Audronė Žukauskaitė – humanitarinių mokslų (filosofijos krypties) daktarė, Kultūros, filosofijos ir meno instituto Dabartinės filosofijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja.

Interesų sritys: šiuolaikinė filosofija, psichoanalizė, lyčių studijos, vizualinės kultūros studijos.

Autorė:

Anapus signifikanto principo: psichoanalizė, dekonstrukcija, ideologijos kritika (2001) 

 Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos (2004) ; G. Mažeikio recenzija.

Vertėja:

Viskas, ką norėjote sižinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. (sudarė, vertė bei įvadinį straipsnį parašė A.Žukauskaitė. 2005)

Sudarytoja:

„(Po)etikos: kaip galima šiuolaikinė etika“ (su N. Putinaite, 2002 m.)

Baltos lankos 15/16, (su Nerijum Milerium, 2002 m. )

Filosofija. Sociologija nr. 3 ( su Nijole Narbutaite, 2004).

 Lytys, medijos, masinė kultūra / Gender, media, and mass culture (su Virginija Aleksėjūnaite, 2005 / 37)

Post/modernizmas (2006)

Gintas: Ar intelektualus žinojimas netampa diktatoriumi Jūsų pojūčių, emocijų atžvilgiu? Ir ar yra žinių, kurios nereikalingos (gal net kenksmingos) gyvenime?

A. Ž. Žinoma, kad tampa, ir daugelį neracionalių impulsų iš karto uždraudžia. Taip gyvenimas supaprastėja, bet ir sunuobodėja, taigi tenka iš naujo „mokytis“ spontaniškumo.

Karolis: Ar Jūs anarchistė?

A. Ž. Ne, nemėgstu nei buitinio, nei politinio anarchizmo, nes pirmasis man asocijuojasi su apsileidimu ir valios stoka, antrasis – su aiškesnių principų ir idėjų stoka. Iš esmės tai apolitiška laikysena, kurią daug metų slaptomis palaikė sovietmečio ideologija. Todėl dabartiniai anarchistai Lietuvoje man atrodo tarsi pasiklydę kelionėje laiko mašina: neaišku, kam jie priešinasi – ar sovietinei diktatūrai, ar 60-70-ųjų metų kapitalizmui. Iš tikrųjų tai jau nei vieno, nei kito seniai nėra.

Senolis: Ko Jūs, gerb. Audrone, paklaustumėt (amžiną jam atilsį) Jacques'o iš Derrida giminės, jei staiga atsidurtumėt tam pačiam lėktuve, vietų kaimynystėj? mange takk!

A. Ž. Ko norėčiau paklausti paties Derrida? Norėčiau paklausti, ar jam niekada nebuvo trošku akademiniame diskurse, ar jam nesinorėjo, pavyzdžiui, kurti filmų? Kokius skirtumus jis toleruoja, o kurių – ne? Kokio savo gyvenimo įvykio nenorėtų ar negalėtų aprašyti jokiu diskursu, jokia kalba? Kodėl niekada taip ir nesiėmė nuosekliau plėtoti kūno, lyties, politikos problematikos, o tik visą laiką mezgė tuos savo ženklus...    

Inga: Kaip manote, nuo kelių metų būtų pats laikas pradėti domėtis filosofija? Ar paaugliui įmanoma rasti kur padiskutuoti filosofinėmis temomis? Ką pati manote apie tokius jaunus, pradedančius mąstytojus?

A. Ž. Manau, kad vaikai natūraliai yra filosofai, darželis ir mokykla vėliau juos tiesiog subukina, išmoko atmintinai visų atsakymų. Mano šešerių metų sūnus, lankantis „tarybinį“ darželį, į visus mano bandymus paimprovizuoti kokiu nors klausimu atsako visada vienodai: „Taip nebūna!“ Taigi manau, kad labai svarbu ugdyti jaunų žmonių mąstymą ir fantaziją, tik nežinau, kokios įstaigos tai galėtų daryti. 

Nerijus: Ar sutinkat su Kierkegaard‘u, jog moteris neturi (tam tikra prasme) vyriško intelektualumo? Ir ką tai reiškia?

A. Ž. Na, moteris neturi vyriško intelektualumo tik viena prasme – ji neturi falo, dėl to nesiginčysiu. Visom kitom prasmėm jokių principinių skirtumų, gebėjimų ar nesugebėjimų neįžvelgiu. Tai, jog kažko negaliu, nes esu moteris, sužinojau tik atykusi į VU Filosofijos fakultetą. Iki to momento jokių apribojimų – nei „vidinių“, nei išorinių – nebuvau patyrusi. Jau išsamiau susipažinusi su lyčių studijomis, supratau, kad filosofija yra viena konservatyviausių disciplinų, nes ji kuriama iš visuomet vyriško subjekto perspektyvos. Taigi moterų žeminimas ir niekinimas turi gilias (maždaug du tūkstančius metų trunkančias) „kultūrines“ tradicijas, kurias ne taip lengva pakeisti.   

Moteris: Kas yra moteris? Ar įmanoma moteriškumą apibrėžti „autentiškai“, ne iš vyriško žvilgsnio perspektyvos?

A. Ž. Labai sunkus klausimas. Žinoma, nuosekli feministinė strategija būtų stengtis išsivaduoti iš vyriško žvilgsnio, vyriškos kultūros perspektyvos – bet ar yra kokia nors kitokia? Luce Irigaray prieš kokius dvidešimt metų teigė, jog visa filosofijos terminija yra falocentrinė ir buvo užsimojusi sukurti naują kalbą, naują diskursą, kuris remtųsi moteriškojo kūno morfologija – bet ar tokiu būdu nesukuriame naujo geto, naujos atskirties zonos? Ar taip moterys nėra vėl iš naujo izoliuojamos „moteriškoje kalboje“, „moteriškoje literatūroje“, tačiau šį kartą jau savanoriškai, savo iniciatyva. Aš manau, kad daug prasmingiau būtų ne stengtis išrasti naują diskursą, bet keisti esamą, „užkrėsti“ jį naujomis sąvokomis, naujomis patirtimis ir taip pamažu keisti pačią filosofijos sampratą.

Tomas: Ar netolerancijos gėjams problema iš tiesų yra tokia opi?

A. Ž. Manau, kad ši problema bus opi tol, kol jos nepripažinsime. Kai homoseksuali orientacija bus pripažinta, atras vietą mūsų simbolinėje tvarkoje, ji iš karto liausis buvus problemiška. Kažkodėl manoma, kad vos tik pripažinsime gėjų ir lesbiečių teises, jie akimirksniu ims tvirkinti vaikus ir ardyti mūsų šeimas. C’mon, tai atskiras pasaulis ir leiskime jam egzistuoti. 

Liutauras: Vyriškumo studijoms įgaunant pagreitį, daugelis lytiškumo tyrinėtojų pasineria į pop kultūros, reklamos, vizualumo, TV ir filmų analizę. Norėtųsi sužinoti, ką iš pop kultūros simbolių (suprekintų personažų, herojų, aktorių) Jūs galėtumėte pavadinti „patraukliu“ ar savotišku aistros (kurios filosofams nevalia rodyti viešumoje) objektu?

Būkite atvira ir nevenkite atsakymo...

A. Ž. Keista, niekada negalvojau apie pop kultūros simbolius kaip savo aistros objektus... Na, pradedant nuo vaikiškos pop kultūros, kurią šiuo momentu esu priversta vartoti kartu su savo sūnum, galiu pasakyti, jog simpatizuoju Šrekui (tiek, kiek jis yra monstras) ir nekenčiu Žmogaus-voro. Kalbant apie suaugusiųjų pop kultūrą, galiu pasakyti, jog mieliau renkuosi Woody Alleno neurotikus nei Jamesus Bondus (kiek ten jų bebūtų), simpatizuoju Almodovaro transvestitams ir transseksualams... Šiaip galiu pastebėti, kad pop kultūra labai moteriškėja ir siūlo vis daugiau įdomių moteriškų personažų, tuo tarpu vyrai dažnai vis dar vaizduojami labai standartiškai ir nuobodžiai...    

Paulius: Kas ta laimė ir kuo ji skiriasi nuo sėkmės?

A. Ž. Turbūt suprantate, kad tai visai skirtingo lygmens dalykai. Esama situacijų, kai sėkmės lydimi žmonės jaučiasi nelaimingi, kamuojami tuštumos ir tarsi gyvenantys svetimą gyvenimą. Dažni ir priešingi atvejai, kai sėkmės nepasiekę ar jos net nesiekiantys žmonės jaučiasi laimingi. Psichoanalizė analizuoja ir tokias situacijas, kai subjektas tarsi įsimyli savo nesėkmes ir visą gyvenimą jas kartoja, nė už ką nenorėdamas, kad jam imtų vieną kartą ir pasisektų.   

Ieva: Ar egalitariniame diskurse, kur alternatyvos turi vienodą vertę, apskritai dar įmanoma kalbėti apie prasmingą rinkimąsi ir vertybes?

A. Ž. Nors gyvename laisvoje visuomenėje, kurią apibrėžia pasirinkimo laisvė, pasirinkimas visuomet yra tik nominalus, nes renkamės tik iš tų galimybių, kurios yra iš anksto duotos. Slavojus Žižekas yra kalbėjęs apie priverstinį pasirinkimą (forced choice) kaip vieną svarbiausių demokratinės kontrolės mechanizmų: jūs esate laisvi rinktis, tačiau su sąlyga, kad pasirinksite teisingai... Juk negalime pasirinkti būti laisvi nuo rinkos, nedirbti, būti politiškai nekorektiški, netgi negalime bandyti „suprasti“, kokia logika vadovaujasi vadinamasis fundamentalizmas...   

Terminologas:  Kaip atsakytumėte: kas yra postmodernizmas?

A. Ž. Atsakyčiau, kad nežinau, nes šis terminas jau nieko nereiškia. Bendrais bruožais postmodernizmą galėtume nusakyti kaip hierarchijos, autoritetų, binarinių opozicijų atmetimą; istorinio jausmo nunykimą; bet kokio „esencializmo“ panaikinimą. Kalbant konkrečiau, galėtume išskirti dvi postmodernizmo kryptis: diskursyvinę, kuri jungtų tuos autorius, kurie tiki, kad „viskas yra diskursas“ (Derrida, Foucault, Baudrillard’as), ir „realistinę“ (kvailas pavadinimas, bet nežinau, kuo jį pakeisti), kuris vienija autorius, manančius, jog anapus diskursyvių išraiškų dar esama „tikrovės branduolio“ (Lacanas, Deleuze’as, Lyotard’as, Žižekas). „Realistinis postmodernizmas“ nuo „tiesiog realizmo“ skiriasi tuo, jog pirmasis teigia, kad diskursyvi raiška kažkaip koreliuoja su tuo, kas nediskursyvu ir nesimbolizuojama; antrasis mąsto daiktus tiesiogiai, be diskurso tarpininkavimo.  

Nerija: Audrone, ar XXI a. pradžia (po Derrida, Rorty ir kitų didžiųjų postmodernistų mirties) vis dar priskirtina postmodernizmo epochai? Ką šiandien reiškia postmodernizmas? O gal post/postmodernizmas?

A. Ž. Kaip jau teigiau atsakydama į ankstesnį klausimą, postmodernizmas sugebėjo atsinaujinti įtraukdamas į savo problemų lauką tikrovės klausimą. Šiuolaikinius autorius yra apėmusi savotiška „pasija tikrovei“ (Žižekas, Deleuze’as, Badiou), noras atskleisti, kaip tikrovė koreliuoja su tuo, ką mes vadiname diskursu, simuliakru, ženklu. Kaip niekad aktualios filosofijoje darosi politinio ir seksualinio kūno temos. Jei XX amžiaus postmodernizmas tik flirtavo su „skirtumu“, „kitybe“ ir „Kitu“, tai dabar filosofija imasi net tokių nešvarių temų kaip žmonių kankinimai. Taigi XXI amžiaus postmodernizmą galime vadinti „realistiniu postmodernizmu“ arba „tikrovės postmodernizmu“.

Ikisokratikas: Kaip manote, ar šiandien įmanoma įsivaizduoti mąstymą, nesiremiantį kitu mąstymu, filosofavimą be konteksto, kalbėjimą „iš savęs“? Ar šiandien įmanoma kalbėti apie „pačius dalykus“, ne tik apie tekstus, kurie kalba apie dalykus?

A. Ž. Manau, kad dabartinėje epochoje tikrai neįmanoma mąstyti be konteksto arba, kaip Jūs rašote, kalbėti „iš savęs“. Net jei norime išreikšti savo giliausią „vidujybę“, vis tiek naudojamės diskursyviomis priemonėmis: mąstome sąvokomis, vaizdiniais, vartojame įvardį „aš“, kuris yra tik ženklas, prie mūsų „vidujybės“ niekaip neprikabintas. Netgi norėdami įvardinti tai, kas yra tikriausia tikrovė, pavyzdžiui, mirtį, traumą, kūniškumą, vis tiek naudojamės simboline kalba. Tačiau teko girdėti, kad Lietuvoje vis dar esama filosofų, kurie geba apmąstyti „pačius daiktus“, ir netgi būtis jiems pasirodo upelyje... Ką gi, sėkmės jiems...

Mokytojas: Ar prasminga dėstyti filosofiją mokykloje ar gimnazijoje? Jei ne, tai kodėl? Jei taip, tai kaip: akademiškai, laikantis chronologijos, į vieną rišlią giją siejant asmenybes ir idėjas ar kaip nors „postmoderniai“?

A. Ž. Manau, kad verta, nors ir nežinau, kaip. Dėl vieno dalyko neabejoju – chronologinis dėstymas neturi jokios vertės: mes nesame nei graikai, nei viduramžių žmonės, todėl nesugebėsime savęs perkelti į kitas epochas. Todėl dėstyti reikėtų iš dabartinės perspektyvos, klausiant, ką šiandieniniam žmogui reiškia viena ar kita idėja. Be to, jaunų žmonių mąstymas yra labiau vaizdinis, jutiminis, tad vertėtų pagalvoti, kokie literatūros, meno, kino filmų pavyzdžiai tas idėjas galėtų perteikti. Čia aš neagituoju už Sofijos pasaulį, nemanau, kad tai vykęs kūrinys, bet noriu pasakyti, kad gal vertėtų mokyklose filosofiją derinti su kultūros studijomis.   

Mėgėjas: Gal galėtumėte įvardyti penkis klausimus ar idėjas, kurie, Jūsų galva, filosofijos istorijoje padarė didžiausią įtaką?

A. Ž. Kitas (Levinas)

Didysis Kitas (Lacanas)

Skirtumas kaip netapatumas sau (Derrida)

Seksualinis skirtumas (Irigaray)

Tapsmas (Deleuze)

Veikėjas: Panašu, kad Jums artimos radikalios kritinės pozicijos. Ar tai utopinis mąstymas, mėginantis prievartauti tikrovę, ar humanistinis – siekiantis atkurti teisybę, pusiausvyrą, lygybę? Kitaip tariant, kaip Jums filosofavimas susijęs su veiksmu ir atsakomybe už minties/ veiksmo padarinius?

A. Ž. Taip, man artimos kritinės pozicijos, tik nežinau, kiek jos radikalios... Esu įsitikinusi, kad intelektualo/-ės, filosofo/-ės tikslas – ardyti savaime suprantamumo logiką, kvestionuoti bet kokią dogmą, net jei ji skelbiama prisidengus humanizmo ar būties atkerėjimo diskursais. Filosofavimas turi ar turėtų būti susijęs su veiksmu ir atsakomybe už tų veiksmų padarinius. Štai kodėl aš nepasitikiu heidegeristais ir jų miglotu kalbėjimu apie būtį – dažniausiai po tuo slypi dialektinio materializmo doktrina, kuri sumaniai dangstoma būties klostėmis... Šiuolaikinė filosofija neturi tos  sakralumo auros, bet ji ima vadovautis realybės principu: imasi konceptualizuoti tai, kas skirtinga (Derrida), sau netapatu (Deleuze’as), pašalinta iš teisinio diskurso (Agambenas). Šiuo metu man svarbi atrodo Žižeko mintis, kad neužtenka konstatuoti, jog kiekviena(s) yra skirtinga(s) ir taip tarsi nusikratyti atsakomybės; būtina tą skirtingojo poziciją universalizuoti, t.y. kiekvienam pabandyti suprasti, ką reiškia atsidurti gėjaus, benamio, nelegalaus imigranto, čigono pozicijoje... 

Kęstas: Susidaro įspūdis, jog lietuviškai rašantys postmodernaus mąstymo atstovai ir tyrinėtojai mieliau nagrinėja Vakarų postmodernistus, o ne vietinio kultūrinio gyvenimo reiškinius. Kodėl taip yra? Ar tai liudija Lietuvos neįdomumą jos pačios humanitarams, ar pasiutišką pastarųjų norą įsitraukti į vakarietiškas diskusijas (tokiu atveju kyla klausimas, kodėl nerašoma angliškai)?

A. Ž. Taip, į Vakarų diskursą įsitraukti norisi, netgi „pasiutiškai“. Taip yra todėl, kad, pirma, mokslas visuomet yra internacionalus, o ne vietinis (galime įsivaizduoti, kas tai yra lietuvių literatūra, bet lietuvių mokslas būtų visiškas nonsensas), antra, lietuvių mokslininkų bendruomenė yra tokia maža ir tokia konservatyvi, kad norint normaliai jaustis ir dirbti (keistis nuomonėmis, diskutuoti), tenka rašyti pranešimus anglų kalba ir važiuoti jų skaityti į Vakarus.

Dėl lietuviškų pavyzdžių – esu rašiusi, pavyzdžiui, apie Valdovų rūmus kaip apie postmodernią heterotopiją, esu parašiusi vieną kitą kritinį rašinį apie parodas ar filmus, taip pat ir apie „lietuvių filosofiją“. Dažniausiai po to arba kas nors nesisveikina, arba nuliu įvertina mano paraiškas mokslo fondams... 

Kolegė: Kaip reikėtų vertinti tokio postmodernaus mąstytojo kaip Gilles Deleuze'as atsisakymą būti vadinamam postmodernistu?

A. Ž. Deleuze’as atsisakytų būti brukamas po bet kuria etikete. Jo mąstymas netelpa į jokius apibrėžimus. Kiek skaitau knygų apie Deleuze’ą – o per pastaruosius trejus ketverius metus jų prirašyta dešimtys – tiek randu skirtingų interpretacijų, kurios viena su kita niekaip nesueina. Unikalus reiškinys, nes kai perskaitai dvi tris knygas apie Leviną ar apie Derrida, tai jautiesi taip, lyg žinotum pakankamai daug, nes visi autoriai pakartoja daugmaž tuos pačius postulatus. Su Deleuze’u priešingai – kuo daugiau apie jį skaitau, tuo mažiau žinau. Tai filosofas, kuris skatina kiekvieną susikurti savo mažąją (minor) filosofiją...  

Greta: Koks literatūros ar filmo personažas savo būdu panašiausias į Jus?