Kęstas: Leonidas Donskis kartais kalba apie Klaipėdą „kaip dvasinio gyvenimo formą“ ar šiaip ypatingą kultūrinę erdvę. Ką Jūs apie tai manote? Klaipėda – tai ypatingas fenomenas ar paprasčiausias provincijos miestas?

A. G. Atvirai prisipažįstu, kad nelabai suprantu, ką Leonidas Donskis turi omeny kalbėdamas apie „Klaipėdą kaip dvasinio gyvenimo formą“. Neretai miestas geriau suvokiamas tuomet, kai (kaip Leonidas) atsiduri kur nors kitur. Tarkim, akivaizdžius Vilniaus privalumus pastebėjau tik tuomet, kai išvykau gyventi į Klaipėdą. Tai panašu į skirtumą tarp dviejų buvimo mieste režimų – turistinio ir vietinio. Turistas paprastai dėmesingesnis už vietinį, tačiau turistui tikroji miesto kasdienybė ir autentika ne visuomet prieinama. Man buvo keista išgirsti „turistinį“ Klaipėdos apibūdinimą, kad tai miestas be bažnyčių. Iki to apibūdinimo niekada apie tai negalvojau. Klaipėda tuo pat metu yra ir provincijos miestas, ir ypatingas fenomenas. Čia nėra susiformavusių tradicijų, tačiau tai reiškia, kad jas galima sukurti. Čia galima pradėti ir įsteigti tai, ko dar nėra. Tiesa, apie savo miestą dabar galvoju žymiai geriau nei, tarkim, kovo pradžioje. Pakeisti nuomonę paskatino senas Hanzos miestas Vokietijoje – Stralsundas. Žvelgiant iš turisto perspektyvos, jis nepalyginamai gražesnis ir įdomesnis nei Klaipėda, tačiau tai miestas, kuriame nieko nevyksta, kuriame bedarbystė siekia 24 %, iš kurio masiškai bėga jauni žmonės. Manau, kad geriausias būdas prisijaukinti miestą ir padaryti jį ypatinga erdve – naudotis DIY principu. Beje, man pasirodė, kad Klaipėda – vienintelis Lietuvos miestas, prieš kurį nėra nusistatę nei vilniečiai, nei kauniečiai, nei šiauliečiai, nei panevėžiečiai, nepaisant jų nesutarimų tarpusavyje. Dar vienas ypatingumo požymis?

Liudvigas: Ar sutiktumėte su mintimi, kad net jei gamtamoksliai atsakytų į visus įmanomus klausimus, žmogaus gyvenimo esminės problemos liktų net nepaliestos?

A. G. Visų pirma, manau, kad neįmanoma gamtamoksliškai atsakyti į visus galimus klausimus. Net ir šių disciplinų tyrinėjimų rėmuose. Nėra objektyviai egzistuojančio klausimų, į kuriuos būtų galima atsakyti kartą ir visiems laikams, rinkinio. Klausimus formuluoja patys mokslininkai. Todėl bet koks gamtamokslinis atsakymas suponuoja kitokio ir/ar alternatyvaus atsakymo galimybę. Jei neįmanoma atsakyti į visus klausimus, tuomet tikėtina, kad žmogaus gyvenimo problemos išties gali likti nepaliestos. Be to, svarstant žmogiškas problemas, gamtamoksliniai atsakymai neretai gali netenkinti savo brutalumu. Vienas iš mano mėgiamų epizodų šiuo klausimu yra Kurto Vonneguto pateiktas pavyzdys. „Titano sirenose“ jis pasakoja apie Tralfamadoro planetą, kurioje kažkada gyveno būtybės panašios į žmones. Joms labai rūpėjo išsiaiškinti, kokia yra gyvenimo prasmė. Ilgus amžius niekaip nepavyko to padaryti, kol kažkam nešovė į galvą mintis pasiklausti mašinų. Mašinos per kelias sekundes suformulavo atsakymą – gyvenimas prasmės neturi. Po tokio atsakymo tralfamadoriečiai pradėjo masiškai, bet neefektyviai žudytis. Vėl teko pasitelkti į pagalbą mašinas, kurios operatyviai nušlavė visą civilizaciją...          

Žurnalistas: Kaip pakomentuotumėte šiandieninę Lietuvos mokslininkų ir mokslo situaciją? Ar/ kaip skiriasi humanitarijos ir gamtamokslio padėtis? Ar Lietuvoje apskritai esama gyvo, nemerdėjančio, gebančio palaikyti lygiavertį dialogą su kitų šalių mokslais diskurso?

A. G. Kalbėti apie lietuviško mokslo (apskritai) kokybę – sunkoka. Situacija Lietuvos moksle nėra gera. Visiems puikiai žinomas dejavimas dėl nepakankamo finansavimo, protų nutekėjimo, mokslinių profesijų prestižo menkėjimo, akademinės gerontokratijos, mokslo imitavimo ir pan. Savaime suprantama, kad situacijos skirtumas (1) socialiniuose ir humanitariniuose moksluose bei (2) tiksliuosiuose ir gamtos moksluose yra ryškus. Pastarųjų mokslų atstovai nėra apriboti vietiniu kontekstu ir lietuvių kalba – jie neprieštarauja reikalavimams savo tyrimus bei publikacijas orientuoti į tarptautinį lygmenį. Todėl jiems lengviau „nemerdėti“. O pirmųjų atstovai neretai vengia tarptautinių kriterijų, pabrėžia savo išskirtinumą, tad, aišku, jų galimybės kokybiškai prisijungti prie dialogo su kitų šalių mokslininkais sumažėja. Tačiau kūrybiški ir entuziastingi tyrėjai net ir tokiomis sąlygomis gali kokybiškai kurti, nepriklausomai nuo atstovaujamos mokslo srities.  Lietuvoje esama individų ar konkrečių tyrimo centrų, kurie geba kurti kokybišką (intelektualinį) produktą, palaikyti visavertį dialogą su kitų šalių kolegomis ir net būti pripažinti užsienyje. Filosofų tarpe ryškiausi pavyzdžiai – Zenonas Norkus ir Leonidas Donskis.

Arvydas: Kas šiandien yra mokslas? Kaip jį apibrėžti? Tiesos paieškos? Technologiniai sprendimai, vairuojami ir užsakomi stambaus kapitalo? Gamtos dėsnių atradimai? Tikrovės interpretacijos?

A. G. Nesu tikras, ar išvis įmanoma tiksliai ir glaustai nusakyti, kas yra mokslas. Galbūt bendriausia prasme mokslas yra žinios. Tačiau tų žinių taikymas, jų vaidmens, statuso ir pobūdžio interpretavimas sukuria daugybę galimų termino „mokslas“ reikšmių. Maža to, kitų kalbų žodžiai „scientia“, „science“, „Wissenschaft“, „наука“ ir kt. reiškia ne visai tą patį. Žvelgiant iš skirtingų perspektyvų, visi Arvydo pasiūlyti atsakymai yra teisingi. Galima surasti nemažą skaičių teoretikų, kurie „pasirašytų“ po viena mokslo samprata, kiti – po kita ir t.t. Gal dar būtų galima pridurti ir tai, kad yra manančių, kad mokslas yra galia (ar bent jos įrankis), intelektualinė tradicija, socialinė institucija, falsifikuojamų ir/ar verifikuojamų teiginių sistema, metodas, pasaulėžiūra, pasaulėvaizdis, ideologija ir kt.

Inga: Kokie šiandien mokslo ir politikos bei mokslo ir religijos ryšiai? T.y. kiek politika svarbi mokslui ir atvirkščiai; kiek mokslas užima religijos vietą, kiek religija daro įtaką mokslui (metafizinių prielaidų ir etinių įsipareigojimų prasme)?

A. G. Politikai didžiąja dalimi sprendžia mokslo finansavimo klausimus. Tačiau politinėje sferoje puikiai suvokiama, kad mokslas didina galią. Todėl santykis tarp mokslininkų ir politikų yra ambivalentiškas. Kita vertus, politiniuose sluoksniuose skeptiškai žiūrima į disciplinas, kurios neduoda akivaizdžios naudos. Užmeskit akį į skirtingų mokslų finansavimą LR arba ES, tuomet paaiškės, kokie mokslai yra politiškai ir ekonomiškai naudingi, kurie – ne.

Akivaizdu, kad religija ilgą laiką darė įtaką mokslui. XIX – XX a. lyg ir pavyko atsiriboti nuo religijos. Galiausiai tai, kad dabartinio mokslo šaknys yra metafiziškos, tapo nebesvarbu. Tačiau dabartinės diskusijos apie klonavimą, genetinę inžineriją, kreacionizmo dėstymą mokyklose neabejotinai sulaukia padidėjusio įvairių religinių bendruomenių dėmesio. Todėl mokslininkai priversti į tai reaguoti. Tiesa, tai labiau susiję su moralinėmis dilemomis, žodžio, tikėjimo bei pasirinkimo laisve. Be to, tas faktas, kad egzistuoja antimetafiziškai (visomis prasmėmis) nusiteikęs ir racionalumą ginantis žurnalas The Humanist, yra pakankamai iškalbingas pavyzdys, jog religijos įtaka moksle vis dar jaučiama.    

Leonidas: Ar kiekvienas mokslininkas yra ir intelektualas? Kaip dera/ konfliktuoja/ papildo viena kitą profesinė ir visuomeninė mokslininko veikla?

A. G. Dalis mokslininkų yra tikri intelektualai, tačiau jokiu būdu ne kiekvienas. Kai kurie mokslininkai elgiasi kaip kokie kurmiai, t.y. nieko aplink, išskyrus savo darbą, nematydami. Atvirai sakant, nemanau, kad egzistuoja koks nors modelis, kuris leistų išvesti bendrą taisyklę, aiškinančią, koks yra santykis tarp mokslininko ir intelektualo. Matyt, reiktų analizuoti konkrečius atvejus, ir tuomet daryti tam tikras išvadas. Vienas pavyzdys – Arvydas Juozaitis. Jūratės Baranovos ir Tomo Sodeikos knygoje „Filosofija“ autoriai ironiškai eksponuoja tris to paties asmens nuotraukas su prierašais: „filosofas veda minią“, „filosofas protestuoja“, „filosofas valdo“. Filosofas skirtingais amplua, tačiau nė vienas iš jų nėra profesinis. Akivaizdu, kad Juozaitis labiau žinomas kaip viešas intelektualas, bet ne kaip akademikas, tad visuomeninė veikla užgožia profesinę. Spėju, kad (vėliau) būtų galima surasti ir priešingų pavyzdžių. 

Studentas: Ar šiandien Lietuvoje reikalinga švietimo (įskaitant ir bendrąjį, ir aukštąjį lavinimą) reforma? Jei taip, tai kokias tris svarbiausias tezes suformuluotumėte: ką visų pirma būtina pakeisti švietimo/ mokslo lauke?

A. G. Taip, reforma būtina. Nemanau, kad galėčiau nurodyti tris svarbiausias tezes, nes jos viską pernelyg supaprastintų. Perskaitęs tokį pageidavimą, supratau kaip jaučiasi kandidatai prieš rinkimus. Pojūtis ne itin malonus – reikia kažką pasakyti taip, kad būtų aišku ir išsamu tuo pat metu. Galėčiau tik nurodyti tam tikrus apmatus. Bendrajame lavinime reikėtų mažinti moksleivių krūvį, riboti informacijos srautus ir jų apimtis, skirtingų disciplinų mokytojams derinti veiksmus tarpusavyje, kad namų darbai ir pasiruošimas pamokoms netaptų viso laisvalaikio užsiėmimu, akcentuoti ne žinių gausumą, bet kritinį mąstymą, daugiau dėmesio (ne vien formalaus) skirti individualiems projektams bei užduotims, skatinti kūrybiškumą. Aukštojo mokslo sistemoje privalu ieškoti kriterijų, leisiančių adekvačiai įvertinti akademinės produkcijos kokybę, kelti dėstytojų kvalifikaciją užsienio institucijose, skatinti tarptautinę kompetenciją, siekti atjauninti dėstytojų korpusą, efektyviau naudoti europinių fondų lėšas ir t.t. Tai, kas pasakyta, yra tik padrikos mintys, tačiau atsakymo į klausimus žanras neleidžia itin išsiplėsti, todėl (man) teks pasitenkinti bent tokiais trupiniais.       

Adeptas: Kaip, Jūsų manymu, apibrėžtina sąvoka „filosofinė mokykla“? Ar Lietuvoje esate pastebėjęs filosofinių mokyklų „simptomų“? Pvz., „Klaipėdos fenomenologų“ ar panašiai. Dėkui.

A. G. Filosofinė mokykla reikalauja mažiausiai dviejų kartų, bendro diskurso, bendros problematikos, metodų ir žinių perdavimo bei perimamumo, vidinės komunikacijos ir vidinės kritikos. Neretai svarbus faktorius yra charizmatinė asmenybė, kuri duoda postūmį ir į kurią bandoma lygiuotis Akivaizdžiai susiformavusios filosofinės mokyklos Lietuvoje kol kas nėra. Galbūt trūksta šiek tiek laiko. Tačiau mokyklų užuomazgų jau esama: ryškėja fenomenologų tradicija, kurios „žvaigždė“ yra Tomas Sodeika, jaunieji Vilniaus universiteto analitikai bando vienyti savo pajėgas, filosofinėje antropologijoje jau ima ryškėti Gintauto Mažeikio pasekėjai. O „Klaipėdos fenomenologai“ yra contradictio in adjecto – jų nėra ir vargu ar kada nors atsiras. Tiesa, vyresnės kartos filosofai kalba apie sovietmečiu egzistavusią Meškausko mokyklą. Manau, kad tai tikrai nebuvo mokykla, nes visi apie ją kalbantys pabrėžia „kritinio mąstymo“ ugdymą ir nekalba apie bendrą problematiką ir kitus aukščiau nurodytus dalykus.        

Fizikas: Kaip manote, ar šiandien įmanoma nauja teorinė paradigma, pvz, fizikos moksle, savo „naujumu“ prilygstanti, tarkim, Einsteino teorijai? Kodėl?

A. G. Nesu fizikas, todėl nežinau, ar tokia teorija įmanoma. Tačiau jeigu spręstume apie fiziką iš jos istorijos, visiškai tikėtina, kad tokia teorija yra galima. Galbūt ne dabar, bet kada nors vėliau.

Tadas: Kas yra vaikiškoji fantazija? Koks filosofijos santykis su ja? Kur jos ieškoti?

A. G. Vaikiškoji fantazija? Galbūt tai nesuinteresuotas požiūris be išankstinių nuostatų ir prielaidų? Apie filosofijos ir fantazijos santykį bei jos lokalizavimą derėtų klausti ne manęs, bet Arvydo Šliogerio arba fenomenologų. Savo ruožtu norėčiau pridurti, kad mėgstu literatūrą, skirtą vaikams. Esu perskaitęs didesnę dalį to, kas Lietuvoje išleista vaikams per pastaruosius 10 metų. Lyginant su to paties laikotarpio grožine produkcija suaugusiems, akivaizdu, kad vaikiška literatūra yra atviresnė filosofiniams klausimams bei svarbių žmogiškų problemų svarstymui. Susidaro įspūdis, kad vaikų autoriai mažiau eksperimentuoja su kalba ar forma, tačiau jų tekstuose keliama daugiau egzistencinių klausimų, bandoma ieškoti atsakymų bei išeičių krizinėse situacijose. Galbūt tokioje literatūroje galima ieškoti filosofuojančios vaikiškos fantazijos apraiškų?

Kristina: Kas yra filosofija? Kodėl verta ją studijuoti (juk tai neperspektyvu)?

A. G. Klausimas primena situaciją, kurios kažkada labai nemėgau. Būdamas studentas, beveik kiekvieną mėnesį tranzuodavau iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal. Neretai tekdavo bendrauti su vairuotojais. Dažniausiai dauguma bandydavo išsiaiškinti, kas tu toks. Paskui neišvengiamai klausdavo „kas yra filosofija?“... Tekdavo teisintis pačiam ir ginti studijuojamą discipliną, kad tai nėra „pilstymas iš tuščio į kiaurą“, „girtų šnekos“, „pūliai“, „išvartymas“ ir kt. Neprisimenu, ką tuomet sakydavau. Dabar kartu su Richardu Rorty galėčiau teigti, kad filosofijos istorija – tai įrankių dėžė, kurioje telpa patys įvairiausi instrumentai. Vieni gražūs, bet naudojami retai, kiti neišvaizdūs, tačiau be jų neapsieisi, apie trečių buvimą išvis pamiršti ir pan. Priklausomai nuo poreikio, imi vieną ar kitą įrankį ir jį pritaikai spręsdamas iškilusią problemą. Kodėl verta studijuoti filosofiją? Ypač jei tai neperspektyvu? Manau, kad būtent filosofijos studijos leidžia pamatyti tam tikrą reiškinį iš didžiausio perspektyvų kiekio. Filosofija leidžia pažvelgti ir pamatyti kitaip, o tai nėra tiek jau mažai. Pvz, užmeskit akį į tekstus filosofų, kurie rašo komentarus internetiniams portalams, – pamatysit aiškų skirtumą nuo kitoms profesijoms atstovaujančių komentatorių.      

Filosofas: Kokia mėgstamiausia Jūsų knyga?

A. G. Auguste‘o Comte‘o „Pozityviosios filosofijos kursas“. Juokauju. Negaliu išskirti vienos knygos. Galbūt paminėsiu tas, kurios pastaruoju metu sukelia daugiausiai idėjų. Iš grožinių tekstų – Alessandro Baricco „City“. Tai daugiasluoksnis tekstas, kuriame susipina originalūs (kartais ekstravagantiški) svarstymai apie filosofiją, meną, mokslą, sportą, vesterną, pasirinkimo galimybes ir jas lemiančius faktorius ir dar daug kitų sluoksnių. Žodžiu, „City“ yra atvira knyga, kurią tikrai malonu perskaitinėti iš naujo. Su akademiniais tekstais sunkiau. Neturiu vieno favorito. Šiuo metu tenka skaityti (tiesa, ta prievolė gan maloni) Jameso B. Conanto – buvusio Harvardo universiteto rektoriaus, kuris vėliau administravo Manhattano projektą ir pasisakė už branduolinio ginklo panaudojimą – biografiją [Hershberg, J. „James B. Conant: Harvard to Hiroshima and the Making of Nuclear Age“]. Knyga itin stora (950 psl.), vietomis gerokai nuobodi, tačiau ji daug ką paaiškina apie mokslo ir politikos, mokslo ir etikos, mokslo ir jėgos struktūrų sąsajas. Jei domina kiekybiniai rodikliai, tai daugiausiai kartų teko skaityti Paulo Feyerabendo „Against Method“.

Andrius: Kokios mokslo filosofijoje įžiūrimos Descarteso metodo pasekmės, kokia jo abejonės reikšmė?

A. G. Šiuolaikinis mokslas nemaža dalimi paremtas Descartes‘o metodo idėja. Skiriasi metodo turinys, tačiau idėja išlieka panaši. Manau, kad abejonė yra vienas iš svarbesnių tyrimo rezultatų patikimumo tikrinimo būdų. Karlas-Raimundas Popperis mokslo vystymąsi apibūdina kaip nuolatinį bandymų ir klaidų taisymo procesą. Robertas Mertonas nurodo, kad vienas iš mokslinio etoso principų turėtų būti „organizuotas skepticizmas“. Vadinasi, kritinis požiūris ir abejonė yra itin svarbūs instrumentai. Šiedu pavyzdžiai galėtų būti gan reprezentatyvi abejonės svarbos šiuolaikiniame moksle iliustracija.

Lina: Kas iš tikrųjų daro žmogų tokį išskirtinį, galintį pažinti pasaulį – priešingai nei kitos būtybės? Daugelis senovės filosofų teigia, kad siela daro žmogų išskirtinį, bet kas yra ta siela – ar tai tik protas? Bet jei tai tik protas, iš žmogaus po mirties nieko nelieka. Jūsų nuomone, ar tai tiesa?

A. G. Būčiau linkęs reaguoti kaip skeptikas – kol kas nematerialios sielos egzistavimas abejotinas, nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pasirinkti vieną ar kitą poziciją. Tačiau jei labai spaustumėte į kampą ir verstumėte atsakyti tiksliai, matyt, tektų pripažinti, kad visgi didesnė tikimybė, kad „ghosts do not exist“. 

Ieva: Kas Jums pagrindinis filosofavimo šaltinis: filosofiniai, grožiniai tekstai, TV, internetas, kasdienio „nemedijuoto“ gyvenimo fragmentai ar dar kas nors?

A. G. Išskirti vieną kurį nors filosofavimo šaltinį kaip pagrindinį – negaliu. Iš principo bet kas gali paskatinti apmąstymą. Tai tiesiog nutinka, ir priežastis gali būti bet kas. Tai gali būti tiek filosofinis, tiek grožinis tekstas, tiek kinas, tiek koks neįprastas patyrimas, tiek akivaizdi nesąmonė. Maloniausia, kai tai nutinka spontaniškai. Tačiau neretai tenka bambėti ir „keiktis“ sužinojus, pvz, kasmetinės filosofų konferencijos temą. Beveik nėra taip buvę, kad iškart žinočiau, ką noriu ir galiu pasakyti. Ilgokai tenka galvoti apie tai, nuo ko pradėti. Kartais koks atsitiktinumas „užveda ant kelio“. Tarkim, šiemet impulsą davė mirusios pianistės Joyce Hatto istorija, kuomet paaiškėjo, jog didžioji jos diskografijos dalis yra pavogta iš kitų atlikėjų. Apgavystė paaiškėjo atsitiktinai – diskas, įdėtas į kompiuterį, buvo atpažintas kaip kito atlikėjo produktas. Nei melomanai, nei muzikologai to nepastebėjo. Paskui buvo nebesunku klausti, kas pranašesnis – klystantis žmogus ar technika.

Lina: Gerbiamasis Aldi, jei Jums pasakytų pasirinkti mėgstamiausią savo filosofą, kurį pasirinktumėte?

A. G. Didžiausią įspūdį ir poveikį yra padaręs Paulas Feyerabendas. Puikus rašymo stilius, sugebėjimas paprastai išaiškinti komplikuotus dalykus, mokėjimas provokuoti ir sudominti, hiper-kritiškas požiūris į autoritetus, puikiai išnaudojamas tarpdiscipliniškumas, spalvinga biografija buvo būtent tai, ko reikia studijų metais.

Alina: Šiuo metu yra labai populiari J. Baudrillardo filosofija. Tačiau man atrodo, kad pats Baudrillardas kalbėdamas, jog šiuolaikinio pasaulio žmogus yra tapęs kažkokia abstrakčia būtybe, negalinčia savarankiškai suprasti savo tikrųjų poreikių, kiek perdeda. Kaip jūs manote?

A. G. Norėtųsi, kad Jeanas Baudrillard‘as perdėtų, tačiau kritiškai įvertinus savo poreikius, būtų galima pastebėti, kad nemaža dalis jų išties nėra pasirinkti laisvai savo valia ar noru. Vartotojų visuomenėje darosi nebeaišku, kas atsakingas už vieną ar kitą poreikį – sistema ar pats individas. Todėl atmesti Baudrillard‘o poziciją yra itin sunku. Be to, man neaišku, kurie poreikiai yra „tikrieji“, išskyrus maistą, miegą, seksualumą, išlikimą, bendravimą. Poreikiai skiriasi priklausomai nuo laiko ir gyvenamos vietos, todėl kalbėti apie vieną tikrųjų poreikių rinkinį neišeina.  

Vilius: Lietuvoje filosofiją studijuoti galima bent penkiose aukštosiose mokyklose trijuose miestuose. Kokios yra stipriosios ir silpnosios tokios decentralizacijos pusės?

A. G. Pagrindinė silpnoji pusė – išblaškytos filosofų pajėgos. Be to, dalis dėstytojų priversti migruoti po kelis universitetus akademinės kokybės sąskaita. Niekam nėra paslaptis, kad vos ne kiekvienoje katedroje esama žmonių, kurių ten neturėtų būti. Konsolidavus žmonių išteklius, būtų galimybė sutelkti išties aukšto lygio profesionalų centrą, kuris teiktų maksimaliai gerą filosofinį išsilavinimą.     

Kita vertus, decentralizacijos privalumas yra tas, kad padidėja studento pasirinkimo laisvė. Dauguma katedrų bei jų kuruojamų filosofinių programų turi savo specifiką, todėl galima rinktis, kas labiau prie širdies. Be to, tai vis šiokia tokia atsvara Vilniaus universiteto filosofų hegemonijai ir neretai arogantiškam (ne visuomet pagrįstam) požiūriui į kolegas iš kitų miestų ir institucijų.

Asta: Ar tikite evoliucija? Man neaišku, kaip iš gyvūno, sakykim beždžionės, galėjo išsivystyti dvasinga būtybė – žmogus? Kaip čia buvo, kad jis įgavo toki išskirtinumą?

A. G. Kaip naratyvas, evoliucijos teorija man yra visai priimtina. Estetiniu požiūriu neturiu nieko prieš alternatyvius naratyvus. Atsakyti į klausimą, kaip žmogus įgijo tokį išskirtinumą, nesu kompetentingas.

Romas: Ar mokslas turi savo specifines vertybes, ar į jį persismelkia tik etinės; gal jam daro įtaką ekonominės ar kitokios vertybės?

A. G. Esama tyrėjų, kurie mėgina formuluoti mokslininko etosą (Maxas Weberis, Robertas Mertonas), tačiau jo nėra paisoma. Yra daugybė faktorių, kurie gali nulemti (a)moralų mokslininko sprendimą. Branduolinės fizikos istorija rodo, kad mokslininkus, nenorinčius dirbti kuriant vandenilinę bombą, buvo bandoma gundyti pinigais, profesiniu pripažinimu, galimybe naudotis itin galinga technika (kuri kitais būdais neprieinama), galimybe įrodyti savo teorijas ar išspręsti matematines problemas, galiausiai galimybe patenkinti mokslinį smalsumą. Neretai kažkuris iš paminėtų faktorių priversdavo susigundyti ir, atmetus moralinius argumentus, prisijungti prie projekto.  

Irena: Ką manote apie hipotezę, kad mokslas fiziniais dėsniais nepilnai aprašo pasaulį, nes dėl objektyvaus žvilgsnio jis negeba pagauti kitų pasaulio matavimų (pvz, etinio), todėl gali būti, kad pasauly veikiantys dėsniai turėtų būti ne tiesiog fizi(ki)niai, bet, sakykim, fiziko-etiniai ar panašūs/ kitokie?