Kantiana 2005

Keista rašyti žodžius, pradėsiančius naują „Kantianą“. Juos skiriu pirmiausia savo kolegoms kaip savotišką patirtį, įprasminančią mūsų drauge praleistą laiką Kanto seminarų metu ir, žinoma, profesoriui A. Jokubaičiui – žmogui, suteikusiam formą ir kryptį mūsų mintims audringose 2005-ųjų metų diskusijose. Aš jums visiems labai dėkinga. Šie įvadiniai žodžiai skiriami taip pat jauniesiems kolegoms: nepamirškite, jūs galite būti geresni už mus.

Nesu turėjusi patikimesnio vedlio filosofijoje už Kantą. Ir sąžiningesnio. Svaiginanti mąstymo galia, laisvė ir protas įprasmina žmogų. Mes esame valdovai, suvokdami savo minties karalystės ribas. Tai erdvi filosofija. Visada maniau, kad mūsų sielose liepsnoja jūros, tirpsta ledynai, smėlynus gaubia beribis rūkas, o žvaigždynų šviesa – blyškus, šaltas, veidrodinis spindėjimas - meta šešėlius ir baimingai slepia mūsų sielų naktį. Švelni paslaptis saisto mūsų buvimą. Mes esame šios trapios paslapties, šventumo stebuklo liudytojai – orios būtybės, tikslai patys savaime, nuostabios atskiros visatos, atpažįstančios viena kitą iš neramių akių spindesio ar judesiuose sustingusio klausimo.

Įsivaizduokime tylią naktį ir procesiją su švytinčiais deglais, pasklidusią po visą pasaulį: tie atskiri žiburiai tamsoje ir bus mūsų protai. Sutinku, kad ši vizija baugi. Kantas neteikia paguodos, priešingai, jis kviečia į dvikovą su prietarais ir tamsa, tvyrančia mūsų sielose. Tas žmogus pats yra liepsnojantis deglas, jis moja mums ir ragina prisijungti prie pasaulio žiburių procesijos. Nelengva rinktis, ar ne? Juk mums patinka būti šešėlių žmonėmis, nematomais stebėtojais, maištingomis figūromis. O gal mes norime būti Dostojevskio ivanais, išdidžiai atsisakančiais bilieto į šviesą, nes abejojame šviesos tikrove ir savimi pačiais? Visada buvome silpni, kodėl gi tuo nesimėgauti? Toks žaidimas, sakysite, ir kiekvienas žaidžiame pagal savas taisykles. Kantas jus nustebins: skaitydami ir apmąstydami jį suprasite, kad esate tik žaidimo dalyviai. Mūsų laisvė – žaisti pagal taisykles. Beje, tai protingiausias sprendimas, savotiškos paskališkos lažybos: pastatę už kurią nors pusę, jūs neišvengiamai pradėsite žaidimą. Nestatyti neįmanoma. Kanto statymas – protas. Puikus ėjimas: jūs greitai tuo įsitikinsite. Ir ką gi jis laimi? Save. Tokio laimėjimo aš linkėčiau sau ir jums. Taigi dabar aš klausiu savęs ir jūsų: kuo mes norėtume būti – nakties šešėliais, ar savimi, t.y. švytinčiais žiburiais? Klausimas lieka atviras.

Aš gerbiu Kantą už tikrovės gynimą. Tos tikrovės vardas – žmogaus protas. Šioje knygoje tęsiama mąstymo tradicija kaip proto tikrovės liudijimas.

Su pagarba

Redaktorė: Ernesta Bražėnaitė

Racionaliosios teologijos kritika (Bakaitis Mantas)

Žmogiškasis protas, sako Kantas, yra natūraliai linkęs tarti esant kažką, kas galėtų būti išsamaus intelektinių sąvokų (o tai reiškia ir sintetinio apercepcijos vienumo – M.B.) apibrėžimo pagrindas. Jis pradeda nuo įprastinio patyrimo ir laiko pagrindu kažką, kas egzistuoja. Tai kas atsitiktina egzistuoja tik su sąlyga, kad egzistuoja ir šito priežastis ir tos priežasties priežastis, ir taip iki priežasties, kuri nėra niekieno sąlyga, o tai reiškia, ji yra būtina. Tada belieka rasti, o protas taip ir daro, sąvoką, kuri nepriklauso nuo jokios sąlygos, kuri, beje, pati yra visa ko pakankama sąlyga, ir priskiria jai besąlygišką egzistavimą.

Galimi tik trys Dievo buvimo įrodymo būdai, sako Kantas: 1) Fizioteologinis, kuris prasideda nuo patyrimo ir pagal priežastingumo dėsnius kyla iki besąlygiškos priežasties; 2) Kosmologinis, kuris remiasi neapibrėžtu patyrimu t.y., kokiu nors egzistavimu; 3) Ontologinis, kuris remdamasis tik sąvokomis, daro išvadą apie aukščiausios priežasties egzistavimą.

Kantas pradeda nuo ontologinio įrodymo kritikos, teigdamas, kad nors patyrimas ir yra stimulas proto siekime įsisamoninti aukščiausios esybės egzistavimo būtinumą, vis dėlto jam vadovauja transcendentalinė sąvoka.

Apie negalimybę ontologiškai įrodyti Dievo buvimą

Ontologinis Dievo buvimo įrodymas prasideda nuo aukščiausios esybės sąvokos. Kantas sako, kad nėra sunku pateikti tokios sąvokos nominalinį apibrėžimą – „tai yra kažkas, kieno nebuvimas negalimas“. Bet ką tai mums pasako, klausia filosofas? Nebėra aišku, ar mes apskritai dar galime mąstyti tokią sąvoką. Kaip gali būti, kad kažkas, kas yra sau pakankama ir besąlygiška, rastų vietos mano mąstyme? Juk tik dėl tam tikrų apriorinių sąlygų įmanomas pažinimas apskritai.

Filosofas sako, kad šitas apibrėžimas yra teiginys, kuris galioja tik sprendinių plotmėje. Panašiai kaip trikampis būtinai turi tris kampus. Tačiau tai nieko nepasako apie daikto egzistavimą. Tik tarus, kad yra duotas trikampis yra būtina, kad būtų ir trys kampai. Žinoma, panaikindami predikatą, mes patektumėme į prieštaravimą (neįmanoma, kad būtų trikampis, bet nebūtų trijų kampų – M.B.), tačiau, sako Kantas, mes galime panaikinti trikampį kartu visais jo predikatais ir dėl to mes nesuklysime. (tai puikus pavyzdys nusakyti atsitiktinumui, trikampis nebūtinai egzistuoja, sprendinyje aš tiesiog teigiu jo galimybę – bet jis nėra būtinas. Tačiau tai numato tam tikrą poziciją, kurioje mano žiūra jau yra pajungta būtinumo sąlygoms – M.B.)

Analogiškai iš Dievo sąvokos išvesti jo egzistavimą, reikštų ne ką kitą, kaip teigti, kad jau pradinėje jo sąvokoje mes numatėme egzistavimo predikatą, o vėliau jį pakartojome, sako Kantas. Vadinasi teiginys, kad aukščiausia esybė egzistuoja, tegali būti sintetinis. O sintetinis, kaip žinia yra toks teiginys, kuris priskiria objektui predikatą išplėsdamas jo sąvoką.(Kantas tiksliai pastebi, kad ontologiniame įrodyme yra maišomas loginis predikatas, su realiu apibrėžimu.) Tačiau, nei Dievas yra objektas, nei būtis (egzistavimas) yra realus predikatas. Tai yra tiesiog loginis jungtukas, išreiškiamas žodžiu „yra“. Sakydamas „Dievas yra“ aš nepridedu jam daugiau tikrumo, „o tik tariu subjektą patį savaime su visais jo predikatais, būtent objektą mano sąvokos atžvilgiu“. Norėdamas tai padaryti (išplėsti, arba apibrėžti šitą sąvoką) aš turėčiau pasakyti, kažką daugiau, o tai jau nebūtų tas pat „yra“.

Vadinasi toks įrodymas, sako Kantas, nors ir negalima neigti Dievo buvimo galimybės, yra bergždžias.

Apie negalimybę kosmologiškai įrodyti Dievo buvimą

Šis įrodymas remiasi dviem prielaidom t.y, : 1) jei kas nors egzistuoja, tai turi egzistuoti ir besąlygiškai būtina esybė; 2) aš egzistuoju; ir daro išvadą, kad egzistuoja absoliučiai būtina esybė.

Šis įrodymas iš esmės pradeda nuo patyrimo ir tuo, atrodo, skiriasi nuo ontologinio. Tačiau empirinis įrodymo pagrindas nieko negali pasakyti apie esybės savybes. Tad protas ima tirti vien tik sąvokas, ir tariama, kad iš visų realiausios esybės galima daryti išvadą apie egzistavimo absoliutų būtinumą. O tai ontologinio įrodymo teiginys, laikomas pagrindu kosmologiniame, nors jo siekta išvengti, nes absoliutus būtinumas yra egzistavimas, gautas vien tik iš sąvokų. Taigi, kosmologinis įrodymas ima pagrindu patyrimą apskritai ir todėl jis remiasi ne atskira patyrimo savybe, o grynaisiais proto principais empirine sąmone apskritai duoto egzistavimo atžvilgiu, ir nustoja jais vadovautis, kad remtųsi tik grynosiomis sąvokomis.

Apie fizioteologinio įrodymo negalimybę

Šis įrodymas nuo pasaulio ypatingos sudėties, specifinės darnos ir tikslingumo eina prie protingiausios esybės būtino egzistavimo. Jis remiasi ne egzistavimu apskritai, kaip tai darė kosmologinis įrodymas, bet apibrėžtu patyrimu, kas ir atveda jį prie Dievo sąvokos. Tačiau patyrimas niekada nėra adekvatus idėjai, sako Kantas. Tokiu atveju ji turėtų būti toje pačioje sąlygų grandinėje, o tai reiškia, kad ji vėl reikalautų sau aiškinimo ir t.t. Žinoma, sako mąstytojas, niekas mums nedraudžia nusitiesti tiltą nuo apibrėžto patyrimo iki idėjos, kuri yra virš bet ko kita, kas galima, kad „nenugrimzti į nebūties prarają“. Tačiau vis dėlto, kada jau nebeįstengiama įrodymo grįsti vien empiriniais argumentais, pasukama prie sąvokų t.y., prie ontologinio argumento.

Galiausiai Kantas daro išvadą, kad „ontologinis įrodymas vien tik grynosiomis proto sąvokomis yra vienintelis galimas įrodymas, tačiau jis niekada nepagrįs teologijos. Jis gali būti tik cenzorius, nurodantis griežtas spekuliacijos ribas, o visa kita paliekama moralės teologijai.

Ką reiškia grynąjį protą išplėsti praktiniu požiūriu? (Bražėnaitė Ernesta)

Iškeltas klausimas numato du būtinos analizės reikalaujančius laukus: 1) Grynojo – spekuliatyviojo proto transcendentalinio taikymo ribų fiksaciją (kartu aptariant negatyvų jo taikymo momentą); 2) Praktinio proto taikymo pozityvų aspektą. Analizė turėtų atskleisti Kanto dorovės grindimo būdą, sintetiškai taikant grynąjį praktinį protą.

Kantas atsakymą į iškeltą klausimą formuluoja taip: „Kad grynąjį pažinimą būtų galima išplėsti praktiškai, turi būti a priori duotas <...> tikslas kaip valios objektas (aukščiausiasis gėris – E.B.), kuris nepriklausomai nuo visų teorinių pagrindinių teiginių valią tiesiogiai determinuojančiu kategoriniu imperatyvu pateikiamas kaip praktiškai būtinas“. Čia kalbama apie sintetiškai taikomą grynąjį praktinį protą: kategoriškas privalomumas sudaro apriorinį sintetinį teiginį dėl to, kad prie mano valios, kurią veikia jutiminiai troškimai, prisideda dar idėja tos pačios valios, bet priklausančios intelekto pasauliui, grynos ir pačios sau praktinės valios, kuri, atitikdama protą, sudaro svarbiausią sąlygą pirmajai. Panašiai kaip prie empirinio pasaulio suvokimų prisideda intelekto sąvokos, kurios pačios savaime reiškia tik dėsningą formą, padarydamos galimus apriorinius sintetinius teiginius, kuriais remiasi gamtamokslinis pažinimas. Valia šiuo atveju yra galia pasirinkti tik tai, ką protas nepriklausomai nuo polinkių pripažįsta praktiškai būtinu, t.y. geru. Tokiu atveju moralė būtų poelgių santykis su valios autonomija, t.y. su galimais visuotiniais dėsniais per valios maksimas.

Suprantama, grynojo spekuliatyviojo proto ribose laisvos valios autonomija būtų tik idėja, neturinti objektyvaus realumo. Spekuliatyvusis protas fiksuoja savo taikymo ribas gamtos atžvilgiu, konstatuodamas noumenų sferą kaip reguliatyvių idėjų erdvę, galimą tik mąstyti, bet ne pažinti. Taigi noumenų sfera – negatyvi mintis jutimų pasaulio atžvilgiu, kuri, protui sąlygojant valią, neduoda jokių dėsnių. Noumeninė erdvė pozityvi tik tuo vieninteliu požiūriu, kad minėtoji laisvė kaip negatyvi spekuliatyviojo proto idėja, yra drauge susijusi su pozityvia galia ir net su proto priežastingumu, kurį vadiname valia elgtis taip, kad veiksmų principas atitiktų esminę protu nustatytos priežasties savybę, t.y. maksimos kaip dėsnio visuotinumo sąlygą. Vadinasi, laisvės idėja yra reikšminga tik kaip būtina proto prielaida būtybės, suvokiančios savyje valią. Taigi praktiškai taikydami protą laisvės atžvilgiu, fiksuojame protingos būtybės veikimo dėsnių absoliutų būtinumą. Todėl apodiktinio praktinio dėsnio dėka yra įmanomas pozityvus noumenų galiojimas: transcendentinei (spekuliatyviai apibrėžiant - negatyviai) noumenų sferai kaip dėsnio veikimo būtinai sąlygai suteikiamas objektyvus realumas. Tokiu būdu spekuliatyviajam protui galimos reguliatyvios idėjos, kartu būdamos grynojo praktinio proto būtino objekto (aukščiausio gėrio) įgyvendinimo galimybės pagrindais, tampa imanentinės ir konstitutyvios. Spekuliatyvusis protas, manipuliuodamas „neturiningomis“ reguliatyviosiomis idėjomis kaip grynosiomis sąvokomis, neišplečia pažinimo, nes neapibrėžia naujo objekto.

Taigi grynasis protas praktiniu požiūriu išplečiamas tik tiek, kiek jis spekuliatyviajam protui vien tik kategorijomis mąstyti galimą objektą padaro objektyviai būtinu. Kitaip sakant, praktinis protas kategorijoms, kaip minties formoms, suteikia reikšmę ir savotiškai jas užpildo būtinu „turiniu“ – šitai pakankamai garantuoja objektas, kurį praktinis protas neabejotinai pateikia aukščiausiojo gėrio sąvoka. Čia svarbus yra valios ir intelekto santykis. Reikia turėti galvoje, kad tik žmogus turi valią arba galią veikti pagal principus. Kadangi poelgiams kildinti iš dėsnių reikia proto, tai valia yra ne kas kita, kaip praktinis protas. Praktinio proto taikymo srityje tarp intelekto ir valios nustatomas būtinas ryšys arba santykio sąvoka, kuriai praktinis dėsnis suteikia objektyvų realumą. „O jei taip, tai moraliai determinuotos valios objekto sąvokai (aukščiausiojo gėrio), o su ja ir jos galimybėms sąlygoms – Dievo, laisvės ir nemirtingumo idėjoms – taip pat suteikiamas realumas, bet visada tik ryšium su moralės dėsnio vykdymu (o ne spekuliatyviu tikslu). Šitai būtų galima pavaizduoti schematiškai:

Spekuliatyvusis protas

Praktinis protas

0 – žymi spekuliatyviojo proto pozityvaus taikymo ribą; - ženklas žymi noumenų sferą, kaip grynąjį negatyvumą spekuliatyvaus proto taikyme (idėjos transcendentinės ir reguliatyvios), neišplečiantį spekuliatyviojo proto ribų; + ženklas žymi pozityvų noumenų galiojimą apodiktinio praktinio dėsnio dėka (idėjos tampa imanentinėmis ir konstitutyviomis).

Iš sąvokų, kuriomis mes mąstome sau grynąjį intelektu mąstomą objektą, nieko daugiau nelieka kaip tik tai, ko tiesiog reikalauja galimybė mąstyti sau moralės dėsnį, taigi – Dievo pažinimas, bet tik praktiniu atžvilgiu. Kantas sako, kad moralės dėsnis aukščiausiojo gėrio, kaip grynojo praktinio proto objekto, sąvoka apibrėžia pirminės esybės, kaip aukščiausiosios esybės, sąvoką, o to negalėjo padaryti spekuliatyvusis protas. Taigi kategorijos, taikomos grynuoju praktiniu protu duotam objektui, vartojamos apibrėžtai mąstyti tam, kas antjusliška, tačiau tik tiek, kiek šis mąstymas apibrėžiamas tik tokiais predikatais, kurie būtinai priklauso grynajam a priori duotam praktiniam tikslui ir jo galimybei ( pabraukta mano – E.B.). Grynojo proto spekuliatyvus apribojimas ir jo praktinis išplėtimas protui pirmiausia nustato tokį lygybės santykį, kuriam esant jis apskritai gali būti tikslingai taikomas.

Teorinės psichologijos kritika (Budrytė Indrė)

I.Kantas „Grynojo proto kritikoje“ aptardamas grynąjį protą, išskyrė tris transcendentalinių idėjų klases, teikiančias absoliutų (besąlygišką) vienumą intelekto apercepcijos vienumui. Pirmoji transcendentalinių idėjų klasė apima absoliutų mąstančio subjekto vienumą. Taip grynasis protas teikia idėją transcendentaliniam mokslui apie sielą (psychologia rationalis), t.y. teorinei psichologijai.

Kadangi transcendentalinių idėjų subjektyvus realumas remiasi būtinu samprotavimu, tai aptarsime ir tą samprotavimų rūšį, kuri veda prie transcendentalinės sielos idėjos. Tokiame dialektiniame samprotavime iš transcendentalinės subjekto sąvokos, kurioje nėra jokios įvairovės, daroma išvada apie paties šio subjekto absoliutų vienumą (subjekto, kurio sąvokos tokiu būdu aš visai neįgyju). Tokia dialektinė samprotavimo išvada yra vadinama paralogizmu. Loginis paralogizmas – klaidingas savo forma samprotavimas, nekreipiant dėmesio į turinį. Tuo tarpu mes kalbėsime apie transcendentalinį paralogizmą, t.y. paralogizmą, turintį transcendentalų pagrindą, kad formos požiūriu būtų klaidingai samprotaujama. Tas pagrindas glūdi prigimtyje, jame slypi neišvengiama, bet įveikiama iliuzija (transcendentalinė regimybė).

Jei susidūrėme su transcendentaline regimybe ir jos pasekme- transcendentaliniu paralogizmu, pirmiausia aptarsime, kaip pats Kantas aiškina teorinės psichologijos objektą ir dėl regimybės kylančius sunkumus šioje srityje. Tuomet bus lengviau suvokti Kanto priekaištus Dekarto sielos teorijai, bei kitoms-materializmo, idealizmo, spiritualizmo sielos sampratoms.

Kantas, teorinės psichologijos objektui tirti, ima vienintelį teorinės psichologijos tekstą: „Aš mąstau“. Šioje sąvokoje iš karto įžvelgiami tokie bruožai:

„Aš mąstau“ yra visų sąvokų apskritai perteikimo priemonė. Tai reiškia, kad ši sąvoka įeina į transcendentalinių sąvokų sudėtį ir pati yra transcendentalinė.
Ši sąvoka skirta tik tam, kad mąstymą perteiktų kaip priklausantį sąmonei.
Taip pat mums svarbu, kad ši sąvoka įgalina skirti dvejopo pobūdžio objektus, remiantis sugebėjimu įsivaizduoti.
Teiginys „Aš mąstau“ apima kiekvieno intelektinio sprendinio apskritai formą ir lydi kategorijas kaip jų perteikimo priemonė.

Aš, kaip mąstantis, esu išorinių jutimų objektas (kūnas) ir vidinio jutimo objektas (siela). Siela teorinės psichologijos objektu yra tiek, kiek galima apie ją išsamprotauti iš sąvokos Aš pagal tai, kiek ji dalyvauja mąstyme.

Būtent Aš yra teorinės psichologijos objektas, kurį išskirdami vėl pateksime į problematišką regimybę. Svarbu nepamiršti, jog mūsų analizė vyksta grynojo proto srityje, už intelektinio pažinimo, kuris yra vienintelis žmogui būdingas pažinimas, ribų. Peržengus grynojo intelekto ribas, netenkame galimybės ne tik naudotis empiriniu patyrimu, bet ir negalime naudoti kategorijų. Nes kategorijos yra skirtos pažinimui, o grynojo proto srityje mes galime mąstyti, bet ne pažinti, galime samprotauti, bet ne spręsti. Likę be vienintelio mums būdingo pažinimo, negalime kalbėti apie vaizdinius, sąvokas, jų turinį. Taigi ir sąvoką Aš (tiksliau –žodį Aš) mes galime tik įsisąmoninti, mąstyti apie jį, bet ne pažinti.(Beje, pats Kantas pabrėžia, kad Aš šioje temoje yra net ne sąvoka, o tik vidinio jutimo objekto pavadinimas.)

Sunkumų taip pat sukelia natūralus, įprastinis objekto ir subjekto santykio suvokimas. Nes kalbant apie Aš mąstau negalime išskirti subjekto ir objekto kaip dviejų atskirų pozicijų: subjektas Aš-apibrėžiantysis mąstau objektą Aš-apibrėžiamąjį. Gauname subjekto ir objekto susitapatinimą. Todėl lieka viena galimybė – savimonė. Aš-subjektas galiu tik įsisąmoninti Aš-objektą. Objektą Kantas siūlo įvardinti kaip transcendentalinį minčių subjektą, kurį atpažįstame tik iš jo minčių, nes jis yra tik sąmonė, lydinti vaizdinius ir sąvokas. Dar vienas paaiškinimas: spręsdami apie objektą mes remiamės vaizdiniu. O sąmonė pati savaime ( Aš-objektas ) yra ne vaizdinys, nes neturime patyrimo, bet vaizdinio apskritai forma. Čia grįžtame prie pačios transcendentalinių idėjų reikšmės: sąmonė (ta vaizdinio apskritai forma) ir yra besąlygiška sąlyga žmogaus mąstymo vienumui.

Išsiaiškinę, kad teorinės psichologijos objektas – siela yra vidinio jutimo objektas, kategorijų perteikimo priemonė, sąmonė, vaizdinio forma, be turinio lyg ir įveikėme transcendentalinę regimybę. Tačiau kaip pats Kantas pastebėjo, teorinei psichologijai pradžią duoda vien tik suklydimas. Iki Kanto, daug mąstytojų kūrė sielos teorijas, bandė pažinti ir tikėjo pažinę sielą. Bet jie nesugebėjo įveikti tos neišvengiamos transcendentalinės regimybės, o galbūt apie tokią net nesusimąstė. Kantas imasi kritikos. Žinoma, ne kiekvienos sielos teorijos, tačiau pagrindines iki jo teorijos padarytas klaidas aptaria.

Viena svarbiausių iki Kanto sukurtų sielos teorijų yra Dekarto sielos samprata, vedama iš Cogito ergo sum. Pirmiausia Kantas sukritikuoja Dekarto pačią išvadą „Mąstau, vadinasi egzistuoju“. Pasak Kanto, iš Aš mąstau klaidinga yra išvesti Aš egzistuoju. Kaip jau anksčiau aptarėme, mąstymas yra grynojo proto srityje, kurioje negalima vesti su patyrimu susijusių sąvokų. Grynajame prote aptariama tik patyrimo apskritai galimybė. Taigi, iš Aš mąstau išvesti galima tik galiu egzistuoti arba galiu neegzistuoti.

Dekarto sielos samprata taip pat yra klaidinga, nes Dekartas nepastebėjo transcendentalinės regimybės. Jis suteikė sielai substancialumo, nemirtingumo, paprastumo, pastovumo savybes. Šiame pranešime aptarsime pagrindines Dekarto klaidas, neanalizuodami kiekvieno nuklydimo atskirai. Taigi, akivaizdu, kad Dekartas teorijos apie sielą objektu ėmė ne apibrėžiamąjį, bet apibrėžiantįjį Aš, taip sielą suvokdamas kaip atskirą stebinį. Kaip išsiaiškinome analizuodami Kanto teorinės psichologijos objektą, negalime šio objekto suvokti atskirai nuo subjekto, nes tai nėra intelektinis pažinimas.

Kita ryški Dekarto klaida yra savybių, o ypač substancialumo, priskyrimas sielai. Norint priskirti savybes objektui, reikia naudotis kategorijomis, turėti objektą kaip vaizdinį, t.y. pažinti. O grynajame prote pažinimas neįmanomas, vaizdinio objektas neturi, objektas taip pat neturi turinio, tad neįmanoma pritaikyti kategorijų. Juk teorinės psichologijos objektas yra kategorijų taikymo priemonė ir pats negali būti pačių kategorijų objektu.

Drąsiai galima teigti, jog Dekartas tiesiog neįžvelgė sąvokų „pažinti“ ir „mąstyti, įsisąmoninti“ skirtumo. Transcendentalinė regimybė nuveda Dekartą klaidingu keliu. Kaip ir kitus mąstytojus iki Kanto. Kantas „Grynojo proto kritikoje“ netgi apibrėžia „Viešpataujantį paralogizmą“ metafizikoje:

„Tai, ko negalima mąstyti kitaip, kaip subjekto, ir kas neegzistuoja kitaip, kaip subjektas, ir yra, vadinasi, substancija.

Mąstančios būtybės, kuri nagrinėjama tik kaip tokia, negalima mąstyti kitaip, kaip subjekto.

Vadinasi, ji ir egzistuoja tik kaip subjektas, t.y. kaip substancija.“[1]

Šis samprotavimas yra klaidingas dėl to, kad abiejose premisose mąstymas imamas visai skirtingomis reikšmėmis. Didžiojoje premisoje kalbama apie mąstymą apskritai, mažojoje- apie savimonę. Be to, didžiojoje premisoje įvardijami daiktai apskritai, o mažojoje premisoje subjektas yra Aš, pati sąmonė. Aišku, kad šis populiarus metafizikoje samprotavimas virsta paralogizmu ir suklaidina sielos teoretikus.

Kantas gan detaliai išanalizuoja ne tik Dekarto, bet ir Mendelsono sielos pastovumo įrodymą. Tačiau ir be gilinimosi aišku, kad jau pats pastovumo savybės suteikimas sielai yra klaidingas. Vėl grynasis protas neapsaugomas nuo mums įprasto intelektinio pažinimo. Kantas kritikuoja ir materializmą, ir spiritualizmą, neaplenkdamas idealizmo sielos teorijų, skelbdamas išvadą, kad mes jokiu būdu negalime sužinoti ką nors apie savo sielos ypatumą jos atskiro egzistavimo apskritai galimybės požiūriu.

Taigi, aptarus teorinės psichologijos objektą ir radus pagrindines klaidas, kurias padarome dėl transcendentalinės regimybės, galima pažvelgti, kaip gi pati teorinė psichologija atrodo „Grynojo proto kritikoje“. Teorinė psichologija yra teorinis mokslas apie sielą. Šiam mokslui pradžią duoda vien tik suklydimas (paralogizmai), kuomet dialektinė regimybė sąlygoja transcendentalinės idėjos „suplakimą“ su visais atžvilgiais neapibrėžta mąstančios būtybės apskritai sąvoka. Todėl teorinės psichologijos paskirtis yra įrodyti su patyrimu nesusijusio žinojimo negalimybę, t.y. apibrėžti neperžengiamas ribas intelektiniam pažinimui grynojo proto srityje. Būtent patyrimo objektu užsiimti tik tiek, kiek jis nustoja buvęs patyrimo objektu, nes grynajame prote gali būti analizuojamas tik galimas patyrimas apskritai. Teorinės psichologijos objektas yra pats subjektas- siela, tiriamas vidiniu jutimu, savimone. Vienintelis šios disciplinos tekstas yra „Aš mąstau“. Šį mokslą sunku apsaugoti nuo empirikos, nes net atskiras vidinės būsenos suvokimas daro šį mokslą empiriniu. Nors pats Kantas pastebi, kad teorinė psichologija niekada nėra grynasis mokslas: dėl vidinio patyrimo natūraliai joje imama naudoti empirinį principą(pvz.:subjekto- objekto sąvokos), nors joje aptariamas gali būti tik galimas pažinimas apskritai.

Teorinei psichologijai nubrėžus ribas mūsų pažinimui, liekame su labai menkomis žiniomis apie sielą. Kantas siūlo nenusivilti ir teigia, kad nebūtina atsisakyti sielos nemirtingumo ar panašių galimybių. Nes čia mes tik apibrėžėme, kad grynasis protas apie tai negali nieko pasakyti. Tačiau niekas nepaneigia, kaip ir neįrodo sielos pačios savaime egzistavimo ar nemirtingumo. Tiesiog tai jau praktinio proto sritis, t.y. už teorinės psichologijos nubrėžtų ribų mūsų pažinimui.

Stebėjimo aksiomos (Būdvytis Martynas)

Sprendimo galios transcendentalinę doktriną sudaro du skyriai: pirmajame nagrinėjama juslinė sąlyga, tik kuriai esant gali būti taikomos grynosios intelektinės sąvokos, t.y. intelekto schemiškumas. Antrasis skyrius yra bandymas dar detaliau charakterizuoti mechanizmą, parodant, kaip kategorijos sąveikauja su jusline medžiaga. Jame nagrinėjami sintetiniai sprendiniai, kurie a priori išplaukia iš grynųjų intelektinių sąvokų ir a priori pagrindžia visas objektyvias žinias, t.y. antrajame skyriuje nagrinėjami grynojo intelekto pagrindiniai teiginiai. Sąvokų analitikoje nustatomos visos apriorinės intelekto formos (kategorijos), o šių sąvokų dedukcijos tikslas – paaiškinti, kaip tos apriorinės intelekto formos taikomos pažinime. Pagrindinių teiginių analitika toliau sprendžia šią problemą, aiškindama, kaip kategorijos taikomos apdoroti patyrimo duomenims ir sudaryti sprendiniams.

Intelektas yra ne tik sugebėjimas nustatyti to, kas vyksta, taisykles, bet ir pagrindinių teiginių šaltinis, pagal kuriuos visa (kas tik gali mums reikštis kaip objektas), būtinai paklūsta taisyklėms, nes be jų reiškiniai niekada negalėtų teikti juos atitinkančio objekto pažinimo. Gamtos dėsniai taip pat yra subordinuoti intelekto teiginiams. Cituoju: „šie aukštesnieji intelekto pagrindiniai teiginiai teikia sąvoką, kurioje glūdi sąlyga ir tarsi taisyklės apskritai rodiklis, o patyrimas teikia atvejį, paklūstantį taisyklei“. Šie teiginiai nuo sąvokų eina prie stebėjimo, o ne atvirkščiai. Taigi jie, kaip sintetiniai sprendiniai, pagrįsti kategorijomis, kai jos taikomos juslėmis suvokiamiems objektams.

Remdamasis kategorijų lentelės sudarymo instrukcija, Imanuelis Kantas pateikia pagrindinių teiginių lentelę. Jie skirstomi taip:

1. Stebėjimo aksiomos;

2. Suvokimo anticipacijos;

3. Patyrimo analogijos;

4. Empirinio mąstymo apskritai postulatai.

Tie teiginiai reikalingi numatymui, tikimybei, kai kurioms bendroms patyrimo charakteristikoms. Taigi, taikant grynąsias intelektines sąvokas galimam patyrimui, jų sintezės taikymas yra arba „matematinis“, arba „dinaminis“ (priklausomai nuo grynojo intelekto santykio su vidiniu jutimu), nes jis liečia tik stebinį, o kita vertus, reiškinio apskritai egzistavimą. Apriorinės stebėjimo sąlygos visiškai būtinos galimo patyrimo atžvilgiu, o galimo empirinio stebėjimo objektų egzistavimo sąlygos pačios savaime yra atsitiktinės. Todėl matematinio taikymo pagrindiniai teiginiai bus besąlygiškai būtini, t.y. apodiktiniai, o dinaminio taikymo pagrindiniams teiginiams nebūdingas toks betarpiškas akivaizdumas.

Laikas - anot Kanto, tėra stebėjimo forma, todėl visų objektų, kaip daiktų pačių savaime, daiktiškumas arba transcendentalinė materija - bus tai, kas reiškiniuose atitinka pojūtį. Taigi patyrimo objekto, reiškinio vieta laike, t.y. laikiniai santykiai su kitais objektais, yra esmingi jo tapatumui, kaip individualaus patyrimo objektui. Kita vertus, pats laikas šiame kontekste nebūtų galimas, jeigu patyrimo objektai neturėtų keturių pagrindinius teiginius atitinkančių charakteristikų: pirma – ekstensyvių charakteristikų (kas atitinka stebėjimo aksiomas), antra- intensyvių charakteristikų (kas atitinka suvokimo anticipacijas), trečia – jei galėtų iš niekur atsirasti ir į nieką pavirsti, o jų kaita neturėtų jokio būtino ryšio bei sąvokos reguliavimo (atitinka patyrimo analogijas) ir, vadinasi, neegzistuotų sprendinių modaliniai apibrėžtumai, nusakantys skirtumus tarp tikrovės, galimybės ir būtinybės.

Taigi, laikinio patyrimo faktas yra pakankamas, kad būtų galima išvesti suformuluotas sąlygas (kurios ir yra šie keturi pagrindiniai teiginiai), kaip analitines to fakto implikacijas. Būdamas objektyvus šis faktas suteikia tą patį objektyvumo statusą savo galimybės sąlygoms, suformuluotoms keturiuose teiginiuose.

Minėti pagrindiniai teiginiai siejami ne tiesiog su reiškiniais ir jų tarpusavio santykiu, bet su patyrimo, kuriam reiškiniai tesudaro materiją, o ne formą, galimybe, t.y. su turinčiais objektyvią ir visuotinę reikšmę sintetiniais teiginiais, - ir tuo kaip tik patyrimo sprendiniai skiriasi nuo grynųjų suvokimo sprendinių. Todėl, kad reiškiniai, vien tik kaip stebiniai, užimantys erdvės ir laiko dalį, yra subordinuoti dydžio sąvokai, kuri jungia jų įvairumą sintetiškai a priori pagal taisykles.

Išoriniam jutimui grynasis vaizdas yra erdvė, o visų jutimų objektų apskritai grynasis vaizdas yra laikas. Erdvę ir laiką mes suvokiame kaip kontinuumą. Daiktai yra erdvėje ir laike. O kontinuumą galima suvokti tik per tam tikrus dydžius.

Pagaliau atėjome prie stebėjimo aksiomų. Kantas pačios aksiomos neformuluoja, o tik skelbia bendrą principą (elgiasi kaip matematikas, kuris iškelia hipotezę, o vėliau ją įrodinėja). Aksiomų principas toks – visi stebiniai yra ekstensyvūs dydžiai. Šis teiginys – tai schematizuota kiekybės kategorija – laiko sukūrimas. Teiginys visus reiškinius, kaip visus stebinius erdvėje ir laike, subordinuoja dydžio sąvokai, todėl jis yra matematikos taikymo patyrimui principas. Įrodinėdamas šį teiginį, Kantas sako, kad visi reiškiniai gali būti suvokti empirine sąmone per įvairovės sintezę: turėtų būti sudėta tai, kas vienarūšiška ir turėtų būti įsisąmonintas tos įvairovės sintetinis vienumas.

Šis dėsnis atitinka kiekybės kategorijas. O kiekybės, kaip intelekto sąvokos grynoji schema, yra skaičius – vaizdinys, apimantis nuoseklų vieneto pridėjimą prie vieneto (vienarūšio). Skaičius yra ne kas kita, kaip vienarūšio stebėjimo apskritai įvairovės sintezės vienumas, atsirandantis dėl to, kad stebinio pagava sukuriamas pats laikas. Laikas yra įvairovės vienumo sąlyga.

Įvairovės sudėties vienumas mąstomas dydžio sąvoka (įsisąmoninimas to, kas vienarūšiška apskritai, kiek dėl jo tegalimas objekto vaizdinys yra pati dydžio sąvoka). Tai reiškia, kad visi reiškiniai yra ekstensyvūs dydžiai – nes jie, kaip stebiniai erdvėje arba laike, turi būti pateikiami ta pačia sinteze, kuria apibrėžiami erdvė ir laikas apskritai. Ekstensyviu dydžiu Kantas vadina „tokį dydį, kuriame dalių vaizdinys padaro galimą visumos vaizdinį“ (ir būtinai yra už jį pirmesnis). Pavyzdžiui, laiko dalys mąstomos kaip nuoseklūs perėjimai nuo vieno momento prie kito, kai dėl visų laiko dalių ir jų sujungimo pagaliau atsiranda apibrėžtas dydis. Kiekvienas reiškinys, kaip stebinys, yra ekstensyvus dydis, nes jis gali būti pažintas tik nuosekliu ėjimu nuo dalies prie dalies. Dėl to reiškiniai stebimi kaip agregatai (iš anksto duotų dalių aibės), tačiau tai galioja tik tiems dydžiams, kuriuos mes įsivaizduojame kaip ekstensyvius.

Nuoseklia kuriančiosios vaizduotės sinteze, kuriant figūras, grindžiama geometrija ir jos aksiomos. Kantas apibrėžia kas yra aksiomos – aprioriniai sintetiniai teiginiai, iš esmės liečiantys tik dydžius kaip tokius. O dėl kiekybės, t.y. koks yra kieno dydis, tai čia nėra jokio sąlyčio su aksiomomis, nors ir įvairūs tokio pobūdžio teiginiai yra sintetiniai ir betarpiškai tikri. Tokius teiginius reiktų vadinti skaitinėmis formulėmis. Aksiomos turi būti aprioriniai teiginiai. Taigi pagrindiniai teiginiai daro „galimą grynosios matematikos viso tikslumo taikymą patyrimo objektams”, be aksiomų kiltų prieštaravimai.

Kaip galima grynoji matematika?

Kiekvieno matematinio pažinimo ypatumas yra tas, kad jis savo sąvoką iš pradžių turi pateikti stebėjimu ir būtent grynuoju, aprioriniu, o ne empiriniu, todėl jos pagrindiniai sprendiniai visuomet intuityvūs. Taigi jo pagrindą (matematinio pažinimo – M.B.) turi sudaryti koks nors grynasis stebėjimas, kuriuo ji visas savo sąvokas gali pateikti in concreto ir vis dėl to a priori. Grynosios juslumo formos yra erdvė ir laikas. Vadinasi, matematiniam pažinimui priklauso tie stebiniai, kuriais grynoji matematika grindžia visas savo žinias ir sprendinius, kurie kartu yra apodiktiniai; matematika visas savo sąvokas iš pradžių turi pateikti stebiniais, o grynoji matematika – grynuoju stebiniu, t.y. ji turi jas konstruoti (nes ji gali veikti tik sintetiškai, o ne analitiškai skaidydama sąvokas). Vien tik grynuoju stebiniu gali būti pateikta medžiaga aprioriniams sprendiniams Geometrija savo pagrindu laiko grynąjį erdvės stebinį. Aritmetika savąsias skaičių sąvokas sukuria nuosekliai laike pridėdama vienetus. Vadinasi, grynoji matematika, kaip apriorinis sintetinis pažinimas galima tik todėl, kad ji tiria tiktai jutimų objektus, kurių empirinis stebėjimas grindžiamas grynuoju erdvės ir laiko stebiniu.

Reiškiniai nėra daiktai patys savaime. Empiriškai stebinys galimas tik dėl grynojo erdvės ir laiko stebinio, taigi, tai, ką geometrija sako apie grynąjį stebinį, galioja ir empiriniam stebiniui. Erdvių ir laikų kaip bet kokio stebėjimo esminių formų sintezė yra tai, kas daro galimą išorinį patyrimą, o dėl to ir bet kokį jo objektų pažinimą, ir tai, ką matematika taikoma grynai įrodo per sintezę, būtinai galioja ir bet kokiam objektų pažinimui.

Tokiu būdu Kantas įrodo, kaip kategorijos, stebėjimo aksiomų pagalba, yra pritaikomos pojūtinei medžiagai.

Apie natūralios žmogaus proto dialektikos galutinį tikslą (Mackevičiūtė Miglė)

„Mūsų pažinimas prasideda nuo juslių, pereina į intelektą ir užsibaigia prote“(266). Iš pradžių transcendentalinėje analitikoje Kantas kalba apie intelektą ir jo kategorijas, kurios taikomos patyrimui. Antrąją transcendentalinės logikos dalį sudaro transcendentalinė dialektika – dialektinės regimybės kritika. Dialektikoje Kantas pradeda kalbėti apie protą, kaip skirtingą nuo intelekto gebėjimą ir apie proto transcendentalines idėjas. Jos yra būtinos proto sąvokos, kurių objekto mums patyrimas neteikia, jos yra visiškai už grynojo intelekto sugebėjimo srities ribų. Transcendentalinės idėjos išreiškia tikrąją proto paskirtį, būtent kaip intelekto taikymo sisteminio vienumo principas. Šis vienumas reguliatyvus. Jei jis laikomas konstitutyviu ir manoma, kad idėjomis galima išplėsti žinojimą už patyrimo ribų, tai ir yra dialektika, kuri supainioja proto taikymą patyrimui, arba sukelia proto nesutarimą su pačiu savimi.

Taigi, egzistuoja natūrali ir neišvengiama grynojo proto dialektika. Protas turi natūralų polinkį peržengti patyrimo srities ribą, tačiau taip ne atrandama tiesa, o sukuriama regimybė, kuri yra neįveikiama net griežčiausia kritika. Grynojo proto idėjos tik dėl nesusipratimo ir neapdairumo tampa dialektinės. Tokiomis jos pačios niekada nebūna, tik netikęs jų taikymas sukuria regimybę. Grynojo intelektinio pažinimo pagrindiniai teiginiai gali būti patvirtinti patyrimu. Tuo tarpu, kalbant apie grynojo proto idėjas, transcendentinį pažinimą, remtis patyrimu negalime ir dėl to protas gali lengvai suklysti. Norint apsisaugoti, reikia tirti patį protą kaip idėjų šaltinį, o ne daiktus.

Egzistuoja 3 pagrindinės transcendentalinės idėjos - siela, pasaulis ir Dievas. Jos turi būti traktuojamos kaip normos, o ne kaip objektai. Pagal jas išskiriamos trys dialektinių samprotavimų rūšys: transcendentalinis paralogizmas, grynojo proto antinomijos ir grynojo proto idealas.

Transcendentalinės idėjos yra schemos. Jomis vadovaudamiesi mes galime išplėsti patyrimu pagrįstą pažinimą ir sukurti jo vienumą. Šios schemos galioja kaip reguliatyvusis principas, o ne konstitutyvusis. Tai reiškia, kad idėjos vadovauja pažinimui kaip normos, jos brėžia grynojo proto taikymo ribas ir nukreipia intelektą į tam tikrą tikslą, nurodo kelią į sisteminį vienumą. Mes negalime idėjos taikyti konstitutyviai, konstitutyviniai principai konstruoja patyrimą.

Kantas, daugeliui netikėtai, savo grynojo proto kritikos pabaigoje padaro Dievą centrine figūra. Natūralios dialektikos, taigi grynojo proto, kuris savo prigimtimi yra dialektinis, tikslas – pilna patyrimo vienybė arba vienumas; šio uždavinio intelektas negali išspręsti. Intelektas yra sugebėjimas kurti reiškinių vienumą, remiantis taisyklėmis, o protas – sugebėjimas kurti intelekto taisyklių vienumą pagal principus. Taigi, sukurti sisteminį viso pažinimo vienumą jau yra proto darbas ir tikslas. Tam reikalui Kantas pasirenka Dievą. Tiesa, būtina pabrėžti, jog ne tokį Dievą, kuris egzistuotų objektyviai. Protas, teikdamas transcendentalinę Dievo sąvoką, neteikia objektyvios jos reikšmės, o tik „idėją kažko, kuo grindžiamas visos empirinės realybės aukščiausias ir būtinas vienumas“(474). Dievo niekada nepažinsime paties savaime, kaip ir nieko kito paties savaime, tačiau mes privalome žvelgti į pasaulį, tartum jis būtų Dievo kūrinys. Ir kaip valdymas siejasi su valdovu, o laikrodis su meistru, taip ir mūsų jutimais suvokiamas pasaulis siejasi su šiuo nežinomuoju.

Protas mums sako, jog visus pasaulio ryšius reikia traktuoti pagal sisteminio vienumo principus. Proto tikslas – išplėsti savo empirinį taikymą, bet ne išplėsti jį už bet kokių empirinio patyrimo ribų. Tad jei mes tariame esant Dievą, tai iš esmės neišplečiame savo pažinimo už galimo patyrimo objektų ribų, bet tik pastarojo empirinį vienumą išplečiame sisteminiu vienumu, kurio schemą mums teikia idėja. Aukščiausias formalus vienumas – tikslingas daiktų vienumas. Šio vienumo idėja neatskiriamai susijusi su mūsų proto esme. Reikia susieti pasaulio daiktus pagal teleologinius dėsnius ir pasiekti jų didžiausią sisteminį vienumą. Tam mums reikalinga aukščiausios esybės prielaida. Aukščiausios esybės idėja turi būti vartojama tik reguliatyviai, bet ne konstitutyviai. Jei nesilaikom šių reikalavimų, tai protas įvairiais būdais patenka į suklydimus, išdrįsta išeiti už patyrimo ribų.

Egzistuoja kažkas skirtinga nuo pasaulio, kas yra pasaulio tvarkos pagrindas. Neverta ir negalima kalbėti apie šio pagrindo, šios esybės substancialumą, būtinumą ar realumą, nes juk visos kategorijos taikomos empiriškai, o ši esybė nėra galimo patyrimo objektas. Mes galime ją mąstyti kaip objektą, bet tik kaip objektą idėjoje, o ne realybėje. Šis pasaulio vienumo pagrindas negalimas mąstyti kaip kažkas pats savaime, bet mes tik naudojamės jo idėja sisteminiame proto taikyme pasaulio daiktams. Žodžiu, pagrindu pasiėmęs aukščiausios esybės idėją, bet ne jos egzistavimą ar žinojimą, Kantas bandė ieškoti būtino ir kuo didesnio gamtos vienumo. Taigi grynajame prote yra tik reguliatyvūs principai, kurie reikalauja didesnio vienumo, nei gali pasiekti empirinis intelekto taikymas. Proto paskirtis – ištirti gamtą iki pat jos gelmių pagal visus galimus vienumo principus, iš kurių svarbiausias – tikslų vienumas; bet niekada neperžengti gamtos ribų, už kurių mums yra tuštuma.

Racionaliosios kosmologijos kritika (Siliūnaitė Sigita)

Kosmologinės idėjos – gamtos filosofijos problemos – atsiranda grynojo proto kritikoj, nes pats protas reikalauja galutinių – besąlygiškų – sąlygų, o kiek šios sąlygos susiję su empirinių objekto sąlygų sinteze, jų analizei pasitelkiamos kosmologinės idėjos. Kosmologinės idėjos – tai transcendentalinės idėjos, liečiančios absoliutų totalumą empirinėje sintezėje, t.y. objektų apskritai galimybės objektyvių sąlygų besąlygišką vienumą.

Yra keturios kosmologinės idėjos. Jos atitinka keturis kategorijų poskyrius, išskiriant idėjas, kurios būtinai veda prie to, kas sąlygota, eilės įvairovės sintezėje ir kurios sudaro sąlygas ieškoti nesąlygotos visos eilės sąlygos :

Visų reiškinių duotosios visumos sudėties absoliutus išsamumas;
Duotosios visumos reiškinyje dalijimo absoliutus išsamumas;
Reiškinio apskritai atsiradimo absoliutus išsamumas;
To, kas kinta reiškinyje, egzistavimo priklausomybės absoliutus išsamumas.

Šias kosmologines idėjas atitinka keturios grynojo proto antinomijos, kuriose pateikiami empirinis ir dogmatinis kosmologinių idėjų sprendimo būdai, kaip transcendentalinių idėjų konfliktai (Antitetika Kantas vadina konfliktą tarp atrodančių dogmatinėmis žinių, iš kurių nei vienai negalima teikti pranašumo kitos atžvilgiu. Transcendentalinė antitetika yra grynojo proto antinomijos priežasčių ir rezultatų tyrimas (antinomija – proto būsena dialektinėje išvadoje, kad jei yra prieštaringa besąlygiško vienumo vienoje eilėje sąvoka, tai turi būti jei priešinga sąvoka)):

Tezė: pasaulis turi pradžią (ribą) laike ir erdvėje. Antitezė: pasaulis laike ir erdvėje begalinis;
Tezė: viskas pasaulyje susideda iš to kas paprasta. Antitezė: nieko nėra paprasto, visi daiktai yra sudėtiniai;
Tezė: pasaulyje egzistuoja laisvos priežastys. Antitezė: nėra jokios laisvės, viskas yra gamta;
Tezė: pasaulio priežasčių eilėje yra tam tikra būtina esybė. Antitezė: šioje eilėje nėra nieko būtino, viskas joje atsitiktina.

Tezės ir antitezės teoriškai yra vienodai gerai pagrįstos. Tezės pusėje kosmologinių proto idėjų apibrėžime pasirodo: praktinis interesas – tezės tai kertiniai moralės ir religijos akmenys, antitezės atima iš mūsų visas šias atramas arba bent jau mums atrodo, kad atima; populiarumas įprastiniam intelektui - tezės yra patogios ir kartu tvirtas atramos taškas. Įprastinis inteletas nori turėti kažką, nuo ko galėtų patikimai ką nors pradėti, jam nekelia nerimo, kad sunku suprasti pačią tokią prielaidą, nes jis apie tai niekad negalvoja, ir jis laiko žinoma tai, kas jam tapo įprasta dėl dažno taikymo. Žmogaus protas iš prigimties architektoniškas – visas žinias traktuoja kaip priklausančias kokiai nors sistemai, antitezės teiginiai žinių sistemos užbaigimą daro visiškai negalimą, todėl architektoniškame proto interese glūdi natūralus pritarimas tezės teiginiams. Kai prieinama prie veiksmų ir poelgių žmogus principus renkasi vien pagal praktinį interesą .Nors teoriškai svarstant tezę ir antitezę nei viena iš jų nėra geriau pagrįsta ir žmogus atsidurtų nuolatinio dvejojimo būsenoje, natūrali antitetika neišvengiamai įklampina žmogų, gundydama rinktis tarp skeptinės nevilties ir dogmatinio užsispyrimo; ir viena ir kita reiškia sveikos filosofijos mirtį. Bet Kantui rūpi išgelbėti ne tiek teorinę filosofiją, kiek praktinę, sukritikavęs empirinę ir dogmatinę kosmologiją, nes joje kylantys konfliktai susilpnino etiką, padarydami laisvės, Dievo ir sielos nemirtingumo idėjas abejotinomis, Kantas pateikia savo kosmologiją paremtą proto reguliatyviuoju principu ir transcendentaliniu idealizmu, joje įveikiamos proto antinomijos ir proto idėjos pateikiamos neprieštaringai.

I ir II proto antinomijų ir tezės, ir antitezės buvo klaidingos, nes rėmėsi klaidinga prielaida, kad pasaulis yra daiktas savaime, su iš anksto duotu dydžiu (matematinė vienarūšių reiškinių sintezė, susijusi su dydžiu), o III ir IV antinomijos abi yra teisingos, tik skirtingais atžvilgiais, tezė liečia daiktų savyje pasaulį, o antitezė reiškinių pasaulį (dinaminė to, kas nevienarūšiška, sintezė susijusi su egzistavimu) .

Pagrindinis proto principas: jei yra tai, kas sąlygota, tai turi būti ir nesąlygotų sąlygų visuma. Jis yra ne konstitutyvus, o tik reguliatyvus, tai taisyklė nustatanti duotų reiškinių sąlygų eilėje regresą, kuriam niekada negalima sustoti prie to, kas absoliučiai besąlygiška, jis yra patyrimo kuo didesnio tęsimo ir išplėtimo pagrindinis teiginys, pagal kurį jokia empirinė riba neturi būti laikoma absoliučia.

Kanto filosofijoje vėl išryškėja jos transcendentalinis, o ne metafizinis pobūdis, jis pereina nuo pagrindinio proto principo kaip konstitutyvaus prie jo suvokimo kaip reguliatyvaus ir nuo kosmologinių idėjų metafizinio aptarimo prie transcendentinio, t.y. nurodant taisyklę pagal kurią patyrimas turi būti įgyjamas. Proto reguliatyviojo principo empirinis taikymas visoms kosmologinėms idėjoms:

Negalima sakyti, kad pasaulis begalinis būtajame laike arba erdvėje, nes tokio dydžio kaip duotos begalybės sąvoka empiriškai negalima, taigi ji negalima pasaulio kaip jutimų objekto atžvilgiu. Taip pat negalima teigti, kad regresas nuo duotojo suvokimo prie viso to, kas jį apriboja eilėje erdvėje ir būtajame laike baigtinis, nes absoliuti riba taip pat empiriškai negalima. Nieko negalima pasakyti apie visą patyrimo objektą (jutimais suvokiamą pasaulį), pasakyti galima tik apie taisyklę pagal kurią patyrimas turi būti įgyjamas ir tęsiamas remiantis objektu;
Dalijimas gali apibrėžti visumos aibę tik tiek, kiek mes norime pažengti dalijimo regrese. Kaip toli tęsiasi reiškinio apskritai transcendentalinis dalijimas – tai ne patyrimo reikalas, bet proto principas, reikalaujantis empirinio regreso, skaidant tįsų objektą pagal šio reiškinio prigimtį, niekada nelaikyti absoliučiai pabaigtu;
Pasaulyje egzistuoja ir gamtinis priežastingumas, kaip empirinis, egzistuojantis laike reiškinių priežastingumas, ir laisvė, kaip galimas tik mąstyti daikto savaime sugebėjimas savaime pradėti būvį. Laisvės priežastingumas yra atskiras priežastingumas, nesubordinuotas pagal gamtos dėsnį kitai priežasčiai, kuri jį apibrėžtų laike. Laisvė kartu su savo priežastingumu yra už eilės, o jos padariniai yra empiriniu sąlygų eilėje. Padarinį jo galimos vien tik mąstyti priežasties atžvilgiu galima laikyti laisvu ir vis dėl to reiškinių atžvilgiu – kartu ir jų padariniu išplaukiančiu iš jų pagal gamtinį priežastingumą. Laisvė yra galima, nors neįrodoma;
Jutimais suvokiamame pasaulyje viskas yra empiriškai sąlygota ir nė vienai savybei jame nebūdingas besąlygiškas būtinumas. Visos eilės pagrindas gali būti galima tik mąstyti esybė, kuri dėl to galima nuo bet kokios empirinės sąlygos, kurioje ir glūdi visų reiškinių galimybės pagrindas. Tokios esybės buvimas nėra būtinas, bet nėra ir negalimas, o tokios galimybės numatymas išpildo proto reguliatyvų teiginį.

Apie grynojo proto idėjų reguliatyvųjį taikymą (Stasiulis Nerijus)

Protas siekia įgyvendinti imanentinio pažinimo sistemingumą, t.y. jo sąryšį, pagrįstą vienu principu. Jame yra idėja, kuri postuluoja visišką intelektinių žinių vienumą, dėl kurio šis nėra tik atsitiktinė sankaupa, bet pagal būtinus dėsnius susieta sistema. Tokį vienumą protas intelektui teikia kaip taisyklę, nurodančią visas intelekto sąvokas laikyti vientisos sistemos dalimis ir įgalinančią intelektą nukreipti už bet kokio duoto patyrimo (sudarančio viso galimo patyrimo dalį) ribų, taigi maksimaliai ir kiek tik galima jį išplėsti.

Pasitelkime kelis pavyzdžius. Chemikas visas materijos formas suveda į žemę, druskas ir degias substancijas, į vandenį ir orą, kad pagal mechanizmo idėją paaiškintų šių materijų formų poveikius viena kitai, nors patyrime vargu ar galime rasti grynąją žemę, grynąjį vandenį, grynąjį orą ir t.t. Psichologas sieloje mato daug skirtingų galių – tokių kaip pojūtis, vaizduotė, atmintis, sugebėjimas skirti ir t.t. – bei jų reiškinių, bet juos gretina ir bando kiek įmanoma nustatyti jų vienumą, ir kuo labiau vienos ar kitos iš šių galių reiškiniai yra panašūs vieni į kitus, tuo labiau tikėtina, kad jie yra pasireiškimai vienos ir tos pačios galios, kurią galima pavadinti pagrindine galia. Chemikai siekė ir sugebėjo visas druskas suskirstyti į dvi rūšis – rūgštis ir šarmus. Ir netgi šias bando laikyti tik tos pačios pagrindinės medžiagos atmaina ar skirtingu pasireiškimu.

Tačiau tokie ieškojimai ir siekimai nėra tik proto metodai ar hipotetiniai bandymai, kurie, jei pasiseka, numatytajam aiškinimo pagrindui suteikia tikėtinumą. Čia protas neprašo išmaldos iš gamtos, bet pats jai įsako; tai galima tik tariant pačiame prote esant transcendentalinį principą, dėl kurio sisteminis vienumas, kaip būdingas patiems objektams, a priori pripažįstamas būtinu. Nes tik taip galima būti tikriems, jog proto ieškojimai nėra priešingi gamtos organizacijai.

Proto dėsnis, reikalaujantis tokio vienumo, yra būtinas. Nes jokio proto taikymo nebūtų be loginio giminių principo, kuris ir nurodo ieškoti visų galimų empirinių sąvokų sisteminio vienumo (t.y. rūšis laikyti nedaugelio giminių apibrėžimais, gimines – aukštesnių klasių apibrėžimais ir t.t.). Nors šis vienumas yra tik idėja, visais laikais nerimsta noras jo ieškoti, o tariamas begalinis skirtingumas nesuturėjo nuo prielaidos, kad už jo slypi pagrindinių principų vienumas. Loginis giminių principas numato transcendentalinį principą, pagal kurį galimo patyrimo įvairovėje būtinai tariamas vienarūšiškumas (nors jo laipsnio ir negalime nustatyti a priori), nes be jo nebūtų galima jokia empirinė sąvoka, taigi joks patyrimas.

Prote yra ir kitas loginis principas, kuris nurodo pradėjus nuo giminės leistis prie įvairovės, kuri gali glūdėti joje, ir šitaip stengtis išplėsti sistemą. Dėl to jis taria esant skirtingumus net tada, kai patyrimu jie neduoti. Pavyzdžiui, tik dėl tokio proto polinkio buvo atrasta, jog absorbuojančios dirvos dar esti įvairios – kalkinės ir rūgščios. Todėl kiekvienai giminei reikalingos rūšys, toliau – porūšiai. Jokia rūšis negali būti laikoma žemiausiąja, kadangi ji kaip sąvoka apima tai, kas daiktams bendra ir negali būti tiesiogiai priskirta atskiram daiktui, tad joje visada gali glūdėti kitos sąvokos, t.y. porūšiai.

Aišku, šis loginis dėsnis neturėtų jokios prasmės, jei jo pagrindo nesudarytų transcendentalinis specifikacijos dėsnis, įpareigojantis intelektą kiekvienai mūsų aptinkamai rūšiai ieškoti porūšių. Nes jei nebūtų žemesniųjų sąvokų, tai nebūtų ir aukštesniųjų, taigi nebūtų ir intelekto, nes jis viską pažįsta tik sąvokomis.

Tad prote yra transcendentaliniai vienarūšiškumo ir specifikacijos principai, o sujungus šiuos du, kad būtų užbaigtas sisteminis ryšys idėjoje tiek kylant prie aukštesnių giminių, tiek leidžiantis prie žemesnių rūšių, atsiranda ir transcendentalinis tolydumo principas, nes tada visos įvairovės viena kitai giminingos, kadangi jos visos atsiranda iš vienintelės aukščiausios giminės per visas išplėstinio apibrėžimo pakopas. Prie aukščiausiojo požiūrio veda vienarūšiškumo dėsnis, prie visų žemesniųjų ir didžiausios jų įvairovės – specifikacijos principas. Bet kadangi visų galimų sąvokų visoje apimtyje nėra nieko tuščia, o už šios apimties nėra nieko, tai visos įvairios giminės yra tik vienintelės aukščiausios ir bendros giminės dalys; o tai reiškia, kad galima nuo vienos rūšies prie kitos pereiti ne šuoliu, bet per vis mažesnius skirtingumo laipsnius; taigi trečiasis principas nurodo vienarūšiškumą aukščiausioje įvairovėje palaipsniui pereinant nuo vienos rūšies prie kitų, o tai rodo skirtingų šakų giminingumą, kiek jos visos išaugo iš vieno kamieno.

Tolydumo principą iliustruoja kosminių kūno judėjimo tyrimas. Jei fizikui planetų judėjimas patyrimu yra duotas kaip judėjimas apskritimu, tai jis taria, jog pasitaikantys neapskritiminiai planetų judėjimai vis dėlto artės prie apskritimo savybių ir sudarys elipsę. Kometos skrieja dar skirtingesnėmis orbitomis, tačiau joms priskiriamas judėjimas parabole, kuris vis dėlto giminingas elipsei. Remdamasis šiuo orbitų panašumu, fizikas prieina visų šių orbitų giminių vienumą pagal jų formą, o kartu ir visų tų judėjimų priežasties vienumą, t.y. gravitacijos jėgą. Pagal šią jėgą jis aiškina ir visus kitus nukrypimus; galiausiai taria, kad ta pati jėga būdinga ir toli už mūsų Saulės sistemos ir mąsto netgi giminingas minėtosioms hiperbolines kometų orbitas, kurios taip skriedamos sujungia mums begalinės visatos tolimesnes dalis, kurių patyrimu niekada negalėsime pasiekti.

Šie transcendentaliniai principai nėra konstitutyvūs, juos atitinkančių objektų nėra patyrime, bet šios idėjos yra reguliatyvios, t.y. tik bendrosios nuostatos, nurodančios, ko reikia ieškoti. Šios idėjos yra tarsi proto schema (kaip kad yra juslumo schemos), kuri yra viso intelekto taikymo sisteminio vienumo a priori nustatyta taisyklė.

Jei šie reguliatyvūs principai laikomi konstitutyviais ir turinčius juos atitinkančius objektus, tai jie gali vienas su kitu nesutarti; bet jei jie laikomi tik maksimomis, skirtingai patenkinančiomis vieningą proto interesą, tada jie taikomi teisingai, t.y. jie nieko neapibrėžia, o tik nurodo kelią į sisteminį vienumą.

Sielos nemirtingumas kaip praktinio proto postulatas (Straukaitė Ieva)

Kai kurie Kanto biografai pasakoja, kad parašęs „Praktinio proto kritiką“, jis davęs ją paskaityti savo tarnui Lampei. Pastarasis perskaitęs paklausė šeimininko, kas jam iš to, jei jis elgsis pagal moralės dėsnį. Tada Kantas ir sumanęs parašyti „Dialektiką“, kad įtikintų moraliai elgtis paprastą žmogų. Tad į begalybę nusitęsusios žmogaus egzistencijos aptarimas, jei tikėsime šiuo pasakojimu, turi labai konkrečią paskirtį.

„Analitikoje“ Kantas rašė, kad moralės dėsnio laikymasis, o ne laimės siekimas, yra vienintelis determinuojantis valios pagrindas. Jis teigė, kad laimės negalima išreikšti formule ar dėsniu, nes ji susijusi su gamtine žmogaus prigimtimi, o pastaroji sąlygojama daugelio veiksnių, tiek išorinių, tiek vidinių, todėl laimė kiekvienam individui, pagaliau net kiekvienu konkrečiu atveju – tai vis kažkas kita. Šioje srityje subjektyvumas yra toks didelis, kad formuluoti kokį nors moralinio elgesio dėsnį kaip proto dėsnį yra visiškai neįmanoma. Kas sąlygoja laimės būseną gali pasakyti subjektyvus patyrimas, bet ne protas. Be to, jei laimė tampa praktinio veikimo tikslu, tai protas paverčiamas tik priemone. Jis turi taikytis prie subjektyvių jutimingumo užgaidų, taigi negali reikštis kaip moralinį elgesį determinuojantis veiksnys. Kantas atsisako visų ankstesnių etikos teorijų, siekdamas moralę griežtai atskirti nuo visų tų žmogaus savybių, su kuriomis ji gyvenime yra dialektiškai susijusi ir neatskiriama. Bet visgi atskirta laimė reiškia savo teises ir ieško sąlyčio su žmogaus gyvenimu bei moralumu. Todėl „Dialektikoje“ samprotaudamas apie aukščiausiąjį gėrį Kantas vėl sugrįžta prie laimės ir priima ją aprioriškai, kaip individo tobulybės sąlygą. Pasak A Schopenhauerio, nors Kanto etikoje moralė iš pradžių išdidi ir nuo laimės nepriklausoma, galų gale vis dėlto tiesia į ją rankas, lyg prašydama išmaldos.

Moralės filosofijoje empirinio subjekto galimybės Kanto nedomino. Jis ieškojo kažko pastovaus žmoguje ir rado protu aptinkamą moralės dėsnį. Tačiau Kantas nėra nepermaldaujamas rigoristas. Jis suprato, kad moralės dėsnis pats savaime laimės vis dėlto nežada, o žmogaus prigimtis visais savo polinkiais šaukiasi laimės ir jos trokšta. Laimės išsipildymo idealą mąstytojas tiesiog perkėlė į anapusinį pasaulį. Kantas nepaliko savo subjekto be laimės vilties. Šią laimės viltį jis laikė antrąja būtina aukščiausiojo gėrio dalimi.

„Dialektikoje“ praktinio proto objektu įvardijamas aukščiausiasis gėris, kurio sąlyga yra laimės ir moralės dėsnio „visiškas atitikimas“. Keldamas klausimą, kaip praktiškai galimas aukščiausiasis gėris, sąsają tarp dorybės ir laimės Kantas suvokia sintetiškai kaip priežastinį ryšį. Aukščiausiasis gėris žymi tokią būseną, kai esama būtino ryšio tarp nuostatos dorovingumo, kaip priežasties, ir laimės, kaip padarinio. Akivaizdu, kad realiame, jutimais suvokiamame pasaulyje, šis ryšys, jei ir pasitaiko, yra atsitiktinis. „Pirmasis iš dviejų teiginių – kad laimės siekimas sudaro dorybingos nuostatos pagrindą – besąlygiškai klaidingas; o antrasis – kad dorybinga nuostata būtinai sukuria laimę (...) klaidingas tik sąlygiškai“. Joks žmogus jokiu savo egzistencijos momentu nepasiekia tokios būsenos, kai jo valia visiškai atitinka moralės dėsnį, tačiau praktinio proto iškeltas aukščiausiojo gėrio idealas numato tokios būsenos būtinumą. Tad būtina numatyti begalinę žmogaus egzistencijos perspektyvą, postuluojant jo sielos nemirtingumą, kai žmogaus nuostatos vis artėja prie idealo.

Moralinis idealas Kantui yra šventumas. Žmoguje kaip ,,daikte savyje“ yra kažkas šventa, kas daro jį laisvą ir atsakingą. Šventumas neišvedamas nei iš biologinės prigimties, nei iš socialinių ryšių. Jis gimsta tada, kai valios maksimos sutampa su moralės dėsniu. Pats moralės dėsnis yra šventas. Tačiau kiekvienas žmogus turi nešti savo valios maksimų neatitikimo šventumui kryžių. Visiškas valios ir moralės dėsnio sutapimas yra tobulybė, kurios jokia juslinio pasaulio būtybė, jokiu savo egzistavimo laikotarpiu neįvykdo. Šiame pasaulyje mes galime būti tik geri, bet ne šventi. Kanto nuomone, pats dėsnis praranda savo šventumą, jei yra nužeminamas iki patogumo. Kadangi būtybės juslėmis suvokiamame pasaulyje niekada nepasiekia šventumo,todėl moralinis tobulėjimas turi būti mąstomas kaip į begalybę nusitęsęs progresas. Bet šis begalinis procesas yra galimas tik postulavus į begalybę nusitęsusį žmogaus egzistavimą. Todėl reikia tikėti sielos nemirtingumu, kad būtų galimas begalinis moralinio progreso priartėjimas prie tikslo, prie šventumo idealo. Nemirtingumas būtinas kaip dorovinė pažangos sąlyga.

Nors Kantas ir stengėsi išlaisvinti moralę nuo religijos, bet jo moralinė sistema be religijos praktiškai neįgyvendinama.

Kokia sielos nemirtingumo postulato praktinė vertė? Siekdamas atskirti grynąjį praktinį protą nuo spekuliatyvaus, Kantas nurodė, kad pastarojo taikymo interesas yra pažinti objektą iki pat aukščiausio apriorinio principo. Praktinio grynojo proto interesas yra „determinuoti valią galutinio ir viso tikslo atžvilgiu“. Vadinasi, postulato funkcija yra ne siekti kokių nors pažintinių tikslų, o atspindėti valios determinuotumo interesą. Postuluodamas sielos nemirtingumą, Kantas nesiekė įrodyti sielos nemirtingumo. Veikiau jis pasitelkia sielos nemirtingumo vaizdinį, kuris jo manymu patenkina praktinį proto interesą. Sielos nemirtingumo postulatas reikalingas ne tam, kad taptum moralus, o tam, kad įtikintum save moralės efektyvumu.

Dievo buvimas kaip praktinio proto postulatas (Valentaitė Agnė)

Dievo tema – tai viena opiausių filosofijos problemų. Nepaliaujama nagrinėti liaudiškai tariant „skersai – išilgai“, ji nenustoja kaupti didžių žmonių minties apimančios subtiliausią idealizmą ir radikaliausią kritiką… Štai ir Kantui kaip nebūtų keista nepavyko išsisukti nuo jos. Todėl yra labai prasminga ir įdomu panagrinėti, kodėl Filosofui reiki Dievo ir kas už slypi už jo sąvokos (t.y pasiaiškinti, ar Dievas - iš moralės sekanti idėja ar jos pačios šaltinis?).

Filosofo teigimu kasdienis žmonių protas yra linkęs „peržengti savo reikalų ratą ir įžengti į praktinės filosofijos sritį, kad ten gautų žinių apie savo principo šaltinį ir apie tikrąją to principo paskirtį“¹. Ir savo ruožtu, nuo to momento jau tapęs praktiniu (o teisingiau būtų teigti, atskleidęs savo praktinę prigimtį), protas nenustoja ieškojęs to, kas yra besąlygiška, t.y.„grynojo praktinio proto objekto besąlygiško totalumo, vadinamo aukščiausiuoju gėriu“². Šitai leidžia mums suprasti, kad aukščiausiojo gėrio pažinimas ir ėjimas į jį yra žmogiškosios esybės siekiamybė.

Pirmoji, svarbiausioji, tačiau ne vienintelė aukščiausio gėrio dalis yra dorybė, kaip vertumas būti laimingam. Tam, kad dorybė būtų visiškas ir tobulas gėris, reikalinga ir laimė. Kantas sukritikuoja epikūrikų ir stoikų filosofinių tradicijų pastangas tapatybės principu sujungti laimę ir dorybę ir taip išvesti aukščiausiąjį gėrį. Juk laimės kaip objekto siekimas visiškai nesuponuoja dorybės ir atvirkščiai, dorybę paversdami vienintele siekiamybe nebūtinai būsime laimingi… Aukščiausiąjį gėrį iš tiesų turėtume suprasti ne kaip objektyviai egzistuojantį dalyką, o kaip iš subjekto praktinio proto kylančią apriorinę idėją apie laimės ir dorybės sintezę, kuri empiriniame buvojime yra net neįmanoma. Žinoma tai nuskamba kiek absurdiškai ir kelia klausimą apie tokį aukščiausiojo gėrio siekimo tikslingumą…nieko nepadarysi, toks yra grynojo praktinio proto objektas, kurį ji „…būtinai turi įsivaizduoti kaip galimą, kadangi vienas iš proto priesakų – daryti visa, kas galima jam įgyvendinti“³. A. Anzenbacherio teigimu būtent su šiuo aukščiausiojo gėrio sąvokoje glūdinčiu „etiniu paradoksu“⁴ ir yra susijęs kantiškasis Dievo buvimo postulatas. Paradoksalumas čia tas, kad „žmogus pats gali realizuoti tik vieną šio aukščiausiojo gėrio aspektą, būtent dorovę, t.y. moralinį tobulumą“⁵ – rašo Anzenbacheris. Taip yra todėl, kad tokia protinga būtybė kaip žmogus yra iš jo valios išplaukiančių moralės dėsnių kūrėja, t.y. jis paklūsta savo paties nustatytiems dėsniams, kuria pildydami tam tikrą būtiną sąlyga tampa visuotiniais. Bet kaip jau minėjau anksčiau, aukščiausias gėris į save sutelkia na tik dorovę, bet ir moralinį tobulumą atitinkančią laimę, o pastaroji, deja, tik dalinai priklauso nuo paties žmogaus elgesio. Kaip ir kitos protingos būtybės, taip ir žmogus, dėl prigimties būtinumo turi laimės siekimą – tikslą priklausantį jo esmei. Tačiau jau vien dėl pačios laimės sąvokos neapibrėžtumo nė vienas iš mūsų sau neprieštaraudamas negalėtų pasakyti, ko iš tikrųjų nori. Kantas „Dorovės metafizikos pagrinduose“ rašo: „visi laimės sąvokai priklausantys elementai yra empiriniai, t.y. ji turi būti paimti iš patyrimo, tačiau laimės idėja siekia absoliučios visumos – maksimalaus mano pasitenkinimo dabar ir bet kada ateityje. Štai ir neįmanoma, kad supratingiausia ir kartu daugiausia galinti, bet vis dėlto baigtinė būtybė susidarytų apibrėžtą sąvoką ko ji čia iš tikrųjų nori“⁶. Žmogus nėra visažinis ir negali pasakyti, kas padarytų jį laimingu, pati laimė tai tik „vaizduotės idealas“⁷, todėl negalima rasti jokių dėsnių ar imperatyvų, kurie nurodytų kelią jai pasiekti. Čia gi vėl, tarsi apsukę kokį užburtą ratą grįžtame prie jau kartą panašiai kelto kausimo:ar apskritai paties aukščiausio gėrio, kaip dorybės ir laimės (kurią net apibrėžti yra problematiška) proporcingumo santykio teigimas yra įmanomas ir prasmingas? Kantas atsako, kad toks ryšys teigti yra būtinas, todėl „mes privalome stengtis priartėti prie aukščiausiojo gėrio“⁸, o tai įmanoma tik tada, ji postuluojame Dievo būvimą. Dievas, kaip „aukščiausias pradinis gėris“⁹ savo intelektu ir valia būdamas gamtos kūrėju ir priežastimi sudaro pagrindą dorovės ir laimės tikslaus atitikimo galimybei. Kantas teigia, kad Dievo būvimo prielaida nėra objektyvus būtinumas, tačiau šiaip ar taip, jis pasidaro neišvengiamu tada, kai siekiame išpildyt aukščiausiojo gėrio įgyvendinimo pareigą. Štai, ką šiuo klausimu rašo Karolis Wojtyła: „Nėra reikalo specialiai aiškinti, kad šis Kanto Dievas, kaip grynojo praktinio proto postuluojamas aukščiausiasis gėris, neturi nieko bendra su antikinės realistinės filosofijos objektyviuoju aukščiausiuoju gėriu, nei tuo labiau su šv.Augustino ar šv.Tomo Akviniečio teologija. Kiek ten jis yra objektyviojo gėrio reali pilnatvė, tiek Kanto koncepcijoje yra tik ideali projekcija praktinio proto postuluoto moralės ir laimės sujungimo“¹⁰ Visgi neįmanoma nepastebėti Kanto prielankumo krikščioniškajai etikai, tačiau tai lengva paaiškinti tuo, kad pastaroji neprieštarauja jo etikos koncepcijai: mat religija, įpareigojanti laikytis dieviškųjų priesakų, nepanaikina individo valios autonomijos, „…čia taip pat viskas išlieka nesavanaudiška ir pagrįsta tik pareiga“.¹¹

¹ I.Kantas „Dorovės metafizikos pagrindai“, Vilnius 1980 – p.31

² I.Kantas „Praktinio proto kritika“, Mintis 1987 – p.130;

³ I.Kantas „Praktinio proto kritika“, Mintis 1987 – p.142;

⁴ A.Anzenbacher „Filosofijos įvadas“Katalikų pasaulis 1992 – p.317;

⁵ A.Anzenbacher „Filosofijos įvadas“Katalikų pasaulis 1992 – p.317;

⁶ I.Kantas „Dorovės metafizikos pagrindai“, Vilnius 1980 – p.47;

⁷ I.Kantas „Dorovės metafizikos pagrindai“, Vilnius 1980 – p.48;

⁸ I.Kantas „Praktinio proto kritika“, Mintis 1987 – p.148;

⁹ I.Kantas „Praktinio proto kritika“, Mintis 1987;

¹⁰ Karol Wojtyła „I.Kantas“, Logos Nr.6 1993 – p.216;

¹¹ I.Kantas „Praktinio proto kritika“, Mintis 1987 – p.153.

[1] Kantas I. Grynojo proto kritika.- „Mintis“, V. 1982, psl.299