas?

Epoche yra radikalus suvokimo perspektyvos pakeitimas arba inertiškos patirties tėkmės sustabdymas. Todėl epoche ir transcendentalinė redukcija dažnai yra apibūdinamos kaip požiūrio pakeitimo veiksmai – abejonė ir nuostaba. Pvz., kai aš laiką nustoju skaičiuoti ir atrandu jį ne kaip objektyvaus pasaulio matmenį, bet kaip patirties gelmę. Pirma, tam reikia suskliausti objektyvaus laiko galiojimą. Antra, reikia sutelkti dėmesį į tai, kaip laikas pasireiškia tiesioginėje patirtyje, t.y. sugrįžti (atlikti redukciją) prie laikiško objekto ir jo duoties išgyvenamoje patirtyje sąryšio. Atliktos refleksijos dėka galima aprašyti laikiškosios sąmonės struktūras. Redukcija vadinama transcendentaline, nes atveria transcendentalinį sąmonės ir pasaulio lauką. Pakeitę nuostatas mes galime nagrinėti dalykus ne tokius, kokie jie yra patys savaime (objektyviai), bet kaip tokius konkrečius fenomenus, kurių prasmę steigia įvairios patirtys ir jų tarpusavio sąryšiai.

Eidosas (esmė) ir eidetinė redukcija yra šiek tiek iš kitos sferos. Fenomenologinė filosofija siekia parodyti, jog visa patirtis yra esmiškai struktūruota. Mes negalime atrasti jokio fakto, kuris nepriklausytų nuo esminių struktūrų. Kitaip sakant, visas mūsų gyvenamas pasaulis yra persmelktas esminių struktūrų, kurios yra duotos kaip tiesioginė jusliška patirtis. Eidetinės redukcijos užduotis –atskleisti šias esmines struktūras juslinės patirties variacijose.

Kęstas: Kiek žinau (tiesą sakant, apie fenomenologiją apskritai žinau nedaug), Husserlis kūrė fenomenologiją kaip griežtą mokslą/ filosofiją. Susidaro įspūdis, bent jau Lietuvoje, kad jo pasekėjai rungiasi tarpusavyje, kas negriežčiau (t.y. migločiau, daugiareikšmiškiau, literatūriškiau, etc.) pasisakys. Ar toks įspūdis klaidingas? O jei neklaidingas, tai kodėl taip yra?

Manau, kad fenomenologijos griežtumas negali būti suprantamas tol, kol mes vadovausimės pozityvistiniu griežto mokslo apibrėžimu. Griežtas mokslas yra ne tas, kuris eksperimentiškai pagrindžia objektyvių faktų atradimą, bet tas, kuris gali reflektuoti savo prielaidas. Nė vienas gamtamokslis negali apmąstyti savo prielaidų, nes neapmąsto mokslinės praktikos ir naudojamų instrumentų. Dvasios mokslai neapmąsto savo prielaidų, nes naiviai pasitiki gamtos mokslų moksliškumu ir patys orientuojasi į objektyvaus mokslo modelį. Vienintelis griežtas mokslas šia prasme yra fenomenologinė filosofija, kuri nepriima jokių faktų kaip savaime suprantamų, bet reikalauja juos susieti su konkrečių patirčių struktūromis. Taigi fenomenologija nesiekia griežtumo vienareikšmiškai apibrėždama sąvokas, nes siekia suprasti ne sąvokas, bet dalykų patirtis. Šia prasme fenomenologijai daug artimesnis vėlyvasis Wittgensteinas, kuris parodė, jog reikšmę reikia suprasti žaidžiamo žaidimo kontekste. Jei nesupranti, kas tai per žaidimas, tai nesuprasi ir jame dalyvaujančio dalyko reikšmės.