Vytis: Norėčiau paklausti apie lyginamąją filosofiją (ar bendrai apie lyginamąsias kultūros studijas). Koks turėtų būti tokių studijų tikslas ("perteikti", "suprasti", "pažinti", "supažindinti")? Kiek vaisinga ši tyrimų sritis? Kiek įmanoma perteikti (išversti) vienos kultūros idėjas, vaizdinius, sąvokas kitoniškai kultūrai suvokiama kalba, kartu nesuniveliuojant skirtumų, išskirtinumų? Kokius matote didžiausius trūkumus ir privalumus šiuolaikinėse lyginamosiose studijose Lietuvoje (ar pasaulyje)?

A.M. Dėkoju už klausimus. 

Pirma, lyginamoji filosofija yra įvairi. Vakaruose ji susideda iš tarpmokykliniu kontroversijų, kaip tarp Platono ir Aristotelio, arba Augustino ir Tomo, Arba Kanto ir Dekarto, bet visos kontroversijos turi specifiškus ir būdingus Vakarietiškus klausimus: Kas yra būtis, kas yra tikrovė, kas yra žinyba, kas yra moralė, estetika. Visa tai sudaro taip vadinamas filosofines disciplinas.

Antra, lyginamoji filosofija, kuri turi reikalo su kitu civilizacijų mąstymo būdais turi įvairiu tikslų, vienas iš kurių yra suprasti pačių mūsų Vakarietiško filosofavimo ribas. Mes galvojame, kad mūsų Vakarietiškas mąstymo būdas turi būti visuotinas ir kad mūsų „arba/arba“ logika apima visas galimybes. Bet kaip jau žinoma, yra taip pat galingų bet visai kitokiu logikos formų ir taip pat įvairiu „išaiškinimo“ būdų kurie nėra menkesni nei mūsų.  Tuo pačiu, lyginamoji filosofija gali atverti plotmes kuriose skirtingos civilizacijos rastų „susikalbėjimą“, kuris anksčiau nebuvo pastebėtas.

Kas liečia lyginamąsias kultūras, tai reikia pastebėti, kad Lietuvoje trūksta aiškaus išskyrimo kultūros nuo civilizacijos. Turi būti akivaizdu, kad kiekviena civilizacija susideda iš įvairių kultūrų, kurios kartais net nesutinka tarpusavyje, nors jos priklauso vienai civilizacijai, pvz. Vakaru. Pastaroji turi ir Judaizmų, Krikščionybių, Islamų, pagonių, įvairių muzikos stilių,  nuo blezdingėles iki Devintosios, teatrų, na ir kalbų. Taigi, palyginti Vokiečių kultūras (Nors Nietzsche teigė, kad Vokiečiu kultūra yra oksimoronas) su Prancūzų kultūromis nereiškia pasiekti supratimo Vakarų civilizacijos.

Nerijus: Jūsų mėgstamiausias filosofas?

A.M. Be abejo Sokratas/Platonas. Kaip Whitehead'as teigė, Vakaru mąstymas yra tik paraštė Platono kūrybos. Net ir visi Vakarų asmenybių kultai (religijos), nuo Augustino iki Tomo, vedė savo kontroversijas dėl Platono teigimų, nors jų pilnai nesuprasdami vien dėl to, kad norėjo „įrodyti“ pirmenybę savo kultų asmenybių (dievuliai, jų sūnūs, motinos ir gal net meilužės).

Royus: Filosofija yra konceptų kūrimo mokslas. Kada bus sukurta 'konceptologie als strenge wissenschaft'?

A.M. Kalbant Vokiškai, jau senai randasi krūva raštu, nuo Harmano per Husserlį ir t.t. iki dabar kur yra diskutuojama Begriffslehre. Vienas centrinis klausimas yra sekantis: ar „konceptai“ yra sukurti, ar surasti? Ir ar jie yra tik modernus variantas Platono „suradimo“ neišvengiamų formų ir Kanto pakartojimo neišvengiamumo a priori sąlygų.  Net ir analitinė filosofija vis apeliuoja i reikiamumą griežtai apibūdinti konceptus, kaip duotis, o ne kaip kūrybą. Ši filosofija pyksta ant sociologinių aiškinimų, kad visa yra sociologiniai konstruktai. Taip pat yra nepatenkinimo dėl Goodmano teiginių apie „pasaulio dirbimą.“

Ernestalomejus: Kas yra tas dvasinis substratas kurį nutarta vadinti siela? Ar iš tikro galima surasti save patį savyje?

A.M. „Dvasingumas“ yra skaitomas kaip kultūrų duotis ir todėl neturi vieno apibūdinimo. Bet jis skiriasi nuo „paties“, kurio negalima pagauti tiesiogiai. Kiekvienas mėginimas jį/ją pagauti pasirodo „per vėlai“ nes pats, kaipo įvairovė tiesioginės ir betarpinės veiklos yra išgyvenamas ir tik patiriamas, kaip duotis refleksijos būdu. Toks būdas yra antrinis ir tik nurodantis ką paties veikla jau yra nuveikusi.  Jūsų klausimas nurodo skirtumą tarp paties ir dvasios: pats, kuris kelia toki klausima sudaro tuo momentu sąmone, kuri „žiūri“ į dvasią, kaip žingeidumo objektą, bet nėra sutapatinamas su tokiu objektu. Taigi, jei „dvasia“ yra kokia nors „vidujybė, tai pats, kuris ja stebi, nėra nei vidujybė, nei išorė, nes ir toks skirtumas irgi yra stebimas paties.

Tiketi lengva: Prašau papasakokite ką jums reiškia filosofija.

A.M. Filosofija yra gyvenimo būdas, reikalaujantis apklausinėjimo ir apmąstymo visų teigimų, nepaisant kokie autoritetai tuos teigimus išreikštų, ar jie butu batsiuviai, ar dievybes. Taip pat šis būdas, vien tik savo užsiėmimu, užlaiko iš principo laisvą dialogo ar polilogo erdvę prieinamą visiems. Reiškia, kad tik filosofija yra demokratiška veikla, kur visi pasiūlymai, nuo teorijų, įstatymų iki prekybos reikalauja viešų diskusijų ir racionalių nutarimų. Sokratas prisiėmė mirtį reikalaudamas kad jo filosofavimas, viešas visų apklausinėjimas, negali būti uždraustas nesunaikinus Atėnų gyvenimo būdo, kaip demokratinio. Taigi, filosofija neturi nieko bendro su tikyba, nes kiekviena tikyba irgi turi būti apklausinėjama.  Filosofija nėra nei teologijos, nei mokslų tarnaitė. Ji yra autonomiška ir užlaiko bendruomenės piliečių teisę, na ir pareigą, būti autonomiškiems.

Zenius: Ar Jūs gyvenimu patenkintas? Kodėl?

A.M. Asmeniškai nesu psichologiškas žmogus tai į save nekreipiu per daug dėmesio – nes ir tas truputis dėmesio tuojau parodo, kad aš sau esu labai neįdomus. Beveik visa dėmesį skiriu supratimui pasaulio, jo įvairovės, ir kitų pasaulio supratimams, o ne jų asmenybėms. Toks beveik betarpis susidomėjimas pasauliu irgi priveda prie neaprašomo įsimylėjimo į pasaulį, kur visa yra patrauklu, kur kiekvienas sutiktas yra labai įdomus/įdomi,  kur viskas yra lengva, neapsunkinta „svarbių“ reikalų, žaisminga.  Be pasaulio žmogus yra tuštybe, nors labai daug žmonių tekreipia dėmesį vien į save. Galima pavartoti Australijos aborigenų posakį apie bumerangą: Vakariečiams šis įrankis labai patinka, nes jį paleidi ir jis sugrįžta atgal. Bet iš tikrųjų jis sugrįžta atgal tuščias, nepataikęs į taikinį pasaulyje.

Mindaugas: Gerbiamas profesoriau, žinomas Vakarų filosofų kritiškas požiūris i Rytų filosofines sistemas. Jos net nevadinamos filosofija. Kaip Jūs vertinate Nagardžunos "Vidurio kelio" filosofiją? 

A.M. Dar karta reikia pakartoti kad Vakarų „filosofai“ neskaito kitu tradicijų o tie, kurie skaito, nutaria kad Rytai nemąsto kaip „mes“ ir todėl neturi filosofijos. Jei ne filosofija, tai jų raštai turi priklausyti „religijai.“ Bet skaitant Nagarjuna pasirodo, kad jis buvo puikiai supratęs loginius argumentus, mokinamus Hindų Brahimų mokyklose. Jo įtaka siekia per Tibetą ir jis yra skaitomas kaipo geriausias „dialektikas“  Mahayana mokykloje.  Jo teigimas, kad išmokus filosofinį žodyną žmogus net negali pradėti suprasti tikrovę. Pastaroji turi būti patirta, bet geriausias atvejis tokios patirties pasirodo akivaizdoje „reikiamumo.“ Tik tada žmogus supranta, kad visi jo turtai yra pasiskolinti ir gali būti prarandami per akimirka.  Reikiamumas parodo pagrindinai ką mes tikrai turime ir ką mes esame tik pasiskoliną. Todėl sunkūs laikai turi teigiamą rezultatą – o rezultatas yra praradimas žemiško įsivėlimo ir pasiekimas to, ko visi siekia. Reikalinga surasti mokytoją, kuris ne per daug užsiima žodžiais ir išaiškinimais, bet tyliai nuveda prie žmogaus „centro,“ paliuosuoja jį per giliausią įžvalgą.  Tik pasiekus tokią įžvalgą žmogus praranda dvilypiškumą – kas Vakarams išvis yra keista.

Martynas: Kaip Jūs manote, kodėl JAV, Kanadoje, Jungtinėje karalystėje, Skandinavijoje fenomenologija yra tokia nepopuliari tarp akademinių filosofų. Ar čia koks nors sąmokslas, istorinė būtinybė, ar paprasčiausiai šių šalių žmonės jai vystyti netinka?

Ir antras klausimas. Kodėl Lietuvos filosofai taip mėgsta fenomenologiją? Ar tai reiškia, kad lietuvaičiai labai skiriasi nuo ankstesniame klausime minėtų valstybių gyventojų? Jei taip, tai kas lemia šį skirtumą?

A.M. Pirmas klausimas, kas vyrauja jūsų minėtose „karalystėse“ yra neo-scholastika apsirengusi vardu „analitinė filosofija.“  Kaip neo-scholastikoje tiesa yra duota teologijos ir filosofija analizuoja visus argumentus patikrinti ar jie užtenkamai ir griežtai įrodo ką teologai teigia. Filosofija tarnauja jau iš anksto garantuotai tiesai; savo rėmuose ji negali surasti kitokios tiesos – nebent kada ji nuklysta. Nuo pozityvizmo logiškumo, analitine filosofija irgi neieško tiesos, nes visos tiesos priklauso mokslams. Jei mokslai tampa apklausinėjami filosofų, tai ne dėl mokslinių teiginių, bet dėl loginių argumentų. Reikia pastebėti, kad analitinėje srovėje įvairios filosofinės disciplinos, kaip estetika, sąmonės filosofija, epistemologija, yra suprastintos į mokslinius išaiškinimus. Sąmonės filosofai teigia, kad visa ši sritis yra išaiškinama smegenų fiziologija. Sąmonė nereikalinga.  (Aišku, tada iškyla klausimas, kodėl filosofas, o ne profesionalas fiziologas dėsto apie sąmonę; juk filosofas neturi tokios ekspertizes, tai jis išvis nereikalingas.) Genetika žaidžia tokia pat rolę etikoje. O matote fenomenologija visgi argumentuoja kad sąmonė yra daleista net ir jos paneigime. Be to, fenomenologijai nerūpi mokslinės tiesos, kurios kalba apie „tikrovę.“ Sąmonė gal išvis nėra tikrovė ir neturi jokio ontologinio svorio, o analitikams kalbėti apie to, kas ontologiškai nėra duota, yra neįmanoma.

Lietuva gyveno po Marksizmu-Leninizmu, kaip po absoliučia tiesa, pristatytu po moksliškumo skraiste ir uždraudžiančiu bet kokį atvirumą kitoms galimybėms. Kada atsiveria vartai eksploracijai, kada surandamos filosofijos, kurios iš principo nenurodo į kokią nors dogmą (kaip: visos tiesos yra surandamos vien moksliniu metodu), tai jos pasidaro patrauklesnės.  Be to, jei kokia nors dogma uždraudžia jos apklausinėjimą, neleidžia skleisti kitų pažiūrų, tai ji nebėra filosofija. Čia jau aišku iš Sokrato Atėnų. Taigi, nusikračius viena dogma nelabai norėtųsi tuojau patapti madingu „Anglo American“ ir pasiduoti analitinei, neo-scholastinei dogmai. Amerikos filosofinė bendruomenė kartą siūlė, kad tik analitine filosofija turi būti pripažinta, o visos kitos ir jose gauti laipsniai esą beverčiai. Susiprato tik tada, kai kažkas paminėjo Amerikos konstitucijoje įrašytos tolerancijos.  Atmetimas tolerancijos ir viešu diskusijų įvairių tezių sudaro ne tik tolerancijos problema, bet taip pat ir filosofijos, kaip pareigingai užlaikančios viešą erdvę žlugimą. Kaip minėjau, Sokratas atidavė savo gyvybę už teisę filosofuoti įvairiausiomis temomis.

Saulėlydis: Ar jūsų nuomone filosofija savo logikos rėmuose pati savęs neįkalina? Dažnos, kad ir logiškai pagrįstos, koncepcijos yra neįtikinančios; kai, tuo tarpu, esti dalykų, kurie proto pagalba neįrodomi, bet objektyviai egzistuoja. Apie tai, kas rytų filosofijoje laikoma faktu, Vakarų mintis net bijo leistis į diskusijas. Ar tikrai yra meilė išminčiai (ar ji baigėsi sulig Antikos pabaiga)? Ar filosofijoje įmanomas progresas?

A.M. Vakarų filosofinė logika turi įvairių vaidmenų. Ji gali reikalauti, kad teiginiu sistemoje negali būti priešingybių (dabar, visas stalo paviršius yra ir juodas, ir baltas); jei pasirodo priešingybes, tai sistemos pagrindai yra neužtenkami. Tokia kritika atveria reikalavimą pasiūlyti kitokį išaiškinimą, kuris ne paneigtų ką pirmoji sistema turėjo, bet ją įtrauktų į gilesnę ir platesnę sistemą. Bet logika gali būti visai uždara, ar ji būtų formali, ar Hegeliško pobūdžio dialektinė (reikia priminti, kad Hegelio veikale LOGIK pasirodo visa apimanti sistema, kur kiekvienas pasikeitimas jau yra „išaiškintas.“). Tas pats buvo dialektiniame materializme kur Sovietų akademikai rašė straipsnius apie kitų šalių intelektualus, pavyzdžiui rašytojus, iš vis jų neskaitę; jiems tereikėjo nustatyti rašytojo bendruomenėje užimtą „klasės“ poziciją ir viskas buvo tuojau „išaiškinta.“ Tokia pozicija yra ne tik saulėleidis, bet ir mirtis. Bet šios logikos yra monistines ir išvis neprileidžia filosofijos, kuri galėtų apklausinėti principinius trūkumus. Pastarieji pasirodo tada, kai logika išvis neturi supratimo savo pačios principų.  Kada Russelas ir Whiteheadas išleido savo garsųjį Principia sudarantį visuotiną logiką, Russeląs gavo laišką iš paprastos matematikos mokytojos su paprastu klausimu: „Jūsų logika apima viską, bet kaip jinai apimtu tuos principinius postulatus nuo kuriu jus pradedate?“ Russelas neturėjo ką atsakyti. Taigi, filosofija prasideda kada iškyla klausimai apie principus ir jų mąstą. Taip galvojant išvis nėra baugu diskutuoti ir rytu ir kitu filosofinius principus, kurie neša visą mąstymą. Dabartiniuose Vakaruose, ypač analitinėje srovėje, Rytai yra neįleidžiami, nes jie yra priskirti mistikai ir net religijoms. Įsivaizduokite, kad Daoizmas ir Budizmas patampa į religijų kategoriją, ir patampa sprendimu akademinių „filosofų“ kurie nėra niekada skaitę jokio  Daoizmo ar Budizmo veikalo. Čia yra paprastas kultūrinis išdidumas, neturintis jokio pagrindo ir net prieštaraujantis filosofinio atvirumo reikalavimams.

Jau mes gerai žinome iš Kanto, kad grynai logiškai pagrįstos sąvokos yra tuščios ir todėl nieko neįrodančios.  Be patirties turinio, kuris gali būti skirtingas įvairiose civilizacijose,  logika pasidaro spekuliatyvine metafizika, kuri gali „įrodyti“ ką tik nori. Dėl progreso, galima pasakyti kad filosofiniai argumentai, kurie privedė prie ontologijos prielaidų sudarančių progreso pagrindą, taip pat sudarė filosofijos progresą.

Kęstas: Ar jaučiatės esąs Lietuvos filosofijos dalis ar tik prašalaitis, kuris kalba ta pačia kalba, todėl jo mielai klauso vietiniai filosofai?

A.M. Nors rašau įvairiomis temomis ir apie įvairias disciplinas,  priskiriu save prie antikos klasikinio mąstymo, Sokratiško pobūdžio filosofavimo kuris, mano nuomone gan gerai veikia ir Lietuvoje. Aišku, man buvo geresnės sąlygos tęsti tokią tradiciją ir todėl turiu daugiau metų patirties negu Lietuvos filosofai, kurie buvo gan smarkiai atstumti nuo filosofinio įgūdžio laisvai ir viešai apklausinėti visus teigimus, visus autoritetus ir jų tiesas. Todėl man atrodo, kad jei kas manęs klauso, tai dėl tokios patirties ir šiuo atveju gali skaityti mane Lietuviu, klasikiniu filosofu.

Kęstas: Jei rašytumėte visas savo filosofines pažiūras aprėpiantį veikalą, savotišką opus magnum, kaip jis vadintųsi ir apie ką būtų?

Nepaisant apie ką rašau, nepaisant kokioje disciplinoje, užnugaryje visuomet glūdi bruožai, ieškantys kaip suprasti KOSMOSĄ. Šis reikalauja ne tik pagrindinai suprasti metafizikas, epistemologijas ir ontologijas, bet taip pat jų ribas ir jų prielaidas – kaip laiką, erdvę ir judesį. Šios plotmės yra a priori sąlygos visų metafizikų, ontologijų ir epistemologijų. Taigi, mano darbas dabar sumuojasi i pagrindinius veikalus, nubrėžiančius „kosminę problematiką.“

Antanas: Iš Jūsų paskaitų susidarė įspūdis, kad esate skeptiškas krikščionybės atžvilgiu. Ar tai tiesa? Apskritai, koks Jūsų požiūris į religinį kalbėjimą apie pasauli?

A.M. Nesu nei skeptiškas, nei optimistiškas, nes apskritai kalbant religijos yra galingos menų istorijos. Taigi, dėstyti apie jas galima labai puikiai meno katedrose ir labai teigiamai; ten tiek sukurta literatūrinės, tapybinės, skulptūrinės ir muzikinės vaizduotės, tiek galingų jausmų. Bet taip pat reikia pastebėti, kad menuose sukurtos asmenybės patampa kultinėmis figūromis, reikalaujančiomis pasekėjų ir garbinančių, suklupusių ir sukniubusių prieš jas ant kelių minių – reikalaujančiomis vergų, kurie vadintų tokias figūras „viešpačiais,“ visagaliais pasaulio valdovais, ir t.t., reikalaujančiomis kad jų vardu pasekėjai žudytu „nekrikštus“ ir skelbtu šventus karus, reikalautų išgelbėti pasaulį nuo jo nuodėmingo stovio ir deginti raganas – ši religijų esminė plotmė ir jos paskelbtos tiesos nepritinka filosofiniam-demokratiškam gyvenimo būdui. Akivaizdu, kad gal net dauguma žmonių nori būti vergais, nes jiems nereikia atsakomybės; visa yra nulemta. Bet man asmeniškai tai „Geriau mirti stovint ant kojų, negu gyventi sukniubus ant kelių.“

oGIS: Kokia intelektualo paskirtis visuomenėje?

A.M. Nesenai turėjau progą skaityti pranešimą šia tema Gvatemaloje, tai ji man gan „prie širdies.“  Sunkiausias, ir gal daugumai nepernešamas ir erzinantis gyvenimo būdas, yra autonomiškas ir atsakingas žmogus.  Bet būti autonomiškam ir atsakingam reiškia taip pat reikalauti, kad ir kiti turi būti atsakomingi už savo elgesį – be jokiu atsiprašymų. Intelektualas yra kaip tik toks žmogus, kuris reikalauja viešos erdvės ne tik sau, bet ir kitiems išreikšti savo pažiūras, diskutuoti jas viešai ir drąsiai priimti kritiką ir net pakeisti pažiūras, jei jos pasirodytų nepagrįstos.  Intelektualas laiko savo ir kitų autonomiją ir atsakomybę aukščiau už savo gyvybę. Jei kokia nors jėga uždraudžia jai viešai pareikšti savo mąstymą, arba kritiškai apklausinėti kokį nors autoritetą arba kokią nors „tiesą“, tada yra paneigta jos garbė ir pati esmė. Tokiame pasaulyje jai nėra vietos, bet nereiškia, kad ji staiga „prisitaikins“ prie uždėtų reikalavimų. Kada Sokratui buvo pasiūlymas nustoti filosofuoti, nustoti klausti aštrius klausimus, ir nustoti savo viešą veiklą, arba mirti, jis pasirinko mirtį bet neatsisakė savo atsakomybės ir toliau – net kalėjime – diskutuoti svarbius klausimus. Intelektualo uždavinys yra užlaikyti viešo diskurso erdvę ir savo bei kitu autonomiją ir atsakomybę. Apšvietos pradžioje buvo pateigta: „Nors aš nesutiksiu su tavimi šimtu procentų, aš mirsiu už tavo teisę kalbėti.“

Birutė: Kaip įsivaizduotumėte šokio fenomenologinį aprašymą? Ką - kūną, judesį, erdvę, etc. - Jūs laikytumėte atraminėmis sąvokomis tokiame aprašyme?

A.M. Pirma, reikia atsisakyti „ontologinio“ kūno, kaipo tapatybės, ir suprasti jį, kaip visuomet besiformuojančius judesius, sudarančius laiko-erdvės figūras.  Pastarosios irgi turi būti skaitomos kaip „visata“, kuri nesiranda kitame laike ir erdvėje, skaitoma kaip pagrindinė. Reiškia, kad „pastovi“ scena, pastovus laikrodžio laikas sudaro tikrovę ir šokis randasi jos rėmuose, yra tik viena iš įvairių laiko-erdvės figūrų. Šiuo atveju šokis sudaro savo judesiais laiko-erdvės figūras, kuriose patampa visas pasaulis. Šis supratimas yra galingai parodytas Indijos šokiuose, kurie sudaro pagrindinį intelektualinį supratimą pasaulio. Šokis yra pasaulio ritmas ir šokėjas yra tik išraiška tokio ritmo. Juk Šiva, pasaulio kūrėjas ir griovėjas yra kosminis šokėjas, išreiškiantis ritminį laiko-erdvės formavimąsi.  Antra, kiekvienas judesio formavimasis yra „išraiškus,“ sudarantis jo skleidžiančią atmosferą. Jis gali būti kilnus, susmukęs, švelnus, aistringas, intensyvus, patrauklus, atstumiantis, gyvybiškas ir net lytinis. Indijos šokiu išraiška yra ypatingai erotiška, kur erotika yra kosminė, visa persunkianti atmosfera.  Taigi, šokis ne tik sukuria laiko-erdvės pasaulį, bet taip pat to pasaulio atmosferą.

Vilius: Kokia juoko ir humoro vieta filosofijoje? Ar filosofas turi turėti humoro jausmą?

A.M. Filosofinis mastymas, palyginant su „rimtu“ ir praktišku mąstymu, yra nerimtas, net ir žaismingas; jis yra „lengvas“, nes jis yra paliuosuotas nuo žmogų slegiančių rūpesčių. Jau Graikų tradicijoje filosofinis mąstymas buvo laisvas, neturintis reikalo su kokiu nors „pritaikymu“ tikrovei. Pritaikinimas yra moderni sąvoka susikūrus dvilypiškumui. Todėl laisvas galvojimas visuomet gali pajuokauti iš „svarbaus“ ir pririšto galvojimo. Filosofija kartais net turėtu pasijuokti iš savęs, dėl savo sveikatos ir iš savo pačios juokdarysčių. Juk kiekviena teorija yra meniškas kūrinys ir menininkas neturėtu prisirišti prie savo kūrinio lyg jis būtų didžiulė našta. Kai pasakose ar teorijose yra sukuriamos aukščiausios būtybės, ar jos bebūtų dieviškos, ar moksliškos, žmogus pradeda imti jas rimtai, kaip viską išaiškinančią tikrovę ir tuojau pasijungia save po tokios „tikrovės“ reikalavimais.  Kurie netiki tokia tikrove yra apsaukti kaip nerimti,  gal net „paleistuviai“  kurie gal tik žaidžia vaikiškai ir nesą subrendę. O jei pasaulis, anot Heraklito, na ir šiuolaikinio galingo filosofo Eugen Fink, yra žaismas, kaip atrodytų tas mūsų paniuręs rimtumas?  O jei filosofija yra drąsa, išreiškianti agoniją (pirmapradine Graikų prasme), kaip ir visas gyvenimas, kodėl negalima ne tik pasijuokti, bet juoktis iš visko taip, kaip nėra juokęsis joks žmogus.