Į svetainės "Filosofija Lietuvoje" lankytojų klausimus atsako filosofas Andrius Bielskis

 Andrius Bielskis – politinės teorijos profesorius ISM Vadybos ir ekonomikos universitete nuo 2006-ųjų. Studijas baigė Didžiojoje Britanijoje, kur Yorko universitete jam buvo suteiktas politinės filosofijos magistro laipsnis, Warwicko universitete – filosofijos daktaro laipsnis. Dėstė politinę teoriją ir filosofiją kelete Europos universitetų: University of Warwick, Aston University Birminghame, London Metropolitan University, Katholische Universität Eichstätt, Vilniaus universitete, Klaipėdos universitete.

Interesų sritys: Dorybių etika ir jos panaudojimo galimybės alternatyvios politinės, ekonominės bei institucinės postmodernaus pasaulio sąrangos kūrimui. Tyrimų laukas apima politinę / praktinę filosofiją, dorybių etiką, socialinę teoriją.

Autorius: Keliolikos akademinių publikacijų autorius, parašęs monografiją Towards a Post-Modern Understanding of the Political (2005, Palgrave-Macmillan).

Kita veikla: Andrius Bielskis tvirtai tiki pilietinio aktyvumo galia ir gyvybinga pilietine visuomene, todėl pats yra neabejingas politiniams bei socialiniams mūsų gyvenimo aspektams. Jis yra vienas iš judėjimo Naujoji kairė 95 įkūrėjų, politikos apžvalgininkas, rašantis į delfi.lt, alfa.lt, Atgimimą. Vienas iš NGO DEMOS Kritinės minties instituto įkūrėjų bei valdybos narių. Taip pat prisidėjo kuriant International Society for MacIntyrean Philosophy draugiją, kuri siekia skleisti žymaus filosofo Alasdair MacIntyre’o idėjas.

Adorno: Kaip ir kiekvieno filosofo, norėtųsi paklausti: kas yra filosofija?

A. B. Nenoriu skambėti banaliai, tačiau man filosofija yra tai, ką byloja šio žodžio etimologija, – meilė išminčiai. Tai noras ir sugebėjimas į pasaulį, žmonių santykius, žmogų ar visuomenę žvelgti giliau nei siūlo mokyklų ar universitetų vadovėliai. Tai bandymas išsiveržti iš ready made atsakymų. Šia prasme, filosofija nėra praktiškai naudinga – ji greičiau apsunkina gyvenimą. Man asmeniškai filosofija visada buvo reikšminga tiek, kiek ji sugeba kelti gyvenimo prasmės klausimą. Sistemiškas siekis atsakyti į šį klausimą ir būtų vienas iš svarbiausių filosofijos uždavinių.

E.: Ar Jums neatrodo, kad filosofija yra pakankamai susikompromitavusi, o ją pačią reikėtų vertinti kaip savotišką „intelektualinę mitologiją“? Ačiū.

A. B. Ne, tikrai neatrodo. Man atrodo greičiau priešingai – tai pasaulis yra susikompromitavęs, o ne filosofija. Tačiau sutinku, kad filosofija, arba bent jau akademinė filosofija, t.y. tokia filosofija, kurią aptinkame JAV ar Europos universitetuose, prarado savo gyvybingumą ir reikšmingumą kalbėti taip, kaip ji galbūt kalbėjo anksčiau – suprantamai, prieinamai, įtikinamai. Kai filosofija tampa hermetiška, t.y. dar viena akademinė disciplina, turinti išsilavinusiam žmogui sunkiai įkandamą specifinį žargoną, ji tampa nereikšminga. Tad didžiausias iššūkis šiandienos filosofijai – sugebėti suderinti specifinį disciplinos žargoną su gebėjimu įtikinamai ir aiškiai formuluoti esminius žmogaus būties klausimus, o sykiu pateikti įtikinamus atsakymus į šiuos klausimus, kuriuos pasitelkus, būtų galima keisti susikompromitavusį pasaulį.

Leleina: Filosofui ir filosofijai apskritai būdinga į viską (reiškinius, įvykius...) žvelgti abstrahuojant ir iš šalies. Ar yra tuomet prasmės tituluojamiems filosofais vertinti ir aptarinėti tai, kas vyksta šiandien? Pavyzdžiui, aptarinėti politiką?

A. B. Šimtą kartų taip! Filosofija yra dalis to, kas angliškai vadinama rational enquiry. Bet kokiam mąstymui galimybė abstrahuotis yra esminė. Filosofija, vien kaip akademinė disciplina, t.y. lavinanti žmonių gebėjimą kritiškai ir logiškai mąstyti, yra naudinga kaip tik dėl abstraktaus mąstymo. Man įstrigo vieno Lietuvos politinio filosofo mintis apie fundamentalius filosofinius tyrimus: geros filosofinės knygos Lietuvos filosofinėje padangėje yra reikšmingos vien tuo, kad negalvotumėme tik apie „dešrą ant stalo“. Filosofija reikšminga politikai ir politinėms diskusijoms kaip tik tuo, kad moko mus mąstyti ne tik apie dešrą ant stalo, bet ir apie principus ir idėjas. O kaip tik taip, t.y. kaip viešas diskusijas apie principus, idėjas ir vertybes, aš suprantu politiką.

Michelis: Norėčiau paklausti, kodėl ankstesnių amžių mąstytojai galėjo sklandžiai dėstyti savo teorijas nevartodami žodžio „diskursas“?

A. B. Gal dėl to, kad tarp jų nebuvo Jacques‘o Derrida.

Gina, studentė: Ką Jūs, kaip toks kosmopolitiškas žmogus, siūlytumėte studentui, baigusiam filosofijos bakalauro studijas: toliau tęsti studijas Lietuvoje, kitose šalyse ar neskubėti ir naudotis jaunimui siūlomomis programomis?

A. B. Nelabai aišku, ką turite omeny, minėdama „jaunimui siūlomas programas“. Jei tik yra galimybė pastudijuoti filosofiją ar ką kitą užsienio universitetuose, tai būtinai reikia ir daryti. Tai atvers visai kitokį požiūrį į studijas, kartu bus puiki gyvenimiška patirtis, jau nekalbant apie žmones ir draugus, kuriuos sutiksite.

Dagas: Ar įmanoma tapti geru (atlaikančiu konkurenciją) filosofijos specialistu nepastudijavus Europoje ar Amerikoje? Ką galėtumėte patarti šiuo klausimu filosofijos magistrantui?

A. B. Gal ir įmanoma, tačiau tai bus kur kas lengviau padaryti, jei būsite studijavęs ir patyręs filosofijos studijas ir svetur, ypač geriausiuose JAV ar Vakarų Europos universitetuose. Studijos šiuose universitetuose visuomet yra sveikintinas reikalas.

Rupūžgalvis: Kokias 5 filosofijos knygas išskirtumėte kaip, Jūsų nuomone, visų laikų geriausias?

A. B. Platono „Valstybė“, Aristotelio „Nikomacho Etika“ ir „Metafizika“ (jas reikia skaityti kartu), Henri Bergsono „Du moralės ir religijos šaltiniai“, Emmanuelio Levino „Totalybė ir begalybė“ ir Alasdair MacIntyre‘o „Priklausomi racionalūs gyvūnai“. Bet, žinoma, yra ir daugiau...

Studentas: Ar sutinkate, kad filosofija turėtų vengti vartoti sąvokas, kurios nenurodo į tiesioginę juslinę duotį, pvz., „Dievas“, „klasių kova“, „kapitalas“, „valstybė“. Ar priešingu atveju ji netampa ideologinių fantomų įkaite?

A. B. Ne, nesutinku. Tai yra nepavykusio filosofinio projekto arba bent jau abejotinos filosofinės tradicijos nuostata, kuri man yra visiškai nepriimtina. Svarbu yra naudoti sąvokas griežtai bei aiškiai jas apibrėžiant, tačiau be tokių sąvokų kaip „Dievas“, „kapitalas“ ar „valstybė“ nebūtų įmanomos informatyvios, praktiškai reikšmingos ir analitiškai pagrįstos filosofinės diskusijos. Be to, šios sąvokos (bent jau „valstybė“ ir „kapitalas“) buvo ne kartą analitiškai apibrėžtos (kad ir Maxo Weberio, Adamo Smitho ar Karlo Marxo). Priešingai, bandydama empiriškai išgryninti sąvokas bei išguiti bet kokią holistišką pastangą mąstyti apie Dievą, visuomenę ar valstybę kaip tokią, filosofija gali virsti petit-bourgeois ideologija, kuri nieko daugiau negali – tik analizuoti ir teigti status quo.

Antanas: Kaip vertinate Noamo Chomsky‘io anarchizmo idėjas? Kokį vaidmenį jos užima politinėje filosofijoje, kokia jų reikšmė dabar?

A. B. Tik teigiamai. Noamo Chomsky‘io politinėje mintyje man labiau būtų priimtinas ne tiek anarchizmo, kiek libertaristinio (individualistinio) socializmo akcentavimas. Bet suprantu, kad tai tik sąvokos ir susitarimo reikalas. Man imponuoja Chomsky‘io JAV imperializmo ir neoliberalaus kapitalizmo kritika, jo angažavimasis darbo judėjimui, solidarizavimasis su eiliniais dirbančiais žmonėmis, požiūris į sąmonėjimo procesą bei paprastų žmonių švietimą ir / ar savišvietą. Be to, man imponuoja Chomsky‘io intelektualo samprata, kuri skatina filosofus ar sunkiojo kalibro teoretikus angažuotis socialinei kritikai ir socialiniam veiksmui. JAV esu sutikęs ir bendravęs su panašiai mąstančiu filosofu Indianos universiteto profesoriumi Miltonu Fisku, žmogumi, kuris yra ne tik įtakingas filosofas ir teoretikas, bet ir socialiai angažuotas pilietis, netingėjęs šimtus kartų keltis 6 valandą ryto, kad galėtų dalinti profsąjungų lankstinukus į darbą fabrike einantiems darbininkams. Noamas Chomsky‘is atrodo kaip toks žmogus, kuris ne tik kalba apie kapitalizme funkcionuojančios liberalios demokratijos demokratijos deficitą, bet ir kaip žmogus, pasiryžęs prisidėti prie socialinio veiksmo keičiant šią sistemą. Jei alternatyvių pilietinių bendruomenių bei demokratinių santykių ekonomikoje propagavimas, viena vertus, bei valstybės ir oligarchinio kapitalizmo simbiozės kritika, kita vertus, reiškia anarchizmą, tuomet aš taip pat esu anarchistas.

G.G.: Ar sutiktumėte, kad šiuo metu neoliberalizmo diskursas paremtas nuosekliau išplėtota ir taupesne socialine ontologija (neoklasikine ekonomikos, formalia veiksmo teorija), kuri leidžia tvirčiau pagrįsti politinius siūlymus ir formuoti normatyvinius lūkesčius visuomenėje. O dabartinė postruktūralistinė (išeitų, ir pomarksistinė) kairė, atrodo, nebeturi savarankiškos ontologijos, politinės teorijos ar politinės filosofijos, o tik „diskursų“, kilme siejamų su marksizmu, spektrą? Jei taip, ar tai, Jūsų vertinimu, trūkumas, o gal privalumas? Visgi ar ne dėl to Lietuvos kairė (NK 95) pabrėžtinai apsiriboja kultūrinės opozicijos vieta, politinę poziciją palikdama neoliberalizmui? Kita vertus, gal šiuolaikinės kairės politinė (-s) teorija (-os) tiesiog menkai žinomos Lietuvoje? Juolab kad kairė mūsuose vis dar siejama su Rusijos komunizmu (bolševizmu)? Kaip, beje, vertinate požiūrį, kad komunizmas (komunistų partijos ir ideologijos) nusikalstamas ir turi būti uždraustas kaip ir nacizmas?

A. B. Geras klausimas. Manau, kad tai yra trūkumas, o ne privalumas. Kalbant apie teorijos ir praktikos santykių problemą, esu linkęs remtis Alasdair MacIntyre‘o pozicija. Teorija ir filosofiniai ieškojimai yra reikšmingi kaip tik praktiškai, ypač jie yra reikšmingi tuomet, kai kalba eina apie moralės prigimtį ir sampratą. Viena iš „After Virtue“ minčių yra ta, kad šiandien gyvename moralės (arba normatyvinių principų) praradimo situacijoje kaip tik dėl filosofinių, pirmiausia Apšvietos filosofų, klaidų, kurie nesugebėjo pateikti įtikinamo ir racionaliai pagrįsto filosofinio atsakymo į klausimus, kas ir kokia turėtų būti moralė. Visiškai sutinku, kad neoliberalizmo (ar apskritai klasikinio liberalizmo) socialinė ontologija yra minimalistinė, taupesnė, primityvesnė ir paprastesnė, todėl tokia gyvybinga praktikoje. Ar ji yra nuoseklesnė ir „teisingesnė“? Stipriai tuo abejoju. Adamo Smitho, Thomaso Hobbeso, Johno Nasho ar kitų žmogaus prigimties samprata ir socialinė ontologija man yra nepriimtinos: aš nemanau, kad žmonės iš prigimties yra į save susitelkę atomizuoti individai, kurių vienintelis tikslas – ne tik maksimizuoti savo preferencijas ir / ar subjektyviai suprastą naudą, bet, progai pasitaikius, išduoti vienam kitą tam, kad riboti resursai atitektų tau vienam. Racionalaus pasirinkimo teorija ar / ir žaidimo teorija, akcentuojanti kalinio dilemą kaip praktinio racionalumo išeitinę poziciją, man yra nepriimtina kaip tik dėl to, kad aš vadovaujuosi aristoteliška – žmogaus politiškumą akcentuojančia – socialine ontologija. Socialiniai saitai, gavimo ir davimo tinklai, bendrojo gėrio struktūros bei socialinės praktikos yra esminės žmogaus būčiai ne tik dėl to, kad be jų neįmanomas žmogaus (tiek individualus, tiek kolektyvinis) klestėjimas, bet ir dėl to, jog be jų neįmanomas tampa ir praktinis racionalumas. Štai kodėl kairės politiniam projektui kritinė socialinė teorija yra tokia reikšminga, nes kaip tik normatyvinės teorijos impotencija, besireiškianti per neretai tarpusavyje konfliktuojančių ir prieštaraujančių diskursų mirgėjimą, įgalina neoliberalizmo dominavimą teorijoje ir praktikoje.

NK95 supranta politiką būtent kaip alternatyvių idėjų, vertybių ir principų sklaidą, t.y. panašiai kaip politiką suprato kairieji hegelininkai XIX a. Vokietijoje. Šia prasme tai nėra tik post-struktūralizmo įtaka, nepaisant to, kad jis yra itin reikšmingas kai kuriems NK nariams. Ryškios skirties tarp politikos ir kultūros aš nematau. Greičiau vadovaujuosi principu, kad šviečiamoji veikla (arba savišvieta / žmonių sąmonėjimas) yra reikšminga kaip tik dėl to, kad pokyčiai politinėje praktikoje yra neįmanomi be žmonių mąstymo ir savivokos pokyčių.

Aš esu prieš bet kokią beprasmę cenzūrą, net jei kalba eina apie nacių simbolikos viešą demonstravimą ar jų ideologijos draudimą. Lygiai taip pat aš esu prieš sovietinės simbolikos viešinimo draudimą. Ideologijas drausti beprasmiška, smerkiami gali ir turi būti nusikaltimai žmonijai, ar tai būtų Stalino, Hitlerio, Lenino ar Mussolinio.

Universalistas: Kuo tokia perspektyvi globalėjančiame pasaulyje dorybių etika? Juk atrodytų, mums reikia susišnekėti su kuo skirtingiausiais žmonėmis, taigi galbūt reikalinga kuo universalesnė teorija? Ar Jūs palaikote tokią pozicija tik dėl to, kad būtina atsvara dominuojančiai linijai, kad nenuslystume į kraštutinumus? Betgi ar Jums kraštutinumai nėra prie širdies? Jūs – ne radikalas (tai šiokia tokia provokacija)?

A. B. Dorybių etika, ypač taip, kaip ji buvo / yra plėtojama Sokrato, Aristotelio, Tomo Akviniečio, Alasdair MacIntyre‘o ar Marthos Nussbaum, nėra lokali, provinciali ar apribota tam tikros. vietinės kultūros – kaip dažnai yra neteisingai manoma. Taip, Aristotelis antroje „Nikomacho etikos“ knygoje teigia, kad dorybės prigimtis yra įprotis ir tradicija, tačiau tai nereiškia, kad visos kultūros, poliai ar tradicijos yra lygiavertės ar vienodai girtinos. Kultūra ir moralinė tradicija yra reikšminga dorybių etikai panašiai kaip prietaro samprata yra reikšminga H. G. Gadamerio hermeneutikai – kaip tai, kas įgalina moralę ir supratimą. T.y. be kultūrinės tradicijos (autoriteto) ir prietaro nei moralė, nei supratimas yra neįmanomi. Tačiau tai nereiškia, kad tam tikras konkretus autoritetas, tam tikra konkreti moralinė tradicija ar tam tikra konkreti išankstinė nuomonė (prietaras) yra savaime pozityvi ir sveikintina. Kaip kai kurie prietarai gali ne skatinti mūsų supratimą, bet jam trukdyti, taip ir kai kurios moralinės tradicijos ir kultūros gali ne palengvinti, bet apsunkinti žmonių klestėjimą. Labai dažnai konkreti kultūrinė tradicija / praktika ne įgalina, bet luošina mus. Štai kodėl, pvz., Martha Nussbaum gali teigti, kad jaunų moterų apipjaustymo praktika tam tikrose Afrikos gentyse yra moraliai smerktina – nepriklausomai nuo to, ar tų genčių moterys su tuo subjektyviai sutinka ir to nori, ar ne. Larso von Triero „Manderlay“ juodaodžiai patys, savo noru, save įkalina ir pavergia, bet tai nereiškia, kad jie dėl to tampa klestinčiais individais. Tad dorybių etika, nepaisant to, jog akcentuoja konkrečių moralinių kultūrų ir tradicijų svarbą, turi pakankamai stiprų universalistinį elementą (žinoma, jis nėra kantiškas). Be to, aristoteliška dorybių etika teigia, jog konkrečių kultūrinių ir ribojančių moralinių praktikų transcendavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Kaip tik šioje vietoje aš matau revoliucinį (t.y. emancipuojantį), o ne konservatyvų dorybių etikos užtaisą. Žodžiu, dorybių etika nesuponuoja provincialaus, uždaro ir konservatyvaus komunitarizmo.

Studentas: Jūs, kaip suprantu, esate kairysis. O kas yra kairysis? Kokie jo negatyvūs siekiai? Kokie pozityvūs? Ką manote apie pozityviąją laisvę?

A. B. Kairumas man reiškia angažavimąsi socialiniam teisingumui bei pasiryžimą solidarizuotis su tais, kurie yra marginalizuoti ir / ar mažiau privilegijuoti. To reikalauja sąžinė, socialinis ir kultūrinis jautrumas bei išsilavinimas. To taip pat reikalauja mūsų žmogiškumas. Bet kokio kairumo negatyvus siekis – noras priešintis iškreiptoms galios institucijoms. Pozityvus – prisidėti kuriant tokią socialinę tvarką, kurioje būtų kiek įmanoma mažiau bereikalingos ir / ar beprasmės kančios, tvarką, kuri būtų grįsta bendrojo gėrio struktūromis bei institucijomis ir kur klestintį bei pasiturintį gyvenimą gyventų ne keli laimingieji, bet kiek įmanoma daugiau žmonių. Pozityvi laisvė – laisvė išreikšti savo talentus ir sugebėjimus, laisvė, kuri neįmanoma be tam tikrų socialinių, ekonominių ar psichologinių resursų – man, kaip kairiajam, yra esminė.

Andriui: Kas, Jūsų manymu, yra Filosofas iš didžiosios raidės (visų laikų ir erdvių)? Kokį lietuvių filosofą laikytumėte iškiliausiu?

A. B. Daug yra iškilių filosofų – Wittgensteinas, Aristotelis, Marxas, MacIntyre‘as, Nietzsche. Labiausiai imponuojantis „lietuviškas“ filosofas man yra Emmanuelis Levinas.

Ohoho: Koks, filosofiniu požiūriu, didžiausias pavojus Lietuvai?

A. B. Įtakingų ir apie save labai gerai galvojančių lietuvių siaurakatiškumas.

Tarp žemės ir dangaus: kuris politinės filosofijos atstovas (bet kurio laikotarpio), Jūsų manymu, yra mažiausiai nutolęs nuo realaus žmonių gyvenimo būdo ir todėl jo mintys yra aktualios ne tik teorijoje, bet ir praktikoje?

A. B. Didžiulę įtaką man padarė Alasdair MacIntyre‘o filosofija kaip tik dėl to, kad sugebėjo kalbėti apie labai sudėtingus dalykus paprastai ir praktiškai: kas yra moralė, kokia filosofijos prasmė, ką reiškia žmogiškas klestėjimas, koks racionalumo ir teisingumo santykis, kaip yra įmanomas tikėjimas ir t.t. „After Virtue“, „Dependent Rational Animals“ ar „The Tasks of Philosophy“ yra tos filosofinės knygos, kurios yra reikšmingos ne tik filosofiškai, bet ir praktiškai. Be to, man visada imponavo MacIntyre‘o tezė, kad jei žmonių tikėjimo / mąstymo „sistemose“ yra vienas kitam logiškai prieštaraujančių teiginių / įsitikinimų, tai tokie žmonės progai pasitaikius elgsis bet kaip ir teigs bet ką. O tai, išskirtiniais atvejais, gali būti pavojinga. Kaip tik todėl man nepriimtinas sartriškas (ar koks kitoks) egzistencializmas, nes egzistencialistinis autentiškos laisvės kaip arbitralaus pasirinkimo supratimas atsieja logiško mąstymo išgrynintus moralinius įsitikinimus nuo veiksmo ir praktikos (arba tiksliau, negrindžia veiksmo ir praktikos tokiu mąstymu).

Aristotelikė: Kadangi praktinė filosofija neišvengia bent implicitiškos prielaidos apie žmogaus prigimtį, noriu paklausti, kaip manote, kas yra žmogus? Įtarčiau, kad Jums galėtų būti artima aristotelinė žmogiškosios specifikos samprata, kuri leidžia apibrėžti asmenį bendrijos terminais, taigi ir į šiandienos politinį / pilietinį gyvenimą sugrąžinti moralę? Ar klystu?

A. B. Tai svarbus klausimas. Taip, Aristotelio žmogaus samprata, kuri, beje, bent iš dalies buvo būdinga ir Marxui, yra man priimtiniausia. Aristotelis buvo teisus, teigdamas, kad žmogaus prigimtis turi būti suprantama teleologiškai. Šia prasme aš pritariu MacIntyre‘o filosofinei tezei, kad modernios moralės ir / ar politinės filosofijos klaida buvo ta, kad ji paneigė aristotelišką teleologiją. Kaip reikėtų ją suprasti? Pirmoje „Politikos“ knygoje Aristotelis, kalbėdamas apie politinę bendruomenę, teigia, kad telos (tikslas) atsiskleidžia egzistencijos pabaigoje ir tai, kad savo prigimties aktualizavimas (išreiškimas) yra didžiausias gėris: „paskirtis, arba tikslas, yra tai, kas geriausia, o sau pakankamumas ir yra tikslas ir tai, kas geriausia“ (1253b). Taigi žmogaus prigimtis atsiskleidžia tik gyvenant politiškai, t.y. politinėje bendruomenėje (beje, politinę bendruomenę aš suprantu labai plačiai, pavyzdžiui, bažnyčia man taip pat yra politinė bendruomenė), nes pavienis žmogus nėra ir negali būti savaime pakankamas. Svarbu tai, kad žmogaus prigimtis kaip telos gali būti pilnai realizuota tik tokioje politinėje bendruomenėje, kuri yra grįsta bendrojo gėrio struktūromis arba tuo, ką Aristotelis įvardina kaip gerą politinę bendruomenę (t.y. tokioje „valstybėje“, kurios konstitucinė sąranga ir įstatymai yra grįsti teisingumo, saiko, išminties, pagarbos kiekvienam piliečiui principais ar dorybėmis). Žodžiu, žmogaus prigimtis yra esmiškai sociali, todėl mano, kaip individo, klestėjimas (kurį šia prasme suprantu aristoteliškai, t.y. kaip savo siekiamų žmogiškų tikslų arba tiesiog gėrio (good) realizavimą) yra įmanomas tik kartu su kitais. Šia prasme man yra nepriimtina liberalizmo (klasikinio, neoliberalaus ar kokio kitokio) individo kaip autonomiško, moraliai savaime pakankamo samprata ir jo suponuojama minimalistinė socialinė ontologija (žr. į G.G. klausimo atsakymą). Bet tai nereiškia, kad atmetu individualumo principą, kuris yra itin svarbus aristoteliškai socialinei ontologijai ir moralei (šia prasme jokio buko sovietinio tipo kolektyvizmo niekada neteigiau ir neteigiu). Kaip tik akcentuojant bendrąjį gėrį (kurį suprantu kaip bendruomenės narių davimo ir gavimo socialiniais tinklais sukurtas gero gyvenimo sąlygas bei socialinių struktūrų visumą, be kurių tiek pavienio, tiek visos bendruomenės klestėjimas būtų neįmanomas), galima išvengti moderniai politinei minčiai būdingos įsisenėjusios ir visiškai neproduktyvios egoizmo ir altruizmo perskyros. Kaip tik čia slypi rinkos fundamentalistų iki skausmo banalūs teiginiai, kad ekonomika reikalauja mus elgtis egoistiškai, o savo privačiuose gyvenimuose esame pašaukti elgtis altruistiškai – kartkartėmis duoti vargstančiai senutei, neįgaliam alkoholikui ar vienišai motinai. Toks diskursas mane erzina, nes įteisina ir pateisina rinkos kapitalizmo generuojamus nelygius galios santykius, apeliuojant į savanorišką verslo socialinę atsakomybę ar kitus patronuojančią labdarą (beje, tai sakydamas neteigiu, kad labdara ar kita karitatyvinė veikla yra blogai).

Jonas: Kuo šiandien toks svarbus Aristotelis? Ar tikrai jo tradicija šiandien gali būti reali alternatyva? Kodėl?

A. B. Manau, kad į tai bent iš dalies jau atsakiau. Taip, tikiu, kad ši tradicija gali būti alternatyva, nes pateikia, mano nuomone, labiausiai įtikinančią praktinio racionalumo bei socialinės ontologijos sampratą. Man nepriimtina Zenono Norkaus, tikrai fantastiško Lietuvos akademiko, taip mėgstama weberiška (o iš tikrųjų nietzscheiška) racionalumo samprata. Tikiu, kad Aristotelio normatyvinė teorija (bent jau jos dalis) gali iš esmės prisidėti kuriant postmodernios visuomenės alternatyvią socioekonominę tvarką. Bet tai, žinoma, ̶ būsimų teorinių pastangų reikalas.

Pilietė: Koks Jūsų požiūris į revoliucijas, maištus, kraštutines protesto akcijas? Ar manote, kad tai priimtinas būdas siekti pokyčių ir reikšti savo valią, būti pilietiškai aktyviems?

A. B. 99% esu pacifistas, todėl prievarta grįstų politinių strategijų (ar tai būtų karinis perversmas ar kruvina revoliucija) aš nepripažįstu (likęs 1% nepacifizmo reiškia tai, jog, jei kas nors grasintų mano ar mano šeimos gyvybei, aš stočiau ją ginti). Tikiu demokratinėmis priemonėmis, tarp kurių yra įvairiausios protesto formos – nuo visuotinio streiko iki pasyvaus masinio pasipriešinimo.

Lina: Kokius klausimus nagrinėjate šiuo metu?

A. B. Prasmės struktūras, kurios padėtų atsakyti į Albert‘o Camus ir kitų egzistencialistų keliamus teisingus klausimus, į kuriuos jie pateikė tokius nevykusius filosofinius atsakymus. Bet tai galbūt viso gyvenimo projektas...

Kęstas: Ką ir kodėl pavadintumėte savo filosofiniu, ideologiniu, intelektualiniu herojumi?

A. B. Alasdair MacIntyre‘ą, nes suteikė mano filosofiniams ieškojimams kryptį. Tačiau jis man nėra joks ideologinis herojus. Man visada imponavo jo gebėjimas keistis ir peržengti savo intelektualinius / filosofinius ribotumus. MacIntyre‘as be pagyrūniško savęs liaupsinimo padarė tai, apie ką tik kalbėjo Friedrichas Nietzsche – nuolatos sugebėjo peržengti save. Pradėjo būdamas trockistas ir krikščionis, po to tapo ateistu ir marksizmo kritiku ir galų gale transformavosi į tomistą bei giliai tikintį žmogų, kuris visgi neturi nė lašo Lietuvos katalikams filosofams būdingo konservatyvaus raugo.