Rita Šerpytytė – Vilniaus universiteto filosofijos profesorė, vadovaujanti VU Religijos studijų ir tyrimų centrui. Profesorės interesai apima religijos filosofiją, filosofinę hermeneutiką, M. Heideggerio ontologiją, šiuolaikinę italų filosofiją ir filosofinę nihilizmo problematiką. Rita Šerpytytė yra paskelbusi reikšmingą monografiją „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ (2007 m. apdovanota VU Rektoriaus premija). Jos straipsniai buvo publikuoti Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose. Ji yra išvertusi nemažai religijos filosofijos knygų ir kitų tekstų, parašiusi vadovėlį „Religija ir filosofija“. Rita Šerpytytė skaitė paskaitų ar pranešimų universitetuose Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Italijoje.
***
Kaip Jūs manote, kas yra filosofija?
Jei tas klausimas būtų užduotas kur kas anksčiau, tai ne tik studentams, bet ir pati sau būčiau galėjusi vienareikšmiškai atsakyti, kas yra filosofija,. Bet juo toliau gyveni, tuo sunkiau rasti atsakymą. Nes patį klausimą jau suvoki ne kaip grynai teorinį dalyką, o kaip tam tikrą egzistencinę laikyseną.
Galiu atsakyti, kas man yra filosofija. Nepaisant visų „prisiskaitymų“, nepaisant visų filosofinių mokyklų, kurios darė teigiamą arba neigiamą įtaką, – filosofija man pimiausia buvo ir išliks „klausiančiojo būsena“. Teorinių nuostatų yra gausybė, bet jeigu „išsiplauna“, išsitrina tai, ką, kaip žinoma, dar graikai įvardijo kaip nuostabą, ir ką, ko gero didžiausias XX a. mąstytojas Heideggeris vadino klausiančiojo būsena, tada nebelieka nieko – nebelieka pačios filosofijos, tik mokslas.
Pabandysiu atgaivinti tokį seną prisiminimą. Jis iškilo atminty iš mano pačios labai tolimos vaikystės ir yra susijęs su atsakymu į klausimą, nuo kada man filosofija tapo svarbi. Turėjau labai „neeilinę“, sakyčiau, savotišką (kaip man dabar atrodo) močiutę. Taip vadinau savo senelę. Ji iš tikrųjų mane auklėjo labai griežtais moraliniais standartais. Kartais, kai kam nors papasakoju kokį epizodą, išvada būna maždaug tokia: tu beveik kaip ir vienuolyne esi pabuvusi savo ankstyvoje vaikystėje. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai susiję su kokia nors religine sfera – priešingai, močiutė nebuvo iš tų, kuri, kaip kai kurios pagyvenusios moteriškės, nuolatos būtų vaikščiojusi į bažnyčią. Tiesą sakant, aš jos nė nemačiau ten einančios. Ji sakydavo: mes visi, žinoma, tikime; bet aš jos bažnyčioje kažkodėl nemačiau. O auklėjo ji mane vietoj pasakų pasakodama tam tikras ištraukas iš klasikinių romanų. Tarkim, V. Hugo romano „Vargdieniai“ Fantinos istoriją aš pirmiausia išgirdau iš močiutės, išsamiai papasakotą vakarais. Kitas moralinis pavyzdys buvo Binkio „Atžalyno“ herojus. Ir štai viso to moralinio auklėjimo kontekste sykį nutiko toks, sakyčiau, keistas dalykas. Mes su močiute einame gatve (mano gimtasis miestas – Tauragė, kuri, kaip sakydavo mano diedukas, Lietuvos laikais apskrities miestas buvo; o tada, mano vaikystėje, tai toks eilinis sovietinis miestelis), – aš nežinau, kiek man tada buvo metų – gal keturi, gal kokie penki. Ir staiga iš mano kišenės iškrito kapeikos, ir aš pasilenkiau jų paimti. Renkuosi aš tas savo kapeikas ir pamatau – šalia guli kažkieno kito iškritusios kapeikos. Aš, aišku, susirinkau tik savo ir palikau tas anas gulėti. O mano moralioji močiutė sako: bet čia dar yra – paimk. Sakau: bet čia ne mano. Ir jinai neturėjo ką pasakyti. Supratau, kad norėjo man kažką tokio pasakyti, bet nesurado jokio žodžio. Ir aš supratau, ką jinai man būtų norėjusi pasakyti: čia yra tiek mažai, kad ar tu paimsi, ar nepaimsi, tai bus viena ir tas pat. Bet jinai man to nepasakė. Nuo pat vaikystės išlaikiau atmintyje tą „pauzę“, kai „susikirto“ argumentai, taip ir likę neįvardinti. O mano galvoje tą akimirką užgimė labai daug klausimų. Ar jei „mažmožis“ ne tavo, tai jis jau gali būti pasisavintas? Ir kur yra ta riba, kuri atskiria „mažus“ ir „didelius“ dalykus?
Kai kažkada šitą epizodą papasakojau vienai savo kolegei, ji man tepasakė: tu turbūt jau nuo vaikystės buvai filosofė. Žodžio filosofija ankstyvoje vaikystėje tikrai nebuvau girdėjusi. Bet dažnai pastebėdavau, kad daugybė klausimų man kyla ten ir tada, kur ir kada kitiems jie išsenka, pasibaigia.
Dažnai pabrėžiamas filosofinių problemų amžinumas ar amžinas aktualumas. Bet atrodo, kad filosofo klausimai priklauso ir nuo jo gyvenamojo laiko. Ar tuos klausimus užduoda laikotarpis? Ir ar turėtų priklausyti?
Pirmiausia Jūsų klausimą suvokiu kaip paklausimą, ar filosofas yra ir socialiai angažuotas, ar jis turi aktyviai veikti visuomenėje, kas dabar jau beveik ir madinga – daryti poveikį socialinei, politinei aplinkai. Sunku būtų vienareikšmiškai nuneigti tokį filosofo vaidmens supratimą.
Bet jeigu žvelgi iš ilgesnės istorinės perspektyvos – vis dėlto filosofija tam tikra prasme yra anapus laiko. Aš vis dėlto pirmenybę atiduočiau tai sričiai, į kurią, be paties filosofo, niekas kitas ir neįeis. Kitaip sakant, sričiai tų amžinųjų klausimų, į kuriuos žmonija, žmogus niekada iš tiesų ir neatsakė, bet jų vertė, kaip jau ir minėjau, yra pats jų aptikimas. Filosofas yra tam tikras diagnostikas ir šia prasme priklausomas nuo laiko, bet sykiu – autentiško gyvenimo, autentiško buvimo sargas.
Kalbant apie šiuolaikinę filosofiją, atrodo, kad ji gali šnekėti apie kone bet ką. Ar Jūs manytumėte, kad kas nors turėtų likti už filosofijos ribų?
Aš manau, kad apskritai filosofijai ribų nėra ir neturėtų būti ta prasme, kad ji pati tas ribas ir nusistato. Šiuolaikinė postmoderni filosofija iš tiesų yra ištrynusi žanrų, diskursų ribas. Ji įsiveržia netgi į kasdienybės sritis, kurias klasikinė filosofija arogantiškai apeidavo. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad filosofija nebežino, ką veikti, ir ima kalbėti apie bet ką. Bet grėsmė, mano galva, iškyla visai kitur: ji glūdi ne tame, kad sufilosofinama kasdienybė, o tame, kad sukasdieninama, subanalinama pati filosofija. Tad ar nereikia užkardos, kad į filosofijos dėmesio lauką nepatektų tai, kas yra banalu, lėkšta? Aš manau, kad taip, bet čia yra savaimingas procesas, jo niekaip nesureguliuosi. O jeigu kalbėtume apie Lietuvos situaciją, tai, manyčiau, kad žiniasklaidoje ir apskritai viešajame diskurse vyrauja labai iškreiptas, pigus, subanalintas filosofijos supratimas – pradedant supratimu to, kas yra tikras filosofas ir apskritai filosofas.
Ar galima numanyti, kad filosofija Jums nėra tik specialybė? Kažkokiu būdu ji tikriausiai dalyvauja ir Jūsų kasdienybėje?
Filosofija ir yra mano kasdienybė. Bet kad tikrai autentiškai atsakyčiau į šitą klausimą, reikėtų iš manęs atimti darbą, atimti mano profesorės vietą universitete ir pasižiūrėti, ką aš veikiu. Jeigu tada man dar kiltų noras filosofuoti, tada tikriausiai tą priedermę, tą pašaukimą būčiau pateisinusi. Nenorėčiau, kad taip nutiktų. Todėl stengiuosi toj kėdėj sėdėti taip, lyg būčiau jos netekusi. Tačiau ta dilema tarp pašaukimo ir darbo yra nuo seniausių laikų (tie „nelaimingi“ sofistai, kurie mums visą laiką varo kompleksą: kaip čia mes gauname algą už tai, kas yra mūsų pašaukimas?) Kita vertus, o kaip kitaip ką nors pasakyti pasauliui, kitiems, kaip pagaliau netgi paliudyti tai, kas tu esi, nei kad mokant kitus, iš to užsidirbant ir duoną? Ir vis dėlto be pašaukimo nieko nėra. Yra tik duona.
Kaip Jūs pati atėjote į filosofiją? Gal galėtumėte nužymėti savo interesų kaitą?
Tas noras yra labai senas, gerai prisimenu netgi, kada jis buvo „suformuluotas“. Dar mokykloje, aštuntoje klasėje, buvo kažkoks vakaras, – nežinau, kam jis buvo skirtas, bet reikėjo pasisakyti, kuo tu būsi. Ir aš pasisakiau, kad būsiu filosofė. Netgi pasakiau, kaip tai suprantu, kaip man tai atrodo. Aišku, ten buvo šurmulys, niekas negalėjo manęs suprasti: kuo, kuo tu būsi?! Kai kas ir to žodžio nebuvo girdėjęs – reikėjo paaiškinti. Beje, mano ankstyvoji jaunystė sutapo su tam tikru atšilimu toje sovietinėje erdvėje – tai buvo 1968 metai (šešiasdešimt aštuntaisiais peržengiau aštuntos klasės slenkstį). Tuo metu leidyklos išleido gausybę visokių sovietinei erdvei neįprastų tekstų – egzistencialistų kūrinių: ir Sartre’as, Camus, ir Kobo Abė – rašytojai, filosofai… Galėčiau pasakyti, kad pirmaisiais filosofiniais tekstais man buvo literatūros kūriniai – netgi tas pats Dostojevskis. Visą Dostojevskį perskaičiau aštuntoje klasėje. Ir dabar nesuprantu, kodėl man jau tada atrodė, kad turiu studijuoti filosofiją.
Tuomet parašiau laišką į Vilniaus universitetą, Filosofijos katedrą. Tuo metu, kaip visi gerai žino, ilgalaikis katedros vedėjas buvo Eugenijus Meškauskas. Į mano, aštuntokės, laišką jis atsakė labai išmintingai: jūs dar esate labai jauna, tuo labiau, Lietuvoje filosofijos fakulteto nėra, tad dar neskubėkite apsispręsti. Bet jeigu ir nuspręsite būti filosofe, studijuoti filosofiją, geriau stokite kur nors kitur ir pasitikrinkite, ar tikrai jums tai yra taip svarbu. O tada ir apsispręsite. Tuo labiau, kad, – sako, – visi filosofai Lietuvoje dabar yra baigę kitokius mokslus.
Nežinojau tuo metu, kas tas Meškauskas, kaip jis vertinamas, kokia bus jo aura ateity, – nieko apie jį nežinojau, bet tas laiškas nugulė mano sąmonėje. O, pasirodo, mano laiškas netgi nugulė Meškausko archyvuose – po to jis man parodė, kai gyniausi disertaciją. Ano apsisprendimo rezultatas buvo toks, kad praėjus dar ketveriems metams, galiausiai su savo aukso medaliu ir savo norais atsidūriau prie Vilniaus universiteto slenksčio – pasiryžusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Staiga, paskutinę dieną, prieš uždarant priėmimo komisiją, atėjo į galvą mintis: ne, čia kažkas ne taip. Jeigu mane nugrūs mokytoja į kokį nors kaimą, baigus lietuvių kalbą… Ir tada staigiai – į priėmimo komisiją, susirinkau visus savo dokumentus ir galvoju, kur čia reikėtų paduoti prašymą – kad ne į lietuvių kalbą, kad ne mokytoja būti. Nors iki šiol tebeturiu labai gerą prisiminimą apie savo mokytojus, ypač literatūros, ir visai nenorėčiau jų įžeisti savo nesama arogancija, tačiau vis dėlto prisipažinsiu: man tada lietuvių kalbos ir literatūros studijų pasirinkimas padvelkė galimu būsimu provincialumu. Išsigandau to „gresiančio“ provincialumo ir „šokau“ tiesiai į teisę. Niekada gyvenime apie ją negalvojau, niekada nesiruošiau teisininko karjerai ir – niekada nesiblaškiau. Tačiau stojamieji egzaminai man tapo tikru išbandymu. Taigi, įstojau į teisę ir baigiau teisę. Įstojau sėkmingai, nors konkursas, kaip sakoma, buvo dešimt į vieną vietą – net medalininkų nenorėjo priimti, bet įstojau. Gal kokius dvejus metus vaikščiojau pas prorektorių Sudavičių norėdama pereiti į lietuvių kalbos specialybę, nes labai nepatiko man teisė. Dėl to, kad ten buvo ne tik mokymasis, bet pirmiausia – ideologinė kalvė. Pereiti neleido. Tad baigiau ir labai sėkmingai. Teisė žmogui nepakenkia, yra „paranku“ turėti teisininko išsilavinimą, gal net ir diplomą, kurio, beje, niekada nepanaudojau, išskyrus kaip dokumentą, patvirtinantį tam tikrą išsilavinimo lygmenį, kai stojau į filosofijos aspirantūrą. Ir mokiausi labai lengvai ir gerai, mane visada buvo galima surasti fakultete per filosofijos paskaitas. Paskui, jau baigus studijas, prasidėjo visokie egzistenciniai dalykai, prarasto laiko gedėjimas (iš tikrųjų žiūrėjau į laiką Teisės fakultete kaip į siaubingą laiko praradimą, nesupratau tuo metu, ką įgavau per tą laiką). Ir tada atsidūriau tiesiai prie Meškausko katedros durų. Nė vienos dienos nedirbau teisininko darbo. Parašiau disertaciją – šiek tiek iš kuklumo pasirinkau teisės filosofiją, nes man atrodė, kad teisės sritį vis dėlto išmanau. Nors jau tada rūpėjo visai kas kita. Štai taip prasidėjo mano profesinė karjera.
Mano darbinis laikotarpis (nuo 1988 metų) sutapo su tuo laikotarpiu, kai keitėsi socialinė aplinka, pati santvarka, keitėsi valdžia. Šiandien galiu drąsiai sakyti – priklausau tai kartai, kuriai, kaip sakoma, dar buvo suteiktas istorinis šansas išsiveržti iš už tos geležinės uždangos. Taip pat ir profesine prasme. „Įšokau“ į beveik „paskutinį traukinį“. Išvažiavau į Italiją, pirmą kartą 1993 metais. Ilgam laikui – stažuotis Romos universiteto La Sapienza Filosofijos katedroje. 1996 metais – ir vėl. Tos pirmos dvi ilgos stažuotės įsiminė labiausiai. Italija suformavo ir mano filosofinį skonį, ir profesinius interesus. Paskui ten grįždavau daugybę kartų. Ypač reikšmingas sugrįžimas buvo 2004 metais, kai dirbau vizituojančia profesore Trento religinių studijų centre, realizuodama projektą „Nihilizmas po Nietzsche’s“ ir sudėdama paskutinius taškus ir habilitacijai teikiamų darbų apžvalgoje, ir monografijoje „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“.
Taigi šiandien labiausiai mane domina filosofinė nihilizmo problematika. Nors prieš porą metų išleidau apie dešimtmetį rašytą ką tik minėtą monografiją, įvairūs nihilizmo teoriniai aspektai ir toliau man išlieka įdomiausi. Prie nihilizmo klausimo, kaip ne sykį esu prisipažinusi, priėjau iš ganėtinai skirtingų teorinių interesų ir teorinių perspektyvų: krikščioniškosios mistikos, šiuolaikinės religijos filosofijos, Heideggerio fundamentinės ontologijos bei šiuolaikinės italų filosofijos studijų. Šiandien nihilizmas man yra tas akiratis, kuriame telkiasi ir išryškėja patys esmingiausi Vakarų kultūros ir Vakarų filosofinio mąstymo bruožai. Tad filosofijoje esu nihilistė.
Prasitarėte, kad Lietuvoje daugumoje sričių nėra su kuo konkuruoti. Ką turėjote galvoje? Ar tai susiję su tuo, kad kiekvienas ieško savo nišos, kaip įsitvirtinti?
Lietuvoje yra labai mažai žmonių ir toks žmonių masės nebuvimas duoda savo rezultatus. Tada, kai dar tik pirmą kartą atsidūriau Italijoje, tai labai pajutau… Pamenu, tada su vienu kolega kaip tik kalbėjome, jog Europoje visai kas kita, nes kai kuriose Europos šalyse tiesiog didesnis žmonių skaičius, kita vertus, Vakarų Europoje nėra buvę to nenatūralaus pertrūkio, koks mums buvo sovietmetis, todėl ten daug profesionalų. O tada „virš jų“ iškyla tikrai dideli, išsiveržia tikrai talentingi. O pas mus, bijau pasakyti, profesionalų nėra, tik genijai. Arba, pasakysiu švelniau, profesionalų mažai, o genijų turime, deja, daugiau negu Europoje. Taigi, jeigu kokioje nors srityje atsiranda vienas ar du profesionalai – tai jau labai gerai. Taip yra ne dėl to, kad kiekvienas profesionalas ieškotų savos nišos, o veikiau dėl to, kad tų nišų yra daug daugiau nei profesionalų.
Prieš dvylika metų išverčiau nedidukę, bet labai kompaktišką ir kvalifikuotą knygą – A. Jacopozzi „Religijos filosofiją“. Maniau, bus nebloga pradžia – vadovėlis studentams. Paskui parašiau savo „Religiją ir filosofiją“. Ir ką gi – religijos filosofijos srityje nieko kita Lietuvoje ir neatsirado.
Kodėl religija ir kodėl nihilizmas? Ar tai – atsitiktinumas, ar apsisprendimas?
Iš tiesų netikėtą pasiūlymą dėstyti religijos filosofiją gavau vos ne kitą dieną, na, ne, gal kitą mėnesį po Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, niekuomet nebūčiau drįsusi taip skubotai kažko rimto pradėti, jeigu šito pasiūlymo nebūčiau suvokusi ir kaip tam tikro „šanso“. Šiandien manau, kad jau tada buvau pakankamai pasiruošusi tokiam žingsniui. Bet tuo metu bent jau man tai atrodė kaip iššūkis pačiai sau. Tai – dėl religijos filosofijos. Bet yra kita klausimo pusė – asmeninio santykio su religija plotmė. Juk mūsuose įprasta manyti, kad religiškumas filosofui prie veido nelabai tiktų. Šia prasme galiu aiškiai pasakyti, jog save laikau religingu, tikinčiu žmogumi. Bet vėlgi čia jau, matyt, kolegos – teoriniai draugai, teoriniai bendrininkai, kad ir tokie kaip Vattimo man sufleruoja į ausį – su kokia religija ir su kokiu religiškumu čia turima reikalo? Juk turbūt ne su ta, kuri viešojoje erdvėje „oficialiai“ atstovaujama? Religiją teoriškai suvokiu kaip vieną svarbiausių ir šiuolaikiniam žmogui sunkiausiai išsprendžiamų problemų. „Užsiėmimas“ religija filosofijoje nuolatos primena, kad filosofas dalyvauja tikrovėje, o ne tik „tyrinėja“ ją. Taigi, galima sakyti, jog „atsitiktinai“ pradėjau „užsiiminėti“ tuo, kas visada buvo svarbu. Taip man yra „atsitikę“ su religija.
Bet su nihilizmu – kitaip. Kai išleidau monografiją, jos pratarmėje užrašiau (pirmiausia pati sau, kad neužmirščiau, o tik po to – kitiems), kad tas probleminis laukas susiformavo man pačiai netikėtai, bet sykiu labai natūraliai – iš labai skirtingų interesų, iš skirtingų perspektyvų. Viena vertus, tikrai neslėpsiu, man labai imponuoja Heideggerio filosofija, nors ir matau joje daugybę dalykų, kurie šiuolaikiniame filosofiniame pasaulyje yra atrodantys ginčytini ir gal išeina už griežto filosofavimo ribų. Tačiau Heideggeris vis dėlto yra XX amžių ženklinanti figūra. Tai, kas man pasirodė reikšmingiausia Heideggerio mąstyme, – tai to mąstymo negatyvumas. Kita vertus, negatyvioji mąstymo potencija reikšminga ir religinėje tradicijoje, ir šiuolaikiniame postmodernizme. Tokie labai skirtingi interesai atvedė prie problematikos, kuri mano galvoje išsikristalizavo į nihilizmo problemą. Pasirodo, tas negatyvus, nihilistinis filosofijos santykis su tikrove atitinka netgi mano pačios laikyseną pasaulyje. Kita vertus, matai, kad negatyvųjį mąstymą daugybę amžių vienaip ar kitaip praktikavo, plėtojo daugybė autorių. Tad iškyla noras susivokti, kokie ryšiai, kokie santykiai yra tarp laike gerokai nutolusių nuostatų, koncepcijų. Sykiu iškyla ir klausimas, ar mąstymo negatyvumas yra vidujai susijęs su pačia Vakarų mąstymo prigimtimi. Ar nihilizmas yra Vakarų mąstymo likimas? Kaip filosofija sprendė tą „likimišką“ nihilizmo problemą? Į tuos klausimus ieškojau atsakymo savo monografijoje „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“. Tačiau ir parašiusi šią knygą, kaip jau minėjau, niekur nuo nihilizmo nepabėgau. Atrodė, parašysiu knygą, suvesiu sąskaitas su savimi ir su europietišku nihilizmu. Pasirodo – ne. Tada vėl imi „guosti“ save klasikų raštais: pasiimi į rankas kad ir Heideggerio paskaitą „Kas yra metafizika?“ ir matai, jog ir pabaigos žodį, ir „įžangą“, kuri buvo paskesnė nei pati paskaita, jis parašė ne vien todėl, kad jo kas nors būtų nesupratęs ar ne iki galo supratęs, o kad norėjo pats sau kai kuriuos dalykus geriau „paaiškinti“: taigi tas autokomentavimas pasidaro natūralus filosofinio buvimo būdas. Jaučiuosi nuo nihilizmo niekur neištrūkusi, nepabėgusi ir net nelabai norinti pabėgti.
Mūsuose italų filosofijos tradicija mažiau žinoma, o Jūs nemažai tyrinėjate italų filosofus, palaikote su jais intensyvius akademinius ryšius. Kuo italai gali būti mums ir kuo jie Jums įdomūs, išskirtiniai?
Kitaip sakant, kodėl italai? Aš tą klausimą irgi esu sau kėlusi ne sykį. Ir čia, aišku, yra tam tikro atsitiktinumo, bet tokio gero atsitiktinumo, kurį irgi esu užfiksavusi savo knygos puslapiuose. Žinoma, turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tasai, kuris save laiko „padoriu“ filosofu, pirmiausia studijuoja vokiečių klasikus. Aš taip manau. Ir aš taip dariau. Ir ruošiausi stažuotei, kai atsirado tokia galimybė, būtent į Vokietiją. Tačiau tos pirmos stažuotės buvo „deficitinės“, dažnai net „konjunktūrinės“.
Nepavyko man gauti iš pirmo karto tos stipendijos, nors turėjau daugybę kvietimų iš Vokietijos universitetų. Mat nemažai politikuojančių veikėjų tada veržėsi į Europą imituodami akademinius interesus. Aišku, metus nepavyko, galima bandyti antrus metus. Bet staiga mano kolegė Nijolė Lomanienė man pasiūlė – tikrai esu dėkinga jai už tai – pabandyti dalyvauti konkurse stipendijai į Italiją. Ji pati atsitiktinai pabuvojo Italijoje ir po to pasakojo man: aš vaikštau, sako, po tas bažnyčias ir galvoju, kad taip čia ne aš, o kad taip tu čia būtum. Iš tikrųjų nedaug yra žmonių, kurie turi tokį kolegiškumo jausmą. Jinai man pasiūlė „aplikuoti“ dėl tokios, sakyčiau, prestižinės stipendijos – Europos Komisijos stipendijos. Turėčiau turbūt pridurti ir tai, kad dar sovietmečiu savarankiškai mokiausi italų, ispanų kalbų visiškai nežinodama, kur „dėsiu“ tas kalbas – mokiausi „šiaip“. Tad kai man pasiūlė Italiją, pagalvojau, kad tai vis dėlto nėra taip svetima, kaip man tai gali atrodyti; bet apie italų filosofiją nežinojau absoliučiai nieko.
Tą stipendiją „laimėjau“ ir susiruošiau į Romą. Tuo metu tai buvo labai gera stipendija: gali tris mėnesius laisvai būti Romoje, daryti ką nori. Taip atsidūriau prie Romos universiteto La Sapienza Filosofijos fakulteto durų. Prieš tai dar turbūt reikėtų pasakyti, kaip aš bandžiau susiorientuoti, kas yra kas: kas čia kuo užsiima, kas ką daro, kas man yra svarbūs. Šitaip įvairių patarimų ir „analizių“ keliu supratau, kad turiu atsidurti pas šviesios atminties profesorių Marco Maria Olivetti, kuriam esu iš tikrųjų labai dėkinga už tai, ką jisai man atvėrė. Tada lankiau jo paskaitas, jis buvo vienas iš tų, kurie atstovavo religijos filosofijai, bet šiaip jisai buvo iki kaulų smegenų fenomenologas – labai plačių pažiūrų. Organizuodavo įvairiausius pasaulinės reikšmės, kaip jie vadina, convegno – na, konferencijas (mes viską vienu vardu vadinam, o jiems conferenza – tai toks pranešimas, menkas daiktas). Tai jis buvo tas asmuo, kuriam iki šiol lieku dėkinga ir su kuriuo iki pat jo mirties palaikiau ryšius. Dar ir paskutinį jo laišką esu išsaugojus savo elektroninio pašto dėžutėje – laišką su pažadu atvykti į Lietuvą, nes kviečiau į Levino konferenciją. Tuo metu jie ir patys darė to paties ciklo konferenciją, ir jis negalėjo atvykti, bet pažadėjo, kad tikrai tai padarys. Olivetti savo filosofijoje Leviną irgi laikė vienu iš teorinių mokytojų ir jį gerai išmanė. Jo paties religijos koncepcijoje ir filosofijoje apskritai yra labai stiprus Levino krūvis. Bet Lietuva jam buvo ne tik Levino tėvynė, gimtinė, bet ir tokia posovietinė erdvė, kurioje taipogi gyvena žmonės ir – galbūt filosofai.
Iki šiol prisimenu tą dieną, kai aš atėjau pas jį į katedrą, ir kaip jis paprastai, visiškai be jokios įtampą sukeliančios arogancijos mane sutiko. Prisistatau, kad esu iš Lietuvos, viską pasakau, ko čia atėjau. Ir jis man sako: o kaip atrodo lietuviški numeriai ant mašinų – kokios ten raidės būna parašytos? Viešpatie, galvoju, ko jis manęs klausia – ar ir tai turėjau išmokti atvykdama? O jisai sako: žinot, aš šiandien einu gatve ir matau, kad kažkokios raidės ten parašytos, ir aš pagalvojau: čia turbūt iš Lietuvos. Ir, sako, štai Jūs atėjote. Tokia buvo, sakyčiau, vos ne mistinė situacija. Po to jis paklausė, kas yra mano mokytojai. Klausimas man pasirodė gerokai keistas. Aš turėjau tam tikrą atsakymą, bet veikiai supratau, kad šitą klausimą jis man uždavė, matyt, ne vien norėdamas išgirsti, iš kur aš atvykau, bet pirmiausia norėdamas man pristatyti savo mokytoją. Dabar nepasakysiu, kieno portretas kabojo jo kabinete, bet tą portretą jis man pristatė kaip savo mokytoją.
Ir tada aš pajutau tokį didžiulį egzistencinį skirtumą, didžiulę prarają tarp to, kas yra pas mus, ir to, kas yra tenai. Nes jeigu garbus profesorius bendrauja su ant sienos kabančiu portretu kaip su savo mokytoju, kaip su autoritetu…. Ir klausia tavęs apie „mokyklą“, kuriai atstovauji, – ką tu gali pasakyti? Po to aš visą laiką galvodavau, ką aš turiu čia, savo kabinete, pakabinti? Langą į pasaulį? Šitai čia yra. Tas skirtumas iškyla tokioje labai netikėtoje situacijoje – portreto pristatyme. Ir tada pajunti, kad tu šiaip ar taip didžia dalimi esi savamokslis. Žinoma, galėtume nurodyti daugybę garbių profesorių, pas kuriuos ir iš kurių mokėmės, ar dar garbingesnių klasikų nuo pat Platono, bet suvoki, kad tiesioginė, nenutrūkstama, ideologiškai neapraizgyta tradicija vis dėlto yra kas kita. Tradicijos išauginta tiesioginė mokykla yra tai, kas niekur nedingsta – ji portreto pavidalu kabo tavo kabinete. Ir visa tai, ką sakau, nėra koks nors oidipiškas kompleksas: reikia valgyti tą „aną“ laiką, kad šitas laiko momentas kažkaip įsitvirtintų. Tai tiesiog egzistenciškai skirtingos savo filosofinės patirties suvokimas.
O grįžtant prie pačios italų filosofijos, ką apie ją tada sužinojau? Aišku, visas tas žinojimas buvo renkamas po kruopelytę. Aš labai daug laiko praleidau Italijoje, o dar daugiau – praktiškai visą kitą laiką – su italų filosofų knygomis. Ir man pačiai į mano klausimą, ko gero, geriausiai atsakė Gadameris, 2000-aisiais metais šventęs savo šimtąjį jubiliejų (ir interviu su juo, darytas ta proga, buvo netgi lietuviškam „Naujajam židiny“ perspausdintas). Jisai pasakoja savo išsilaipinimo Neapolyje istoriją: jam grįžtant iš kažkokios kelionės, jų laivas sustojo Neapolyje, ir reikėjo ten praleisti kažkiek laiko, tad jis nutarė nueiti į kirpyklą apsiskusti. Jeigu skaitėte tą interviu, tai tikriausiai pamenate. Jis skutasi barzdą ir kirpėjas klausia, kokia jo profesija. Gadameris sako: filosofas. O, sako kirpėjas, nuo to laiko, kai skutau Croce, daugiau filosofų pas mane nebuvo. Po to prasideda pokalbis, kuris yra galbūt daugiau pažįstamas ir artimas tiems, kas yra pabuvojęs Italijoje, ir kurio galbūt neįmanoma perteikti tam, kuris nėra buvęs tarp italų – žmonių, ne tik filosofų. Jame atsiskleidžia kaip tik toks santykis su tikrove, tokia kasdienybė, kuri ir Gadamerį pagavo. Jis net nelabai galėjo pasakyti, kas jam nutiko, bet sakosi pasijutęs esąs tokiame mieste, tokioje šaly, kur žmonės turi – aš jau pridėsiu nuo savęs – būtent tokį, sakyčiau, „neužgesintą“ santykį su tikrove. Paskui jis išmoko italų kalbą ir tolesnė jo itališka istorija yra labai gerai žinoma: garsieji Neapolio seminarai, kuriuose jis irgi dalyvavo, ir taip toliau.
Mano istorija, galima sakyti, labai panaši, tik aš galbūt nefiksavau tokio „išsilaipinimo“. Nors tiesą sakant, gal ir fiksavau – atėjimas pas profesorių Olivetti tai ir yra. Aišku, po to buvo ir kitų patirčių. Ką tokio dar Gadameris man suformulavo? Jis labai griežtai pasakė: jeigu filosofija atgims, jinai atgims Italijoje. Ir kodėl tas vokietis, kuris pats Heidelberge „dresavo“ italų filosofus, taip galvojo? Aš manyčiau, būtent dėl to italų gyvo santykio su tikrove ir jų atidumo tradicijai. Pagaliau, kai yra ta gyvybė, atsiranda ir profesionalumas. Ir tikrai šiandien Italijos filosofija yra aukšto lygio spręsdama daugybę problemų. Ir su ja labai skaitomasi, jinai – labai gyvas visų svarstymų laukas ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Žinoma, kokie nors prancūzai čia arogantiškai nustebtų, bet tuo jie ir yra prancūzai. Ir, beje, tai, ką sakau apie italų filosofiją, nėra vien mano (ir Gadamerio) nuomonė – amerikiečiai tą patį galvoja. Būtent dėl to ir toliau nemenkus kontaktus stengiuosi palaikyti su italų filosofais – natūralius, ne dėl „paukščiuko“, o kad iš tikrųjų įdomu. Nenoriu užsibrėžti grandiozinių uždavinių, aš ir Turino filosofams sakiau per savo pirmąjį vizitą: padarykim ką nors labai mažo, pradėkim nuo labai mažai, gal iš to išeis kas nors labai daug. Visa tai, ką dabar darome (konferencijos, paskaitų skaitymas, knygų, tekstų vertimai), iš tiesų telaikau pakankamai menkais dalykais, iš kurių gal kas nors didesnio gali išaugti. Bet tas nuolatinis kontakto palaikymas, tam tikra apykaita, manyčiau, yra labai svarbus dalykas.
Ir šiaip italų filosofija kaip fenomenas man pati savaime yra įdomi, o kai ten nuvažiuoji, žinoma, netgi parduotuvėse apturi filosofinę patirtį. Kažkada Romoje vėlai vakare nuėjau nusipirkti duonos ir dar kažko į mažą parduotuvėlę prie Trevi fontano. Pardavėjas pradėjo mane kalbinti norėdamas pasakyti, kad gražiai itališkai kalbu – žodžiu, norėdamas pasakyti kokį nors komplimentą. O aš pavargus ir sakau jam: esu užsienietė, esu straniera. Į tai jis atsakė: tutti siamo stranieri in questa terra, signora [„visi mes svetimšaliai šioje Žemėje, ponia“]. O kitas atbėgęs jam ploja per petį – sako: filosofo filosofo. Tai kurgi Lietuvoj, duonos parduotuvėj, išgirsi, kad mes visi svetimšaliai šitoj Žemėj? Matyt, Gadameris irgi kažką tokio yra patyręs. Į tokias patirtis galima nekreipti dėmesio, galima jas užmiršti, bet aš jomis gyvenu. Po kurio laiko vien tik tai ir prisimeni. Na, knygos – taip, jas skaitai, bet jose ir yra tik liekanos viso to gyvenimo, kurį mes gyvename tikrovėje ir iš kurio kažką išsinešame. O gal ir su kitais pasidaliname.
Tai kalbant apie filosofijos ateitį ir jos atgimimo viltis, gal matot kažkokias tendencijas – ir šalių, tradicijų požiūriu, ir tematikos požiūriu?
Na, savo meilę Italijai ir jos filosofams jau išpažinau, tai dabar dar sykį prisidedu prie Gadamerio: matau, jog iš tikrųjų Italijoje – ir apskritai Viduržemio jūros kraštuose – yra didžiulė gyvybinė mąstymo potencija. Galbūt pats žmonių gyvenimas, pati kasdienybė ten nėra tokia atsieta nuo tikrovės: žmogus gyvena gatvėje, aikštėje, jie ir paskaitas skaito aikštėse… Galbūt ir duonos parduotuvėje tu gali sulaukti filosofinio klausimo, nes tai nėra tik auditorinis klausimas – „apie prasmes pasišnekėsim, kai užeisim į 106 kabinetą“. Ten taip nėra. Manau, visas atgimimas priklauso nuo mūsų gyvybės: kaip gyvai mes apskritai gyvename, kiek mes būdami dar nesame „tarsi gyvi“, o iš tiesų jau numirę tikrovei, ir kiek apskritai esame angažuoti tikrovei, kiek mums jinai rūpi. Kam iš mūsų ji rūpi?
Labai keista ir nesena mano vizito Amerikoje patirtis (turėjau tikrai labai skeptišką santykį su Amerika dėl daugybės priežasčių; bet štai jau antrą kartą ten lankausi, šį sykį tai susieta su profesiniais interesais). Taigi, patyriau keistus, dviprasmiškus dalykus… Viena vertus, galvojau, vykstu pas šaltą analitinę publiką, ir staiga matau, kad jie į mane žiūri kaip į europietę, kaip į Europos filosofijos atstovę, kuri jiems gali kompensuoti tai, ko jie patys neturi. Tai buvo labai keista patirtis. Nes tu tarsi vyksti gauti, o pasirodo, tu gali kažką tokio duoti – būti ta viltim kaip duonos parduotuvėj (viltimi, kad čia, Europoje, yra kažkas tokio…). Kitas dalykas – Amerika galbūt turi ir išskirtines finansines galimybes palaikyti kultūrą, taipogi filosofinę. Sakyčiau, visa, kas yra geriausia Europoje, susirinkę Amerikoje, nes ten palaikomi „aukštosios“ kultūros dalykai. Tad aš ir iš šio kontinento labai daug tikiuosi, nes jie turi tiek proto, kad palaikytų intelektualumą. O jeigu kalbėtume ne apie socialinę pusę ir ne apie angažuotumą, bet apie vidinę filosofijos pusę, tai aš manau, kad kol gyvas žmogus, filosofija neturi šansų numirti. Nes visada iškils tokių klausimų – kad mes visi svetimšaliai šioje Žemėje.
Ar būnant moterimi „suktis“ filosofinėje akademinėje sferoje ir gal netgi filosofuoti lengviau ar sunkiau?
Tikrai smagus klausimas. Nukreipiantis į feminizmą. Nežinau, ar mano veide kas nors yra parašyta, bet tikrai galiu pasakyti, kad feministė nesu. Feminizmas, kaip pozicija, man neimponuoja todėl, kad jis, pasinaudojant Nietzsche‘s žodžiais, yra ne aktyvi, o reaktyvi laikysena. Neturiu jokio poreikio kovoti su vyrišku pasauliu, o juo labiau – feministiniais „ginklais“. Gal man labai gerai sekėsi vyrų pasauly, kad neiškilo toks poreikis? Aš nelaikau savęs nesėkmingu žmogumi, bet vyrų pasauly man sekėsi panašiai kaip ir visoms moterims. Nepaisant to, neturiu jokių priekaištų nė vienam filosofui, kaip vyrui. Ir turiu priekaištų moterims, kurios kovoja už moterų teises, nes tokio neskoningo kovojimo mano moteriška prigimtis „neatlaiko“. Sakyčiau, jeigu savo moteriškumu tu sugebi įsirašyti į „vyrišką“ filosofijos pasaulį, tai, man atrodo, yra kur kas svarbesnis dalykas nei tas „lygybės“ reikalavimas. Filosofų bendruomenėje aš nenoriu jokių privilegijų, kaip moteris, nenoriu, kad mane praleistų pirmą, kaip moterį, į kokį nors žurnalą. Žinoma, lygiai taip pat nenoriu, kad mane išmestų iš kur nors vien dėl to, kad esu moteris. Bet apskritai juk nėra tiesiog „žmonių“ – yra vyrai arba moterys. Ir norėti, kad vyras nežiūrėtų į moterį kaip į moterį, man atrodo, yra ne visai normalu. Man nereikia tokios „lygybės“, kai vyrai, užuot praleidę tave pro duris, patys pro jas veržiasi pirmi, arba, užuot įpylę moteriai vyno į taurę, „leidžia“ jai pačiai prisipilti. Kad ir kas jie būtų – filosofai ar medkirčiai. Jau girdžiu feministes rėkiant, kad feminizmas „ne tai“. O kas? Man atrodo, kad feminizmą sugriauna pačios feministės. Beje, neseniai Niujorke klausiausi garsios feministės Judithos Butler ir, kai pasakojau apie tai vienai labai protingai kolegei, kuri adoruoja Judithą Butler, paklausiau, ar yra ją mačiusi. Mano kolegė atsakė: mačiau internete, jinai atrodo tokia vyriška moteris. Aš galvoju, ar man pasigirdo? Perklausiau. Vėl pakartojo: na, jinai tokia vyriška moteris atrodo. Ir aš supratau: ji vyriškumą šiuo atveju laiko komplimentu moteriai. Feminizmo atstovei. Feministė. Supratau, kad jos, feministės, neturi jokio tvirto pagrindo. Juk jeigu reikia moteriškumą, kaip aukščiausią kokybę, apibrėžti vyriškumu, tai kas lieka iš tokio apibrėžimo ir iš tokio feminizmo? Čia išryškėja tam tikras neįgalumas, nes jeigu vyriška moteris vis dėlto yra geriau negu moteris… Gal ne.
Ar yra kokių nors džiuginančių dalykų Lietuvos padangėje, o gal – pyktį keliančių? Kokių pokyčių norėtųsi?
Žinoma, piktintis yra lengviausia ir pirmiausia mes įpratę tai daryti, bet aš, matyt, nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie pirmiausia norėtų piktintis. Visada stengiausi laikytis to, kas gera. Ir sovietmečiu, ir dabar man buvo brangus kolegiškumo jausmas. Jis nėra aprašomas niekur žiniasklaidoj, niekur jo nerasi suklasifikuoto, bet, ko gero, kiekvienas iš mūsų gali apie savo kolegas pasakyti, kad yra buvę daugybė tokių svarbių dalykų gyvenime: kas nors ką nors priima į darbą, suranda stažuotę, kas nors palaiko, kai kitas nepalaiko, – tai yra patys brangiausi dalykai ne tik tarp filosofų, bet ir apskritai tarp žmonių. Be to, daugumą kolegų gerbiu už nuoseklumą, kad nepaisydami visokių permainų ir nepagarbos intelektualinei veiklai, jie atkakliai dirba.
Tiesa, kartais stebina tam tikras „programinis“ uždarumas, bandymas įsivaizduoti, kad esame Europos ar gal net pasaulio centras, sykiu nebandant net žingsnio žengti į tos Europos pusę, tiesiog apsiskelbiant, kad esame geriausi. Kaip didžiausią filosofo vertės paliudijimą propaguojame „sėslumą“, užmiršdami, kad Lietuvos kaimas – tai ne graikų polis.
Kur išsigelbėjimas? Reikia skaityti knygas. Niekur kitur. Reikia amatą mokėti, kad kitus galėtumei mokyti. Mes galime svajoti apie gražius batus ir nemokėti jų pasiūti. Čia yra lygiai tas pat – tik amatas, ir virš jo – visi genialumai. Bet ne atvirkščiai. Ir dar – reikia nebijoti komunikuoti su pasauliu. Tas išsigelbėjimas neateina per metus per dvejus, reikia nuolatos atkakliai – kaip Platonas mokė – trinti, trinti, trinti ir trinti. Nuo to priklauso ir mūsų ateitis. Dirbti reikia. Tai labai paprasti dalykai.
Tuomet pabaigai – klausimas apie darbą ir poilsį. Koks Jūsų laisvalaikis, ar jo lieka? Gal galite trumpai papasakoti apie savo dienotvarkę.
Dienotvarkė priklauso nuo to, kokie darbai tuo metu svarbūs, bet laisvalaikis nelabai skiriasi nuo darbo dienos. Tiesiog skaitau kitas knygas, kurių neskaitau, kai dirbu, arba – apkeičiu jas vietomis. Nežinau, ar laikyti laisvalaikiu tai, kad nueini į filmą ar teatrą, paskui tuos spektaklius ar filmus „interpretuoji“. Prisimenu, kai ėjau į Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, tai vienas studentas sakė: Jūs einat kaip į darbą. Na, taip. O kai nuėjau į Vaitkaus „Бесы“ pastatymą, tai mintinai kartojau Dostojevskio tekstą – ką Vaitkus praleido, ir pykau ant režisieriaus, kad nesuprato Dostojevskio. Taigi koks čia laisvalaikis? Ne, tai nėra laisvalaikis. Laisvalaikis – tai šeimos šventės, kai vaikai aplanko arba kai su jais nueini kavos išgerti…
Laisvalaikis man yra po konferencijos, kai viskas gerai įvyksta ir trumpam atsikvepi prieš kitus darbus, nusivalai dulkes nuo rašomojo stalo ir iš naujo kita tvarka sudėlioji knygas. Arba – po kokio nors svečių vizito nueiti pavakarieniauti su tais pačiais kolegomis, išgerti taurės vyno ir pasikalbėti apie tą patį, apie ką neseniai kalbėjome. Ne, ne vien tai. Laisvalaikis dar yra visos užsienio kelionės, netgi jei ten dažniausiai tenka sunkiai dirbti – skaityti paskaitas, pranešimus konferencijose, susitikinėti su kolegomis. O dar laisvalaikis man yra, kai paprašau savo vyro, kad jis atvažiuotų apie valandą vėliau manęs paimti iš darbo, ir tiesiog pereinu pėsčiomis Gedimino prospektą, žiūrėdama į vitrinas arba eidama iš vienos parduotuvės į kitą. Tada jau niekas manęs nemato, ir aš darau, ką noriu. Banali moteris, banali visiškai, neturiu savyje nieko ypatinga.
Bet juk norisi, kad ne visada tik į tave žiūrėtų – auditorijoje, konferencijų salėje, susitikimuose, bet ir tu pati nukreiptumei žvilgsnį, už jo ir pasislėpdama, – kad ir į vitriną.
Kalbėjosi Ieva Vasilionytė
www.filosofija.vu.lt
0 komentarai(ų)
sek diskusiją, prenumeruok šio įrašo komentarų RSS srautą.
Norėdami komentuoti, prisijunkite .