Arvydas Šliogeris
„Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2010
Puslapiai: 276
ISBN: 978-9955-605-57-7
Ką gi šįkart mums siūlo knygos viršelyje matomas akademiniu rūbu vilkintis ir arimu žengiantis – kaip neseniai jis pats save įvardijo – „pasiklydęs valstietis“? Ogi bulvės metafiziką arba, perfrazuojant ikisokratikus, pirmine ir galutine tiesos vieta, pradu ar ἀρχή laikyti mums, lietuviams, įprastų įprasčiausią bulvę. Tiesa, ne bulvę kaip bendrybę, o tokią, kurią iš tiesų išvystame – individualizuodami kaip ją pačią ar kaip štai šitą.
Žinoma, ši „bulviaregystė“ Arvydo Šliogerio mąstyme nėra kokia nors naujiena ar netikėta avantiūra. Žvelgiant iš mąstytojo kūrybos esmės ar visumos perspektyvos ši dienoraščių fragmentų rinktinė įsikomponuoja kaip dar vienas bandymas tiksliau išsakyti filosofui rūpimas intuicijas. Visų pirma tai kalbėjimas apie pačią žmogaus esmę nulemiantį gebėjimą atsiverti tam, ką Šliogeris vadina „transcendencija“, „nežmogiškumu“, „daiktu pačiu savaime“ ir panašiai. Šis įvykis, kurį aiškiausiai pavadintume nuostaba, įmanomas tik nubraukiant iš kitos pamatinės žmogaus charakteristikos kylantį (labai plačiai suprastą) mitinį žinojimą, tarpstantį visų pirma kalboje ir kurio kiekiai – kas ypač svarbu autoriui kaip polemikui – šiuo metu tiesiog grėsmingai išaugę. Tad bulvės metafiziką – nepaisant to, kad žodis „metafizika“ tradiciškai suvokiamas kaip nurodantis į tai, kas esti anapus šio juslinio pasaulio – galime pavadinti būtent šio pasaulio metafizika: regimybės ir transcendentinės būties domenus galime išskirti ir (o gal tik čia ir galime?) toje pačioje bulvėje. Kaip viename iš fragmentų sako autorius: „Absoliuti transcendencija mirtingajam yra juslinė transcendencija.“
Knyga padalinta į du skyrius: „Alfa“ ir „Omega“. Pirmajame, užimančiame bene du trečdalius knygos apimties, randame fragmentus, išspausdintus dar 1992–aisiais knygoje „Post Scriptum“. Antrajame – naujausi, niekur dar neskelbti fragmentai. Turėdamas galvoje knygos chronologinę apimtį bei paties filosofinio fragmento prigimtį – siekį kuo tikslesne forma išreikšti didį filosofijos turinį – pritariu Naglio Kardelio spėjimui, jog „tai knyga, kuri galbūt taps visko, ką Arvydas Šliogeris iki šiol parašė, prolegomenais“. Knygoje fragmentais valdomas išties didis turinys: tiek pamatinė, belaikė žmogaus situacija, tiek kultūros istorijos masyvai ir kultūros darinių esmės, tiek dabartinė, pavadintume – „sociologinė“, žmogaus situacija. Turėdamas galvoje dar ir Arvydo Šliogerio rašymo stilių, keliantį keistą ir retą jausmą, jog tai klasikinis kūrinys, tačiau ne verstas iš užsienio kalbos, bet lietuviškas originalas, siūlau pamėginti išsiaiškinti, kaip gi čia yra su ta filosofijos orientyru siūloma paprastų paprasčiausia bulve tokioje situacijoje, kai tą bulvę mokame netgi genetiškai modifikuoti.
Tomas Nemunas Mickevičius
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .